Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 liepos 28d. Nr. 12 (108)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Kraičio skrynia

 


 


Audrius Šikšnius

 

Už topolių šalia geležinės statines, iš kurios retkarčiais kildavo skanus svylančio kadagio dūmas, taisyklingas lauko akmenų kvadratas žymėjo nepastatytojo namo pamatus. Apgriuvę, prisisėję uosiukų ir drebulių, prižėlę kiečių ir dilgėlių, pamatai betiko žaisti slėpynių. 

Aplenkusi Sibiro lagerius Valerijos Marcinkienės jaunystė užgeso tarp klėties sienų. 

Prie vieno jos galo, į kurį rėmėsi žaibo perskeltas ąžuolas, aukštyn kilo grubaus darbo laiptai. 

Pirmosioms šalnoms pakandus klevus ir lazdynus, pasiėmęs grėblį ir iš skudurų sudurstytą gūnią, bočelis nešdavo lapus ant aukšto, skleisdavo, lygindavo, o vėliau suguldydavo j juos obuolius. 

Klėties viršaus prieblanda Justui visuomet keldavo baimę. Tik paūgėjęs, jau mokinukas, išdrįso įkišti čia galvą. 

Prie sienos stovėjo didžiulė skrynia. Nebuvo šitokios matęs. Nusėsta dulkių, su šonuose išraižytais paukščiais ir dangčiu, papuoštu aprūdijusio metalo ornamentais. 

Net pats nepajuto, kaip nubildėjo į apačią.  

- Babyte, kas toje skrynioje? - uždusęs įpuolė į vidų. 

- Kokioje skrynioje? - Valerija stovėjo prie stalo ir kočiojo skalbinius. 

Lygintuvą babytė naudodavo smulkmei, o patalynę senu įpratimu iškočiodavo.  

- Toje, kuri pastatyta ant aukšto? 

Marcinkienė padėjo kočėlą ant stalo ir prisėdo atokvėpio.  

- Žinai, kaip aš pavaikštau? 

- Ją dusino astma ir tino kojos. Pėdos nebetilpdavo i dėvimą avalynę. Tekdavo vaikščioti basomis arba įsispyrus iš nupjautų aulinukų padarytus kaliošus.

 - Aš gal trisdešimt metų nebuvau tenai užsiropštusi, o klausi, kas toje skrynioje? Nežinau.  

Justas suraukė kaktą.  

- Bet jinai tavo? 

- Mano. 

- Ir tu nežinai, - paklausė galutinai nusivylęs, - kas ten sudėta? 

- Man, rodos, aš ne vakar atitekėjau į Dominyko tavo bočelio gyvenimą. Skrynioje buvo kraitis, kurį atsivežiau. Anuomet, kuo turtingesnė nuotaka, tuo didesnę ir gražesnę kraitinę skrynia atsivežti turėjo. 

- Tai tu buvai turtinga? 

- Gal ir turtinga... Dievuliau, - VaIerija perbraukė plaštaka veidą, - kada visa tai buvo? Užmiršau, kaip ji dabar ir atrodo. O tu nebijok, užlipk ant aukšto, atsidaryk ir pasižiūrėk, kas ten sudėta. Štai, - ištraukė iš stalčiaus prožektorių, - pasišviesk, būsi drąsesnis. 

Užvertęs galvą į viršų Justas ilgai stovėjo ties laiptais, kurių pabaigoje juodavo durų anga. 

- Kitą kartą, - sugrįžęs į virtuvę padėjo prožektorių, - kažkodėl nebenoriu. 

- Na, na..., - linksma ir įšilusi babytė kočiojo paklodę. Pasiėmęs duonriekį peilį, atsirėžė porą storų riekių duonos ir spruko i kiemą.  

- Liepiau nepripratinti, - pasivijo priekaištaujantis balsas, - dabar per kiemą nebegalima pereiti. Ar vaikas, ar avinas - abiejų protas vienodas. 

Senoliai augino avis. Kaip be vilnų, ar lėkštės raugintų kopūstų su karštais šonkauliukais? 

Viduržiemyje, per pačius speigus, garde atsirasdavo gležni jaunikliai. 

Kai apsiliuobęs Domas į namus parsinešdavo keletą lentgalių, vinių ir plaktuką, ant grindų pakreikdavo glėbį šiaudų, Justas žinodavo: netrukus, gelbėdamiesi nuo šalčio, į namus persikraustys naujieji gyventojai. 

Dažniausiai ėriukai būdavo du. Ir nešėjai taip pat: jis ir babytė. Šiltai suvynioję mažuosius į skudurus siauručiu takeliu tarp vėpūtinių jiedu skubėdavo trobon, o iš paskos bliaudama žingsniuodavo ėriuku mama. 

Atitvertame kamputyje jaunikliai sustiprėdavo, o saulei vis labiau ilginant dieną, iškeliaudavo atgal į tvartą. 

