Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 rugpjūčio 25d. Nr. 14 (110)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

„Operacija išsigimėliai, arba moksleiviai MGB pinklėse“

 


 

 

 Tai dokumentinės apysakos pavadinimas, kurią parašė ir išleido Eugenijus Rimvydas Stancikas, buvęs Šilutės Pirmosios vidurinės mokyklos mokinys.  

 

Šios prisiminimų knygos įžangoje jis rašo:

 

„Noriu papasakoti šią istoriją, kuri galbūt nenustebins skaitytojo, bet užtat labai akivaizdžiai pailiustruos, kaip sovietinės okupacinės represinės struktūros klastingai veikė tais baisiais nelaisvės metais. Jos ne tik žiauriai baudė išdrįsusius jiems pasipriešinti ginklu, bet ir persekiojo kitaminčius, stengdamosi įvairiausiais būdais, nebodamos

pačių rafinuočiausių ir niekšiškiausių metodų, juos išaiškinti ir izoliuoti.

 

Baigiantis didvyriškoms partizanų kovoms Lietuvoje kūrėsi dešimtys pogrindinių antisovietinių jaunimo organizacijų. Jų nariai buvo studentai, moksleiviai ir kitas patriotiškai nusiteikęs jaunimas, rimtai pasiryžęs, atsiradus galimybėms, stoti į ginkluotą kovą su okupantu. Dalis tokių organizacijų buvo sukurta Lietuvos partizanų, kaip jų pagalbininkų ir rėmėjų grupės. Jos buvo gyvybiškai reikalingos partizanams kaip atrama, nes daugelis jų rėmėjų jau buvo suimti, įkalinti ar ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą. Kitos antisovietinės grupės ir organizacijos kūrėsi patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, pasiryžusių neginkluotu būdu tęsti kovą su nežmonišku režimu ir dvasine prievarta, pastangomis. Daugelis jų buvo įsitikinę, kad Lietuvą išvaduos Vakarai, o jų organizacijos galės prisidėti prie jos išvadavimo ginkluota kova, pratęsiančia legendinę Lietuvos partizanų kovą. Apie tokia okupuotos Lietuvos jaunimo veiklą labai akivaizdžiai liudija ir šimtai baudžiamųjų bylų, esančių buvusiame KGB archyve. Mano pateikiama istorija yra paremta baudžiamosios bylos P-16976-Li dokumentais ir mano atsiminimais.

 

Tai pasakojimas apie tai, kaip buvo išaiškinti ir nuteisti Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje veikusios moksleivių pogrindinės organizacijos ,,Laisvojo Lietuvos jaunimo tautinio susivienijimo“ nariai. Pažymėtina, kad tai nebuvo vienintelė pogrindinė organizacija veikusi šioje mokykloje.

 

1945-1946 metais Šilutės pirmojoje gimnazijoje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija, kurios

pagrindą sudarė iš Švėkšnos miestelio čia mokytis atvykę moksleiviai. Šios organizacijos nariai tiesiogiai bendravo su Švėkšnos apylinkėse veikusio Lietuvos partizanų būrio vadu Izidoriumi Lomsargiu, savarankiškai rengė, spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, partizanų spaudą. Per suimtus partizanų ryšininkus MGB darbuotojai išaiškino šią organizaciją ir 1946 m. balandžio 19 d. areštavo jos vadovus: Mariją Puidokaitę ir Aloyzą Rupainį, o vėliau ir kitus narius: Jurgį Audinį, Praną Rimkų, Antaną Starkutį, Joną Ulčinską, Stasį Dyglį, Aloyzą Jurgutį, Vytautą Vaigauską ir Remigiją Jončaitę.

 

1946 m. rugpjūčio 20-21 d. Šilutėje posėdžiavęs Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė šiuos moksleivius įvairiam laikui laisvės atėmimu.

 

Kadangi, tuo metu Šilutės pirmojoje gimnazijoje (vėliau - Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje) mokėsi nemažai patriotiškai nusiteikusio jaunimo, tai 1948 metais čia susikūrė dar viena antisovietinė moksleivių pogrindinė organizacija – „Geležinio vilko pulkas“.

