Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 rugpjūčio 25d. Nr. 14 (110)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

„Einam, mergučės, padainuot...“

Svetlana JAŠINSKIENĖ

„...Būdavo mama sakys: einam mergučės padainuoti ir išeiname prie Gėgės, susėdame ant pakrantės... ir liejasi daina erdviais Gėgės paupiais.... Nuo mažų dienų žinojome, ką reiškia turavoti, dainuoti dviem balsias pritariant“.

Tokie tolimi vaikystės prisiminimai užlieja Pagėgių savivaldybės Kultūros centro etninės veiklos specialistę, folkloro kolektyvo „Kamana“ vadovę Akseverą Mikšienę.

Abu Aksaveros tėvai kilę nuo Raseinių. Tačiau karo vėjai ne vieną iš gimtojo krašto nubloškė svetur. Taip ir Akseveros mama, tuomet su trimis vaikais ir nereginčiu savo tėveliu buvo evakuota į Pagėgių kraštą. Aksaveros tėvas tuo metu buvo blaškomas karo laukuose.

Barziūnų kaime nepastebimai pralėkė vaikystė. Nausėdų kaime baigta pradinė mokyklos keturios klasės. Vidurinę mokyklą teko lankyti Pagėgiuose. Išliko geriausi prisiminimai apie Pagėgių mokyklos mokytojus Daujotį, Išganaitienę,  Mockienę, kuri buvo klasės vadovė, bendrabučio auklėtoją Sauspreikšaitienę bei muzikos mokytoją Masninką, kuris  vadovavo mokyklos chorui, o Aksavera jame, kaip 1965 m. choras važiavo į respublikinę Dainų  šventę Vilniuje. Visi  dainų šventės dalyviai Aksaverai atrodė nuostabūs žmonės, o masinis dainavimas kažkas antgamtiško. Dirigentas Aksaverai tuo metu atrodė kaip dievas, kurio rankų judesio klausė didžiulė minia.

„Gal nuo tada ir vaizduotėje gimė reginys, kad aš esu dirigentė... Ne atlikėja, o būtent dirigentė. Man tada dirigentas tai buvo kažkas iškilaus, gražaus, didingo. Na ir ištisas dienas diriguodavau prieš veidrodį. Tik choras buvo skystokas – mano pačios atvaizdas veidrodyje.“

Amžinoji gyvenimo draugė – muzika

Aksaveros tėvai Ona ir Pranas Urniežiai buvo puikūs kaimo giedoriai. O ir šiaip šeimoje dažnai skambėdavo, graži liaudiška  daina. Gal tai ir buvo tie pamatai amžinai Akseveros ir muzikos draugystei.

Visi jų šeimos vaikai pasklido į gyvenimą: įgijo kas - virėjos, siuvėjos, pardavėjos specialybę, o Aksaverai likimas įtaisė amžiną draugę – muziką. 1968 metais, susiradusi skelbimą laikraštyje, ji įstojo į Kapsuko kultūros mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. Keturi metai prabėgo kaip keturi mėnesiai. Ir 1972 metais į savo kraštą sugrįžo diplomuota chorinio dirigavimo specialistė. „Baigus kultūros mokyklą paskyrimai dirbti buvo man nepažįstamuose kratuose - Aukštaitijoje, Dzūkijoje, tačiau mane traukė namo“, - atmena Aksavera.

Meilės žabangos jaunos chorvedės dar nebuvo supančioję, tad darbas ėjosi kaip iš pypkės. „Tuoj pat subūriau ansamblį. Atėjo dainuoti dvi mano seserys ir geriausia draugė, o ir kitos moterys, išgirdusios apie ansamblio susikūrimą prisijungė.

