Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Advento magija

 


 

 

Indrė SKABLAUSKAITĖ

 

Sako, seniau adventas Mažojoje Lietuvoje prasidėdavęs religinėmis giesmėmis. Tada tie vakarai buvę kupini paslapčių ir susikaupimo. Šeimą prie stalo suburdavo ankstyva tamsa ir baimė. Jo viduryje plevendavo virpančios žvakės, paslaptingą nuotaiką sukurdavo balanų šviesos ir tamsūs šešėliai besislepiantys pakampėse…

 

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia manyti, kad senesniais amžiais buvo būdingas ritualinis susilaikymas, primenantis krikščionišką adventą. Manoma, jog toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Vėlinių. Tuo laikotarpiu pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. Tuo metu etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai, padaugėja tikėjimų ir burtų.

 

Iš krikščioniškojo laikotarpio atkeliauja žinios, jog iki IV a. adventas buvęs ilgesnis ir trukęs net 7 savaites. Iki tol advento pradžia laikyta sausio 6 diena, 354 m. bažnyčia nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25 d. Tada sutrumpėjo ir advento laikotarpis.

Advento pradžia laikyta lapkričio 30-oji, Šv. Andriejaus diena.

 

Lietuvininkų namuose sužibdavo žvakelės

 

Nuo seniausių laikų advento pradžią lietuvininkai pažymėdavo, savo namelius papuošę advento vainikais. Įsiviešpatavus liuteronizmui advento laikotarpį vadindavo Advenkräns.

 

Adventinis vainikas buvo svarbiausias šios šventės atributas, jais puošdavo ir mokyklas, ir namus. Vainiką pindavo iš kuo gražesnių eglišakių, dėdavo jį ant baltutėle staltiese dengto stalo arba surišę raudonais kaspinais pakabindavo erdvėje. Vainiko viduryje dėdavo keturias raudonas žvakes, puošdavo keturiais žaisliukais. Kiekvieną advento savaitę uždegdavo po vieną žvakelę, kol paskutiniąją savaitę likdavo ta žvakė, nuo kurios užžiebdavo Kalėdų eglutę. Kūčių vakare nurinkdavo vainiką ir nuo jo nuimtais žaisliukais puošdavo eglutę.  

 

Advento metu blizgindavo namus, puošdavo juos, taip populiariais lietuvininkų krašte karpiniais. Namai padabinti augaliniais motyvais iškarpytomis užuolaidėlėmis, girliandomis papuoštais langais, lentynėlėmis, viduryje kambario kabančiais žibintis tapdavo dar šviesesni ir gražesni.

 

Adventas – rimties laikas

 

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad Mažosios Lietuvos kalendoriuje adventas – mistinis metas. Tai buvęs ne tik ūkinių metų pabaigos metas, bet ir rimties, saulės gesimo laikas. Šiuo laikotarpiu svarbiausiais tapdavo du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį. Ilgi žiemos vakarai šeimą sukviesdavo prie didelio stalo, ne šiaip pasėdėti, o giedoti ir dirbti įvairiausius darbus: verpti, austi, vyti virves ir, žinoma, pasakoti įvairias istorijas. Pasakojama, kad tik vaikai negalėdavę kartu sėsti prie to stalo, mat jie turėję būti stebėtojai, pasyvūs dalyviai, iš tolo stebintys ir pažįstantys gyvenimą. Visą šį laikotarpį stengtasi nesipykti, nesibarti, stengtasi kuo daugiau nuoširdžiai, ramiai bendrauti su šeima. Iki advento kaimo žmonės būdavo nudirbę visus sunkiuosius darbus.  Advento laikotarpiu ir patiekalai būdavę kitokie, lengvesni, valantys organizmą, stengtasi valgyti daržoves, grybus, žuvis, obuolius, riešutus.

 

Mažosios Lietuvos adventas kitoks

 

Dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo evangelikai liuteronai. Todėl šį laikotarpį laikė ypatingu: vengė linksmintis, šokti, dainuoti, tuo metu (nuo liuteronybės įvedimo) drausta ir tuoktis. Pasakojama, kad Klaipėdos krašto katalikai, sudarę šio krašto mažumą, kaip tik advento metu neliūdėję, jų gyvenamosiose vietovėse netildavo muzika, dainos, nors draudimai kaip tik jiems ir būdavo taikomi. Pasakojama, jog seniausiai laikai adventas sutapdavęs su linamyniu. O šios darbo šventės-talkos metu linksmindavosi, šmaikštaudavo net surinkimininkai.