 

Kad galėtų išaiškinti priešiškai nusiteikusius moksleivius, MGB darbuotojai užverbavo šios mokyklos moksleivę Aldona Valančiūtę (agentūrinis slapyvardis „Strelija“) ir davė jai užduotį įkurti gimnazijoje fiktyvią pogrindinę organizaciją „Trispalvė“. Verbuodama į šią organizaciją priešiškai sovietų valdžiai nusiteikusius moksleivius, „Strelija“ išaiškino ir pranešė MGB darbuotojams apie jau mokykloje veikiančią pogrindinę organizaciją ,,Geležinio Vilko pulkas“.

 

1949 m. rugpjūčio 29-31 d. buvo sulaikyti ir suimti šios organizacijos nariai: Albinas Jtkevičius, Alfonsas Česlovas Vaičekauskas, Jonas Baranauskas, Janina Trubylaitė, Antanas Trubyla ir Leokadija Pužaitė. Visi šie asmenys slaptu SSSR MGB Ypatingojo pasitarimo 1950 m. gegužės 20 d. nutarimu buvo nuteisti už antisovietinių atsišaukimų platinimą ir priešišką okupantų valdžiai agitaciją įvairiam laikui laisvės atėmimu. Teisiami Ypatingojo pasitarimo jie buvo todėl, kad taip buvo stengiamasi pridengti MGB darbuotojų surengtą provokaciją prieš šios organizacijos narius.

 

Keitėsi gyvenimo sąlygos sovietų okupuotoje Lietuvoje, tačiau areštai, trėmimai, Lietuvos partizanų žūtys ir toliau kaitino patriotiškai nusiteikusių moksleivių sielas, vertė juos burtis į slaptus būrelius ir organizacijas. Kadangi šių organizacijų ryšys su partizanais jau buvo sumenkęs, tokių organizacijų nariams teko pasikliauti vien tik savo jėgomis ir išmone, nepaprastai sunkiomis sąlygomis ieškoti ryšio su dar veikiančiu pogrindžiu.

 

Viena iš tokių organizacijų buvo 1951 m. Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje įsikūręs „Laisvojo Lietuvos jaunimo tautinis susivienijimas“, kurio branduolį sudarė šios mokyklos moksleiviai: Vladas Pupšys, Gediminas Antanas Bračiulis, Klemensas Maskolius, Antanas Šklėrius ir Eugenijus Rimvydas Stancikas.

 

Savo knygoje stengiausi parodyti minėtos organizacijos susikūrimo priežastis, atskleisti, kaip MGB darbuotojai įvairiomis provokuojančiomis operacijomis susekė ir išaiškino šios organizacijos narius, o sovietinis teismas nuteisė juos ilgiems metams laisvės atėmimu ir ištrėmė į specialaus režimo lagerius, skirtus ypač pavojingiems nusikaltėliams“.

 

Ištrauka iš knygos „Operacija išsigimėliai, arba moksleiviai MGB pinklėse“

 

„Tą naktį Litvinovas mane ,,pritrenkė“ visiškai netikėtu dalyku.

- Ką žinai apie Macienę?

„Dieve, dar ir tą moterį kaltina“, - pagalvojau. Ji buvo griežta anglų kalbos mokytoja ir aš, tiesą sakant gerokai jos prisibijojau. Bet kad ji būtų turėjusi ką nors bendro su mūsų organizacija, visai nieko nežinojau. „Tad kodėl klausia? Kas ją paminėjo per tardymus? Gal Vladas? Jis buvo pažįstamas su jos sūnumi“, - pamaniau.

- Na, ji buvo mūsų anglų kalbos mokytoja. Gera mokytoja, - atsakiau. - Mūsų mokykloje ji pradėjo mokytojauti 1951 metais. Daugiau apie ją nieko nežinau.

- Kaip tai nieko nežinai? Matyt, vėl teks ,,pabadyti“, kad sužinotum. Reikalauju neišsisukinėti ir atsakyti, ką žinai apie ją. Kokie buvo jos santykiai su jūsų organizacija? - pribėgęs čekistas staiga vėl spyrė man į koją. Žinojo vietą, nes skausmas, rodos, nuėjo iki pat širdies gelmių, bet nesudejavau. ,,Vis dar ieško vyresniųjų, kuriems galėtų pripaišyti mūsų organizacijos įkvėpėjų vaidmenį. Gal net pasodinti, - pagalvojau. - Neišdegs, nes aš nieko panašaus apie tai nežinau. Ko manęs apie ją dar paklaus?“ - stengiausi, tramdydamas skausmą, numatyti kitą atsakymą ir kurį laiką tylėjau.

