2010 m. balandis

Egidijus Bacevičius

Amžininkus stebino plati ir nesenkanti Hugo Šojaus (H. Scheu) pažintinė veikla, nesavanaudiškas rūpestis dėl krašto gerovės. Jis buvo penkių kultūrinių ir mokslinių draugijų, įsisteigusių artimiausiuose didmiesčiuose Tilžėje ir Karaliaučiuje, narys. Nuo pat įkūrimo pradžios 1879 m. įsijungė į Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos veiklą, buvo vienas iš jos steigėjų. Draugija vienijo lietuvių raštijos, tautosakos rinkėjus, bendrai suderintai veiklai telkė Prūsų Lietuvos gyventojų medžiaginio paveldo puoselėtojus ir tyrėjus (mėgėjus ir mokslininkus) iš visos Vokietijos. Gimtoji H.Šojaus kalba buvusi vokiečių, tačiau greta gimnazijoje pramoktos anglų ir prancūzų, įgytų klasikinių kalbų pagrindų, ėmėsi ir savito vietos dialekto „išnykstančios lietuvių kalbos“. Lietuviškai pramoko būdamas kiek daugiau nei devyniolikos metų, t.y. 1862-1864 m. besipraktikuodamas Lapynų dvare ir padedamas namų mokytojo Ernsto Polio (E.Pohl). Žinias įtvirtino ir glūdino savarankiškai kasdieniame gyvenime bendraudamas su dvaro lietuviais samdiniais, skaitydamas negausią lietuvišką spaudą, palaikydamas santykius su į svečius užsukančiais kalbos mokslo žinovais. Ilgainiui lietuviškoje aplinkoje susikalbėdavo be vargo, esant reikalui net vertėjavo. Paveiktas padidinto Europos humanitarinių mokslų bendruomenės dėmesio išnykstančios, kaip anuomet manyta, lietuvių tautos dvasiniam ir daiktiniam paveldui, sekė jų pavyzdžiu: laisvu laiku užrašinėjo lietuviškas dainas, priežodžius ir patarles, tapo tikru senienų rinkinio savininkų ir praeities žinovu. Pirmieji užrašai daryti dirbant Lapynų dvare. Šio pomėgio neužleido ir vėliau tobulinantis Doviluose, bei grįžęs iš mokslų Berlyne. Buvo surinkęs nemažą pluoštelį lietuviškos tautosakos pavyzdžių, kurį suspažinimui ir platesnei sklaidai buvo siuntęs Karaliaučiaus universiteto profesoriui baltistui Georgui Neselmanui (G.Nesselmann). Kraštotyrinė veikla ypač prasiplėtusi po 1880 m., užsimezgus pažinčiai ir artimiau bendraujant su kalbotyrininku, archeologu ir tautotyrininku prof. Adalbertu Becenbergeriu (A.Bezzenberger, 1851-1922). Mokslininkas ne kartą lankėsi Lėbartų dvare, jo apylinkėse atliko archeologinius kasinėjimus, bei kalbos dialektų aprašus. Į pilkapių kasinėjimus buvo įsijungęs būsimas gydytojas sūnus Erichas Šojus (1876-1929). Bendradarbiavimas buvęs reikšmingas abipusiai, pratutines naujomis galimybėmis, turiningais pasiekimais moksle ir žmogiškuose santykiuose. 1882-88 m. profesorius daug ir ne kartą keliavo po Didžiąją Lietuvą ir Latviją, rinko tarmių pavyzdžius ir šiandien svarbos nepraradusiems kalbotyros moksliniams darbams. Savamoksliui tautosakos rinkėjui iš Lėbartų suteikė reikšmingų patarimų kaip tinkamai vesti tautosakos užrašus, pagal mokslo reikalavimus juos apibendrinti ir skelbti,– nuo to rinkinių pažintinės vertės tik didėjo. Daugelio metų darbas apibendrintas 1913 m. Heidelberge išleistoje knygoje „Pasakos apie paukščius“ („Žemaitische Tierfabel“). Rinkinys sudarytas iš trijų skyrių: pirmame – pasakos lietuvių kalba, kitame – žodynas, o trečiame vertimas į vokiečių kalbą. Pagrindinėje dalyje 100 žemaitiškų pasakų ir sakmių. Rinkinį išleisti paskatino minėta Tilžės Lietuvių literatūrinė draugija. Ruošiant atskiras dalis talkino Tilžės gimnazijos mokytojas, kalbininkas, draugijos pirmininkas Aleksandras T.Kuršaitis (A.T.Kurscht, 1875-1944). Jis buvo pagrindinis knygos redaktorius, vertėjas į vokiečių kalbą, dalykiškai peržiūrėjo ir sukirčiavo pasakojimus. Tautosakos rinkinys buvęs tiek gausus, kad numatytos išleisti dvi knygos. Apie antrąją dalį liko tik amžininkų aprašai ir teigiami atsiliepimai. Tai 419 lapų rankraštis vadinamas „Kon žemaite mon pasakoje“. Būsimoje knygoje buvo 98-i Telšių ir Raseinių apskrities žemaičių pasakojimai. Rinkinio paskelbimu buvo susidomėjęs dr. Jonas Basanavičius, 1924 m. dėl jų išspausdinimo Lietuvoje viešai spaudoje pataręs susisiekti su „Tautos ir žodžio“ redakcija Kaune. Tačiau pasakų rinkinys nebuvo išspausdintas, saugotas Šilutės dvare, per karus pasimete ir apie jį daugiau nieko nežinoma. Be minėtųjų žemaitiškų pasakų, H.Šojus taip pat buvo surinkęs pluoštelį lietuviškų daiktavardžių. Šis jo darbas taip pat mažai žinomas.