 

Burtai buvę svarbiausias advento akcentas

 

Advento metu daug dėmesio buvo skiriama stebėjimams ir burtams. Stebimas oras, ir žinoma, jog nuo gruodžio 12 d. viena diena atstoja kitų metų mėnesio orus, t.y. pagal gruodžio 13 d. orą galima spręsti, koks bus kitų metų sausis, gruodžio 14-ąją – vasaris.

 

Ne tik lietuvininkai žinojo - per adventą negalima kirsti miško. Mat užsimojus kirviu medin, pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas. Iš advento laike kirstų medžių suręsta trobele žmonės nesidžiaugę, mat tokiame name dažnai naktimis kažkas baladodavosi. Žinota, jog advento metu kirstos malkos smarkiai dega ir galinčios padegti sodybą. Sakydavo, jog jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.
 

Advento metu nevalia kirpti avių, nes jos galinčios nulemti dobilų derlių  ir jie augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio arba sulauks tinginių vaikų. Per adventą negalima gaminti pagalvių – varnos žąsyčius užpuls, jokiais būdais negalima eiti į medžioklę – saviems gyvuliams galima pakenkt.

 

Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Nevalia leistisį ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.

 

Adventiškas oras.
 

Svarbu žinot gamtos burtus, kurie byloja: jei daug sniego – bus geras vasarojus. Jei saulėtos dienos – užderės daug daržovių, jei šalta – reikia laukti karštos vasaros ir didelės perkūnijos. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus.

 

Advento metu Mažojoje Lietuvoje atliekama daug vedybinių burtų, ir tai kuo puikiausiai paaiškinama, mat istoriniai šaltiniai liudija, jog XVI–XVII a. laikas nuo Visų šventųjų iki Kalėdų buvęs piršlybų ir vestuvių metas. Ilgainiui adventui persikėlus į pokalėdinį laikotarpį išliko gausybė vedybinių burtų.  Devynis advento vakarus sukalbėjus tris Sveika Marija - dešimtą naktį galima susapnuoti savo išrinktąjį. Perspėjama, kad adventinio laikotarpio sapnams reikia teikti ypatingą reikšmę, bet juos interpretuojant būtina atlikti tam tikrus ritualus. Visą vakarą su niekuo nesikalbėti, kalbėti rožančių, po pagalve pasidėti vyriškas kelnes, po lova pakišti dubenį vandens ir rankšluostį. Daug vedybinių burtų atliekama su kanapėmis ir aguonomis. Dar XIX a Mažojoje Lietuvoje Endrėjinės (šv.Andriejaus – autorės pastaba) vakarą merginos ir vaikinai nueidavo tylomis į sodą, nusilauždavo vyšnios šakelę ir pamerkdavo vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu šakelė tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuodavo ir pražysdavo, tai tais metais prireikdavo marčios vainiko.

 

Žąsų turgus                     

 

Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose ypač populiarūs būdavo Advento žąsų turgūs. Tokie turgūs prasidėdavę šv.Andriejaus dieną ir vykdavę visus advento savaitgalius. Ir miestiečiai, ir kaimiečiai skubėdavę į aikštę, kurioje girdėdavosi žąsų gagenimas, švilpynių cypimai. Čia pirkėjų laukdavo ir gyvos ir papjautos, ir net išdarinėtos žąsys. Turguje galėdavo rasti ir obuolių, bruknių, spanguolių. Vaikams čia pirkdavo švilpynių, trimitėlių, suaugę įsigydavo žąsų plunksnų, pūkų, net pagamintų pagalvių.

 

Advento pabaiga simbolizuodavo šventės pradžią

 

Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas. Lotyniškasis adventus turi lietuviškąją „atėjimo, pradžios“ prasmę. Taigi su advento pabaiga baigdavos ir pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma nuo mėsiškų ir pieniškų valgių.

 

Adventui pasibaigus, vainiką  pakeisdavo eglute. Amžiną gyvybę simbolizuojantį, kvepiantį medelį nukirsdavo ir į namus Kūčių rytą atnešdavo tėvas. O tada prasidėdavo didysis ruošimas ir laukimas gražiausių metų švenčių.

 

Autorės nuotraukose Advento vainikų puokštės iš Šilutės gėlių salono "Kvietkelis".

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.