- Netylėk! Reikalauju atsakyti! - prapliupo čekistas. - Antraip neišvengsi bausmės, - gąsdino mane Litvinovas.

- Kiek žinau, Macienė neturėjo jokių ryšių su mūsų organizacija, Aš jos asmeniškai nepažįstu, matydavau ją tik per pamokas

O Pupšys? - paklausė staiga tardytojas.

- Pupšys? - perklausiau. - Nežinau. Nemanau, kad turėjo. Tiesa, jis pažinojo jos sūnų.

- Pupšys sakė, kad jis lankėsi pas Macienę.

- To aš nežinau ir patvirtinti negaliu.

- Blogai, blogai, kaliny Stancikai. Visą laiką išsisukinėji, vis labiau save klampini melagingais atsakymais, o dar

sakai, kad tiki Dievą, - kurį laiką kikendamas ir geruoju auklėjo mane Litvinovas, o paskui staiga vėl paklausė:

- Ar pažinojot Macienės vyrą?

- Ne, nesu jo net matęs, - atsakiau.

- O ką žinote apie jį? - kamantinėjo toliau tardytojas.

- Nieko. Tik tiek, kiek pasakojo Pupšys. Jis sakė, kad anas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas.

- Iš kur jis žino? - kamantinėjo čekistas.

- Aš nežinau iš kur. Jo paklauskite, - atsakiau. ,,Kiek tu gali prie manęs kabinėtis“, - pamaniau.

- Kiek ir kuo jums padėjo Macienė? - toliau įkyriai klausinėjo Litvinovas, lyg būtų įsitikinęs, kad aš dar kažką apie ją galiu pasakyti. Bet apie ją ir kokią nors jos pagalbą aš tikrai nieko nežinojau, todėl atsakiau:

- Nemanau, kad ji kuo nors mums būtų galėjusi padėti. Ji juk nežinojo apie mūsų organizaciją. Tai buvo slaptas dalykas.

Tardytojas dar ilgai nepatenkintas vaikščiojo po kabinetą ir lyg norėdamas mane kažkaip paveikti keikėsi bjauriausiais rusiškais keiksmais, žadėdamas man ilgą gyvenimą kalėjime. Aš tylėjau ir širdyje prašiau Dievo apsaugoti mane nuo šio žmogaus keiksmų, nes man ėmė rodytis, kad jis gali mane užkeikti.

Pagaliau Litvinovas atlyžo, atsisėdo prie stalo, išsitraukė iš ,,Belomor“ pokelio papirosą ir vėl užsirūkė prisidegdamas jį nuo dar smilkstančio anksčiau surūkyto. Nuo tų dūmų man darėsi bloga. Tuo metu tardytojas pakreipė kalbą kita linkme.

- Visgi atsakyk, pas ką buvo jūsų sudaryti mokyklos komjaunuolių sąrašai?

- Dar kartą sakau, kad nežinau, - atsakiau. – Manau kad tokių nebuvo. Pas Pupšį mačiau devintų-vienuoliktų

klasių moksleivių sąrašus. Kai kurių pavardės buvo pažymėtos kryžiuku. Sakė, kad tie jau komjaunuoliai.

- Ką iš tų komjaunuolių pažinojai?

Nemaniau, kad komjaunuoliams galiu kuo nors pakenkti, todėl atsakiau.

- Pažinojau buvusius mūsų klasės moksleivius: Teresę Macaitytę, Gerdą Surgailytę, Anzelmą Stirbį. Jie pirmieji įstojo į komjaunimą...

Kiek pamenu, šiuo klausimu tos nakties tardymas ir baigėsi. Paryčiais mane atvedė į kamerą. Ji buvo tuščia, o

aš vis kiekvieną kartą tikėjausi išvysti čia kokį nors kitą kalinį. Deja...

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.