Šilgaliuose kultūros namų tada nebuvo. Buvo pastatyti du  nedideli nameliai. Vienas iš jų - pritaikytas rodyti filmams, kitas – bibliotekai. Šie pastatai ir dabar tebestovi, bet dabar tai žmonių garažai.“

Gyvenimas ėjo  koja kojon su daina, kūryba, žmonėmis. Jauna, energinga, graži mergina susuko galvą vaikinui, kurio šeima į šiuos kraštus laimės ieškoti atvyko nuo Trakų krašto. Jausmams sutvirtėjus sušoktos vestuvės. Tris kartus Mikšų šeimoje viešėjo gandras, atnešdamas dukrą Ingridą, sūnų Kęstą ir vėl dukrą Ritą.

Gyvenimo  svajonė išsipildė – dirigento pultas ir batuta

Šeimyninis gyvenimas visiškai nesutrukdė dirbti kultūrinį darbą. Priešingai – vyras tapo pirmuoju pagalbininku. „Visada į mano nelengvą darbą žvelgė su didele tolerancija: kartu budėjome šokiuose, vienai buvo nesaugu naktinėti su besilinksminančiu jaunimu. Visa reikiamas renginiams priemones gamindavo auksinių rankų savininkas Eduardas. Niekada nėra pasakęs nedarysiu, tai ne mano darbas. Mano darbas -  visuomet buvo mūsų darbas“.

Bepigu dirbti kada nuolat turi palaikymą iš brangiausių žmonių. Mintis po minties ir sumanė Aksavera įgyvendinti savo vaikystės svajonę, tapti dirigente. Nieko nepabūgusi ėmėsi ir subūrė Šilgalių kaime mišrųjį chorą. Tikrą chorą, kurį lankė 22 moterys ir 12 vyrų.

Jaunos choro vadovės pastangos kultūriniame darbe buvo pastebėtos. Choras tuoj pat tapo kandidatais į respublikinę  Dainų šventę. Praėję visas apžiūras Aksaveros vadovaujamas Šilgalių kaimo kultūros namų suaugusių žmonių mišrus  choras 1985 m. dalyvavo respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Tai buvo neeilinis įvykis, kad kaime, skaičiuojančiame vos keletą šimtų gyventojų, gyvuotų mišrus choras.

„Valstybinio Nemuno žirgyno direktorius  Vaclovas Mišeikis, tada už choro subūrimą ir dalyvavimą Dainų šventėje net 100 rublių prie atlyginimo pridėjo, o aš dirigavau 34 žmonių mišriam chorui“, - maloniai prisimena Aksevera.

Pasak A.Mikšienės, tais laikais klestėjo estradiniai ansambliai, tad chorinė muzika nebuvo itin populiari. Kaimo vietovėje trūko nišos choro pasirodymui ir, penketą metų gyvavęs choras, persiformavo į kitus kolektyvus: atsirado vyrų ansamblis, moterų ansamblis.

Nedrąsiai, bet profesionaliai folkloro link

Į Šilgalius atvyko jauna zootechnikė Ramunė, kuri studijuodama Žemės ūkio akademijoje, dainavo folkloriniame  ansamblyje. Ramunė ir kelios vyresnės moterys užsiminė apie folklorinio ansamblio įkūrimą Šilgaliuose. Paskatinta to,  Aksavera  pradėjo  rinkti  folkloro  ansamblį. Nors liaudiškas dainavimas Aksaverai buvo žinomas nuo vaikystės, tačiau  būti vedančiajai buvo nedrąsu, nes buvo mokyta chorinio dainavimo. Tačiau meilė dainai, muzikai lydėjusi visą gyvenimą įkvėpė. Repertuarą  reikėjo  susirinkti iš vyresnių, dar mokančių liaudies dainų, žmonių. Rinko visi  ansamblio dalyviai, kiekvieną dainą aptardavo iš kokio regiono, kokio laikmečio, gilinosi į dainavimo manierą. Pirmiausiai ansamblis pradėjo dainuoti žemaitiškas dainas, nes dainų pateikėjos buvo Aksaveros mama Ona  Urniežienė, o taip pat ansamblio dalyvės Antanina Dvarvytienė, Danguolė Alaburdienė, kurios buvo iš šio regiono ir dar prisiminė savo mamų dainuotas dainas.

