Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 liepos 28d. Nr. 12 (108)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Vasaros šventės

 


 

 

Dar ne taip senai beveik visas žmonių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamta. Nuo sugebėjimo su ja sutapti priklausė išlikimas - būtis. Reikėjo įsilieti į ją, kad galėtum egzistuoti. Metų laikai rikiavo darbus, džiaugsmus, poilsį ir net linksmybes. Dažniausiai vasarą jų didelių nebūdavo, nes laukuose buvo begalės darbų. Galima suskaičiuoti tik keletą išimčių. Tai Rasos, arba vėliau Joninių, ar Žolinės – vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi vasaros darbai jau nudirbti, o rudens dar neprasidėję.

 

Vėliau vėl rudeniniai darbai – derliaus ėmimas, dorojimas ir vis paskubom – dienos ėjo trumpyn. Tuomet, rudenį, ar gilyn į žiemą, dažniausiai, ir vykdavo svarbiausios žmonėms šventės – vestuvės. Žinoma, čia kalbat apibendrintai, nes kiekviena taisyklė turi savo išimčių.

 

Šiokią tokią išimtį turėjo katalikų bažnyčia – vasaromis ar šiek tiek rudeniop beveik visose vykdavo parapijos globėjų šventųjų atlaidai. Tai bene vienos svarbiausių parapijos švenčių, į kurias atidėję visus darbus, skubėdavo ne tik čia esantieji, bet dabar čia negyvenantys iš tos parapijos kilę. Tai buvo didžiuliai žmonių sambūriai, kai po iškilmingų pamaldų susitikdavo ir bendraudavo ne tik pažįstami, bet dažnai ir giminės. Ir dažnai nežiūrint koks atstumas – eidavo pesčiomis, važiuodavo vežimais šeimomis, kas galėjo - riedėdavo dviračiais.

 

Tokie Atlaidai dar vykdavo iki Nepriklausomybės paskelbimo. Šios šventės buvo lyg savotiška legali rezistencija, kurią leisdavo sovietinė valdžia, nors labai akylai stebėdavo, kas ten vyksta.

 

Dabar, kai žmonės nebėra taip priklausomi nuo gamtos ir ji ne taip stipriai įtakoja gyvenimą, vasaros švenčių poreikis vis vien lieka. Nekalbant, kad vasara, kada šilta, ilgos dienos – keliamos vestuvės, į susitikimus renkasi giminės ar vyksta kitokie bendravimai ar šventimai. Nors ir liko bažnytinių atlaidų tradicijos, tačiau jos tapo kiek kitokios. Gal neliko to paslaptingo jausmo. Dabar čia vykstama tiesiog pasimelsti, artimiau pabendrauti su Aukščiausiuoju.

 

Dabar tuos pasibuvimus beveik visur pakeitė miestelių šventės. Kaip seniau per Atlaidus, pagrindinis dalykas – pabendrauti. Kai gali suvažiuoja giminės, draugai pasimatyti, pašnekėti. Juo labiau, kad tai galima daryti lauke, atviroje erdvėje, klausantis muzikos, gurkšnojant alų. O dažnai dar svarbesnė ši šventė tampa, nes šoka, dainuoja, ar kitaip meninius sugebėjimus scenoje rodo jų vaikai, anūkai, o gal ir kaimynas su pačia taip pat vietos saviveikloje dalyvauja, pasirodo.  

 

Šiais metais per tradicinius šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnos bažnyčioje buvo surengtas iki šiol čia nebuvęs dalykas: klebonas, kartu su vietos seniūnu, šventoriuje surengė nedidelį koncertą po visų bažnytinių tos dienos dalykų. Taip buvo prisiminta tradicija, po bendros maldos kartu pabūti, pasilinksminti. Ir nenuostabu, kad pirmasis susirinkusias ponias šokdinti ėmėsi mišias aukojęs kunigas. Labai neįprasta, bet smagu ir linksma buvo. Ir gardu, nes dar saldumynais vietos verslininkai vaišino.

 

Visą tai mačius ir patyrus pasirodė, kad tai naujas bandymas bendrauti, kartu būti ar net linksmintis iki šiol neįprastoje vietoje – bažnyčios šventoriuje. Gal taip vasaros šventės pradės įgauti naujas spalvas ar net tradicijas...

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.