Prikaltas lentas bočelis atlupdavo, išnešdavo šiaudus, babytė pelenų šarmu iššveisdavo grindis, išvėdindavo, ir viskas pasilikdavo taip, kaip buvę. 

Kartą prie pusryčių stalo Domas prasitarė: 

- Kaip manai, motin, ar nereikėtų mums veislinio avino? Lakstome pas kaimynus, kad mūsiškėms kavalierių paskolintų. 

Tą pačią popietę ūkyje atsirado naujas gyventojas, kuris iš karto tapo mylimiausiu Justo augintiniu. Tik kad vis bėgo šalin nuo atkištos dobilų saujos, geltonos sultingos ropės. Namiškės avys iš pavydo galėdavo gardą išgriauti, o šis ne, ir viskas. 

Kartą iš kišenės Justas išsitraukė duonos papentį. Avinukas atsargiai pauostė orą ir priėjo artyn. 

Pavasarį išvedus iš tvarto avis, busimąjį vedlį paliko nepririštą. Stovėdavo išdidus lyg čigonų baronas, tačiau užtekdavo kieme pasirodyti Justui, panarinęs galvą avinas pasileisdavo šuoliais. Pribėgęs sustodavo, pabaksnodavo nosimi delną, apuostydavo kišenes ir, neduok Dieve, jei nieko nerasdavo. Pasisukus sprukti šalin, taip stukteldavo į užpakalį, kad išsitiesdavai paslikas. 

Pamaloninęs aviną, vaikas pasižvalgė po kiemą ir pasuko į ulyčią. Šitaip babytė vadino keliuką dar Domo tėvu iš abiejų pusių apsodintą lazdynais. Šimtamečiai krūmai buvo taip išvesėję, kad susivėrusios viršūnės sudarė savotišką tuneli, kuriame net šviesiausiomis dienomis tvyrojo drėgna prieblanda. 

Ulyčia žymėjo kažkada buvusio ūkio ribas, pravingiuodavo kaimynų Čeporių kiemo pakraščiu ir pasibaigdavo ties žvyrkeliu, kuriuo galėjai pasiekti bažnyčia arba už keliolikos kilometrų esantį miestą.  

Tiesa, žvyrkelio jau seniai nebebuvo. Žaliojo tunelio gale pilkavo naujas asfaltuotas kelias, kertąs kolūkio gyvenvietę ir pro jos pakraštyje atsidūrusią bažnytėle vedantis į rajono centrą. 

Riešutų šiemet nedaug. Jei ir yra - pačiose viršūnėse, į kurias nei įlipsi, nei prie žemės prilenksi. 

Tolumoje kažkas sušmėžavo. Justas stryktelėjo į kelio vidurį. Bočelis. Tik Raudonoji eina panarinusi galvą, vos vilkdama kojas. Strimgalviais pasileidęs pirmyn, netrukus jau buvoprie ratų. 

- Bočeli, ką aš tau pasakysiu! 

Domas timptelėjo vadeles, sustabdė arklį ir ant skersai ratų permesto lentgalio pasislinko į šoną. 

- Sėsk, jei jau turi ką pasakyti. 

Justas patogiai įsitaisė šalia. Kumelė suprunkštė, pasuko galvą ir, piktai dėbtelėjusi į susirangiusį vaiką, žingine pajudėjo pirmyn. 

- Tai sakyk. Ar jau pamiršai, ką buvai sugalvojęs? 

- Ne..., - reikšmingai nusijuokė Justas, - ar tu žinojai, kad mūsų babytė buvo turtinga? 

- Ji pati šitaip pasakė? 

- Aha. Na, aš buvau užlipęs ant aukšto ir mačiau skrynią. 

- Kokią skrynią? 

- Babytės. Labai gražią skrynią. Kai ji atitekėjo į tavo namus, joje buvo kraitis. Skrynia labai didelė. Babytė sakė, kad tik turtingos nuotakos tokias turėjo. 

- Ji šitaip pasakė? 

- Taip. Bočeli, kas ten sudėta? 

- Nežinau. Gal pinigai? 

- Pinigai?! - šūktelėjo Justas. 

- Jei sakė, kad baisiai turtinga... 

- Ar galime užlipti ir pažiūrėti? 

- Galėsime, tačiau pirmiausia nukinkysime kumelę. 

- Bet paskui iškart pažiūrėsime?  

Kai linksmi ir paslaptingi vyrai įsuko į kiemą, iškočiojusi skalbinius, Valerija ėjo į tvartą pasirinkti kiaušinių.  

Vos tik bočelis išlipo iš ratų, išžabojo kumelę ir ruošėsi nuimti jai pakinktus, prisistatė avinas. Ir tuoj prie Justo, švelniai baksnodamas kelnių kišenėn. 