Taip atsitiko, kad per rajonines peržiūras patekome į respublikinį folkloro kolektyvų konkursą „Ant marių krantelio“. Suvažiavo būrys folkloro kolektyvų. Nedrąsu buvo, dar netvirtai jautėsi šiame žanre. Bet taip jau likimo paruošta  buvo, kad tame konkurse dalyvavo vėl gi Žemės ūkio akademijos ansamblis, vadovaujamas pono Bernatonio. Beje, jau antrojo Bernatonio: akademijos ansambliui vadovavimą po tėvo perėmė sūnus. „ Perspektyvus jūsų kolektyvas“, - tarė tada Bernatonis. „To pakako, kad įgaučiau pasitikėjimą ir atverčiau plačiau duris savo profesionalumui ir žingeidumui.  Tada dar labiau pradėjau gilintis, tobulėti, domėtis“, - prisimena pašnekovė.

Dalyvauti saviveikloje ir dainuoti buvo pareiškusios norą pagyvenusios moterys. Taip, palengva, tenkinat garbingo amžiaus moterų poreikius, užsimezgė folkloro ansamblio pirmieji daigeliai.

Prisilietus prie etninės kultūros, liaudies  folkloro galo nėra: šio regiono kostiumas, dainos, rateliai, pasakojimai, porinimai, tradicijos. Kiekvienai kalendorinei šventei atrandi specifinį, mūsų regionui būdingą apeigą, paprotį. Taip žingsnis po žingsnio tapome Mažosios Lietuvos  regiono dainas dainuojančiu, žaidimus žaidžiančiu, ratelius sukančiu folkloro ansambliu. Vardą kolektyvui davė per Šilgalius tekantis upelis „Kamona“, tik raideles sumainėme truputėlį – „Kamana“.

Folkloro kolektyvui „Kamana“, drąsiai galima teigti, vasaros - tai didžiulis darbymetis: su įvairiomis programomis išvažinėta visa Lietuva, pabuvota Lenkijoje, šešias kartus dalyvauta Dainų šventėse. Bet įsimintiniausia tai, kad  Lietuvos Radijo fonduose ansamblis turi įrašęs dešimt šiame krašte užrašytų dainų. 

„Šiam įsimintinam žingsniu pastūmėjo mano gera sena bičiulė Regina Jokubaitytė. Sako, taigi dirbi, renki, dainuoji, važiuojame“ – pasakoja Aksavera. Ji tuomet dirbo Šilutės rajono etnografe bei vadovavo folkloro ansambliui „Verdainė“. Teko praeiti ne vieną atranką, išgirsti komisijos verdiktą ar dainos autentiškos, ar nėra jau šių dainų radijo fonduose... Taip Lietuvos radijo archyvuose atsirado 10 šiame krašte užrašytų  dainų. „Man tada už darbą  užmokėjo, gavau 80 rublių. Ir buvau maloniai nustebinta, kuomet vieną kartą, gamindama pietus, per Lietuvos radiją  išgirdau transliuojant mūsų ansamblio įdainuotą dainą“, –  prisimena šio folkloro kolektyvo vadovė.

Gyvenimo vingių nedaug ir jie visi veda kultūros keliu

Klaidžiojant prisiminimuose daug ryškių posūkių nebuvo: kultūra... kultūra... kultūra. Ir jei ne biurokratų klaidos šiandieną Aksevera Mikšinė skaičiuotų 38 metų kultūrinio darbo stažą, tačiau teritoriniai perdalinimai, įstaigų sujungimai, atjungimai tarsi siūlą sutraukė darbo stažą. Ir, šiandieną jis siekia 32 metus. Dabar mūsų pasakojimo herojė šiek tiek darbuotasi vaikų darželyje, mokykloje, bet tai tik epizodiškai, keičiant vieną kitą darbuotoją, ir tai paraleliai visuomet dirbta kultūros srityje.  

