Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 birželio 8d. Nr. 9 (105)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Ir mes apie Mingę

Pastaruoju metu dar labiau pagarsėjo neblogai žinoma viena Šilutės rajono įžymybių - Minijos kaimas. Tam dingstį davė pradėtas įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis remiamas projektas. Šia finansine investicija ketinama sutvarkyti palei Minijos upę išsidėsčiusio kaimo pylimus, jų papėdėje padaryti krantines. O pylimų viršuje įrengti grįstus takus, patogius dviračiais važinėti ar poilsiautojams, turistams bei vietos gyventojams vaikščioti. Numatomas ir apšvietimas.

O dar kartą visi sužinojo apie šį Lietuvos Venecija vadinamą kaimą, kai nuo pylimų pradėti šalinti medžiai. Tai išgirdę žmonės sunerimo - ėmė skambinti, rašyti, piktintis. Ir būriais ėmė plūsti į kaimą žiūrėti, kokie nemokšos ar neišmanėliai bei beširdžiai tokius barbariškus darbus daro.

Įdomu, kad atvykę ir pamatę visa tai savo akimis, ima kiek kitaip viską vertinti. Nuomonės įvairios, tačiau bemaž pusę džiaugiasi atsivėrusia kaimo panorama. Kita – gailisi nupjautų medžių. Ypač, kai pamato styrančius kelmus. Vaizdas, žinoma, prastas. Tačiau galėtumėm paklausti: „O kada statybos aikštelė buvo patraukli ir turėjo gerą vaizdą?“ Darbai tik pradėti, bet iš karto ir buvo sustabdyti – dėl kilusio triukšmo. Dabar įvairios institucijos aiškinasi: kas, ką, kaip ir kodėl padarė. Ir, žinoma, kiek bei ką pažeidė.

Visą šį triukšmą sukėlė ne nuo seno Minijos kaime gyvenantys žmonės, o tie, kurie čia įkūrė savo vasarnamius ir atvažiuoja tik poilsiui ar pramogai į šią atvykėliams egzotišką vietą – Lietuvos Veneciją. O šio kaimo senbuviai jau kadaise prašė valdžios, kad pagaliau būtų imta tvarkyti aplinka. Pylimai - valstybės, todėl jos institucijos ir turi jais rūpintis.

Teko bendrauti su šiais žmonėmis – jie tikrai apgailestauja dėl vieno: nė vienas gaspadorius nepjauna medžių jiems žydint ar paukščiams lizduose jauniklius perinant. Tai buvo galima padaryti rudenį, o dar geriau žiemą. Ir net nežiūrint, kad dauguma jų menkaverčiai, kurie greitai auga, bet ir neatlaikę pamario drėgmės – nuo drėgmės virsta savaime.

Medžiai ir kitokie augalai ant pylimų yra juos prižiūrinčių reikalas. Viskas, kas gali pažeisti pylimus ir kelti pavojų, turi būti laiku šalinama. Ir pjaunami turi būti ne suaugę medžiai, o tik pradėję augti savaiminukai (nesodinti, be priežiūros išaugę augalai, – aut. pastaba). Šioje visoje Lietuvoje pagarsėjusioje istorijoje lieka tik pylimus prižiūrinčios bendrovės – UAB „Šilutės polderiai“ – vadovų paklausti, kodėl jie to neatliko laiku. Ypač tokioje jautrioje ir „ant viso svieto“ žinomoje vietoje.

Vienas mingėnų senbuvių pasakojo, kai priėjo prie jo teritorijos pjauti medžius, jis su darbininkais apžiūrėjo kiekvieną jų ir keletą sutarė palikti: jie neturėtų kenkti pylimui, o ir būsimiems jų tvirtinimo darbams neturėtų trukdyti. Ir kita istorija – po darbų į savo vilą atvykęs „naujasis“ gyventojas labai apgailestavo dėl prie jo namų nupjauto, anot jo, šimtamečio medžio. Gal ir jis būtų išsaugojęs, jei būtų buvęs tada, kai darbininkai jį rengėsi pjauti...

Sovietiniais laikais Minijos (tada Mingės) kaimą ne kartą buvo rengtasi tvarkyti ir renovuoti. Ilgą laiką jis buvo lyg Dievo užmirštas kampelis. Tada čia gyveno tik keletas tikrųjų senbuvių, kurių tėvai ir seneliai čia buvo gimę ir augę. O didžiąją dalį žmonių sudarė Kintų žuvininkystės ūkio darbininkai, atsikėlę į šį kraštą sovietmečiu dėl įvairių priežasčių iš kitų Lietuvos vietų. Dėl prasto susisiekimo su Kintais žmonės stengėsi įvairiais būdais bėgti iš šios vietos. Vienas iš jų buvo labai radikalus – padegti savo (teisingiau, - valdišką) būstą. Tada ūkio administracija ieškodavo galimybės apgyvendinti „padegėlius“ kur nors arčiau ūkio centro.

1982 metais buvo pradėtas rengti šio kaimo regeneracijos projektas. Prieš tai atlikta fotofiksacija. Į tas fotografijas žiūrint šiandien labai jau graudžiai tuomet atrodė Mingė. Namai išties atrodė apgailėtini, nors ir turintys nepaprastai daug mielo savitumo. O ant pylimų medžių būta tik vienas kitas. Niekada jų ten nei sodino, nei prižiūrėjo – saugojo savo gyvenimą.

Šiandien Minijos kaimas labai pasikeitęs. Ir drąsiai galima sakyti – į gerąją pusę. Jis atrodo taip ar visai panašiai, kaip anuomet parengtame kaimo regeneracijos projekte (kaimo atkūrimas buvo labai artimas šimtmečių nusistovėjusiam vaizdui). Apgailėtinais buvę namai atgyja ir įgauna naują gyvybę.

Matyt, naujieji jų savininkai labai įsimylėję Nidą, kad statinių spalvas bei architektūros detales, visai nebūdingas šiam krantui, iš ano Kuršių marių kranto čia perkėlė. Taip Minijos kaimas pamažu tampa „naująja“ Nida. Gaila, nes prarandamas išskirtinis šios vietos savitumas, kuris dėl įvairių priežasčių skyrėsi nuo kito Kuršių marių kranto.

Šilutės r. savivaldybėje nėra paminklosaugininko. Tačiau visus naujai statomus pastatus šioje labai rimtai „globojamoje“ teritorijoje derina, o tuo pačiu ir atsako, valstybiniai Klaipėdos paveldo priežiūros tarnybos darbuotojai. Todėl šiek tiek neaišku, kodėl ir spalvos nebūdingos atsiranda, ir pamažu „antri“ aukštai Minijos kaimo statiniuose pasimato...

Minijos kaimas neabejotinai gražėja, tačiau reikia visų dėmesio ir susikaupimo, kad jis toliau liktų artimas tam buvusiam kraštui, kurį mums paliko buvę šio krašto gyventojai. O gal tai ir nebūtina?

1982 metų Minijos kaimas

Ir Mingė šiandien

Atgal...