- Kada tu pririši tą aviną, - senoji prisibijojo Justo augintinio. 

- O kam? Tau jis nieko nedaro. 

- Nedaro..., sumurmėjo Valerija, - visų žmonių avys kaip avys, tvarkingai pririštos, vien mūsų... Senoji Čeporienė net į kiemą bijo užeiti.  

- O ko jai čia valkiotis? Liežuvis užkaitsa, nebeturi, kur burnos atvėsinti. Geras gyvulėlis, geras, - pakasė avinui tarpuragį tačiau šis, nieko negavęs, nejaukiai panarino galvą.  

- Paties kiemo viduryje pasliką, tuomet bus gyvulėlis. 

- Nešnekėjusi paspirgink lašinių su kiaušiniais. 

- Bočeli, - Justas patempė lūpą, - juk pažadėjai. 

- Teisybė, pirmiausiai išsiaiškinsime, kiek babytė turi pinigų pasislėpusi. 

Išgirdusi vyro žodžius, Valerija stabtelėjo ir suraukusi kaktą rūsčiai paklausė: 

- Ar nebus jau kas nors pavaišinęs? 

- Nebus, tačiau tavo turtus Justas jau spėjo paviešinti. 

- Kokius turtus? 

- Tuos, kuriuos skrynioje esi užrakinusi. 

- Iki šiolei galvojau, kad pas mus tėra vienas avinas, o pasirodo net trys. Tai pabūk protingiausiu: parodyk vaikui, kad ten nieko nėra. 

Prie laiptų, vedančių ant klėties viršaus, atėjo visi. Valerija liko apačioje, o Domas su Justu užlipę pradingo durų kiaurymėje. 

- Sakiau, kad pasiimtumėte, kuo pasišviesti, - užvertusi galvą į viršų sušuko babytė.  

- Nereikia, - Justo balsas sujaudintas, - mes ir taip viską matome. 

Susiradęs šluotražį, bočelis nubraukė storą voratinklių sluoksnį ir atsargiai kilstelėjo antvožą. 

- Na, vaike, pažiūrėsime, kokie lobiai čia slepiasi?

Iš susijaudinimo Justui net akių vyzdžiai išsiplėtė.

Skrynios dangtis girgždėdamas atvirto atgal. Abu palinko į prieki ir netekę žado valandėlę žiūrėjo į radinį. Skrynia buvo pilnut pilnutėlė knygų. Visos vienodos, tamsiai mėlynais viršeliais, paauksuotomis raidėm. 

- Skaityk, kas čia parašyta? - Domas paėmė knygą ir padavė Justui. 

- Leninas, - parskaitė vaikas, - ir dar skaičius: dvidešimt keturi. 

- O ant šitos? - padavė kitą. 

Justas buvo taip susijaudinęs, kad nepastebėjo, kaip bočelis pradeda juoktis. 

- Penkiasdešimt ketvirtas Leninas, - nusivylęs atsakė anūkas.

- Še tau, kad nori - Leninas!  

- Apie ką jūs ten šnabždatės, - šūktelėjo Valerija, - ar jau atidarėte? 

- Atidarėme.  

- Ir ką ten atradote?  

- Ką atradome? - Domas iškišo galvą pro angą, - žinai, motin, tavo skrynioje Leninas guli. 

Valerija pasitraukė atatupsta ir persižegnojo. 

- Bent vaiko negąsdintum. Šitaip ir nuomarį gali įvaryti. Aš rimtai klausiu, kas ten sudėta? 

- Aš rimtai ir atsakau: Vladimiras Iljičius Leninas. Pasižiūrėk pati, jeigu netiki.  

Švystelėjo žemyn vieną tomą.  

Išsitraukusi jį iš žolynų, senoji prisikišo arčiau ir dėliodama skiemenis perskaitė: 

- Leninas. Raštai... Justukai, čia Danguolės, tavo mamos.  

- Tikriausiai ne tavo, - tebetupėdamas angoje nusijuokė Domas, - kai atitekėjai, nepamenu, kad uošviai tavo daliai ir Leniną būtų pridėję. 

- Kai persikėlė į Kauną, matyt, į mano skrynią bus viską sudėjusi. 

Atsirūgo babytei jos kraitinė. Bočelis, visuomet mėgdavęs humorą, dabar per šventes ar šiaip po talkų susirinkus kaimynams, degtinėlės sušildytas tuoj ir pradėdavo: 

- Tavo, Martynai, uošviai tai kas kita. O štai manieji... Kai ženijausi, žmonos dalį žinai kuo man atidavė? Lenino raštais.

Netiki? Einam, užlipsim ant aukšto. Ir dabar pilna kraitine skrynia tebestovi.

 


Liepos 27 dieną Šilutės "Pegasus" knygyne vyko naujos A.Šikšniaus knygos "Kur keliai po rugius išsivaikšto" pristatymas.

 


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.