Pastarasis vyriausybės sprendimas prailginti darbingumo amžių išgąsdino moterį, kuri po metų ruošiasi į užtarnautą poilsį. „Aš taip įsivaizduoju savo užtarnautą poilsį: įsisteigčiau mažą kepyklėlę, kurioje, pagal kulinarinio paveldo receptą, kepčiau bandeles, vos saulei patekėjus, mindama dviratį, išvežiočiau į gražų šiaudų krepšį sudėjusi įvairiausias bandeles iš vakaro užsakiusiems klientams“, - kaip ir viską gyvenime, tyliai, kryptingai, profesionaliai planuoja Aksevera Mikšinė. - „Ir šis užsiėmimas tai ne tik mano svajonė, tai dar šioks toks pragyvenimo šaltinis. Nes kiek  prisimenu save darbingą, niekuomet nesijaučiau saugi... visad kultūros srityje kažką pertvarko, naikina, ieško ir neranda... Per 38 darbo metus niekada neturėjome gerų darbo sąlygų: šaltos salės, naktis darbas šokių vakaruose, psichologas daugeliui saviveiklininkų...  ir atlygis vos keletu litų didesnis už minimumą“.

Šiais metais, minint Pagėgių savivaldybės dešimtmetį, Aksevera Milienė buvo apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. Tad neliko jūsų darbas nepastebėtas, bandėme šiek tiek įpūsti optimizmo.

„Šį ženklą buvo be galo malonu gauti, tačiau manau, kad tokio apdovanojimo nusipelnė kiekvienas kultūros darbuotojas. Kultūros darbas neaprėpiamas, neapčiuopiamas, emocinis, pasikartosiu, visą gyvenimą dirbtas prastomis darbo sąlygomis... Ką ten darbo kabinetai, jei čia tu krovikas, čia tu kasininkas, čia tu palaukėje, čia pakalnėje pliaupiant lietuj, čia tu krataisi autobusuose susispaudęs į gastroles į kitą Lietuvos kraštą...“ – dalinasi prisiminimais pašnekovė.

„Tai kokia gi perspektyva kultūrai, etninei kultūrai Lietuvoje. Jūsų kolektyvas atlaiko tokią  gausybė koncertų, tai gal jaučiate pakilimą, ar stagnaciją, ar nuosmukį?“ – pasidomėjome nuomonės. - „Požiūris keisis tuomet, kai jį visų pirma keis valdžioje sėdintys žmonės. Kultūros darbuotojas – tai tik nedidelė dalis. Pradžių pradžia - darželiai, mokyklos...  Klaipėdos kraštas jau ne pirmi metai įtrauktas į rizikos zoną, nes čia sparčiai mažėja meno mėgėjų kolektyvų, kultūros darbuotojų... Tad jei nedainuosime su savo mamomis, mokytojomis, kaip darėme mes ant Gėgės upės kranto, greitai nedainuosime nei nuo scenų“, - ryžtingai baigė etninės veiklos specialistė Aksevera Mikšinė, moteris, kurios vaikystės daina, kažkada dainuota su mama, aidėjo Gėgės paupiais iki jos anūkų. O Ona Urniežienė, Akseveros mama, eidama 96-uosius, ir šiandieną dar niūniuoja smagias, širdyje gyvenančias gyvenimo patirties kupinas melodijas.

Interviu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komandai apie tradicijomis apipintas Jonines.

Kol  Joninėms viską paruoši kaip dera, tenka išbraidyti ne vieną paupį... Kartu su kolege Gražina Paliokiene.

Folkloro kolektyvas, vadovaujamas Akseveros  pasirodo ir kitame amplua - atlieka žavius romansus

Kuomet veda vadovė Aksevera dainos liejas plačiai ir užtikrintai

Visas apeigas tenka ne tik atlikti, bet ir įdomiai pateikti žiūrovui.

Mišrus choras, kurį nedideliame kaime pavyko suburti jaunai chorvedei Akseverai Urniežiūtei.

Pirmasis Akseveros suburtas  ansamblis, dinuojantis liaudies dainas

Žavi jaunystė liko tik fotografijose...

Ši nuotrauka Aksaverai brangi. Tėvelis suka ratelį su dukromis. Po metų jis iškeliavo Anapilin...

Atgal...