H.Šojaus užrašai yra svarus indėlis į vakarų žemaičių pasakojamosios tautosakos pažinimą. Dvarininko pažintinė veikla kaip ir kiti pasiekimai amžininkų buvo deramai įvertinti. Už gyvenimo nuopelnus Klaipėdos krašto kultūrai bei ūkio gerbūviui 1922 m., vadovaujant rektoriui Maksui Matiesui (Max Matthes), Karaliaučiaus universitete H. Šojui buvo suteiktas filosofijos mokslų garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis. Verta pažymėti, kad garbės daktaro vardas mokslinės bendruomenės nutarimu suteikiamas kaip ypatingos pagarbos ženklas, nereikalaujant už jį ruošti ir viešai apginti mokslinį darbą. Įvertintasis asmuo turėjo teisę greta pavardės pasirašyti dr. h. c. (Doctor honoris causa). Gaija, bet 2001 m. Šilutėje atidengtos skulptūros pagrindinėje plokštėje užraše šių raidžių nėra.

H. Šojaus uolaus lietuvių kalbinio paveldo rinkėjo vaizdinys pavaizduotas 1919 m. kraštiečio, bičiulio rašytojo Hermano Zudermano (H.Sudermann) išleistose „Lietuviškose apysakose“. Beje, neatsitiktinai jos ir dedikuotos H.Šojui. Vienoje apysakoje dvarininką galime tapatinti su žaviu keistuoliu, vietoj pinigų už suteiktas plytas neturtingiems lietuvių naujakuriams prašantis padainuot ir pasekt pasakų......

Apibendrinant būtina pasakyti, kad H.Šojaus ir jo bendraminčių XIX a. II pusės ir XX a. pradžios Vakarų Lietuvos tautosakos rinkiniai dar būtini atskirų tyrimų ir šiuolaikiškų apibendrinimų.

Žemiau pateikiame du pasakojimus iš neišlikusio tautosakos rinkinio „Kon žemaite mon pasakoje“. Skyryba sutvarkyta pagal šiandienos reikalavimus, kalba netaisyta, pridėti rengėjo paaiškinimai. Perspausdinama iš žurnalo Vakarai. – 1937, rugpj. 21 (193), p. 5. 

Padavimas apie Plungės pilį

Kartą Gundingus (t.y. savininko vardas- reng. past.) sodoje pas vieną ūkininką tarnavo augęs vaikis, kuris mokėjo dailiai žemaitiškai groti. Šventomis dienomis neidavo, liuob, į bažnyčią, bet pasiimdavo savo muziką ir eidavo groti jauniesiems į smukles, kur ir pinigų užpelnydavo.

Kartą, vieną šventadienį, jis ėjo groti tiesiai pro ąžuolyną, pro pilies kalną. Prie pat kalno muzikantas sutinka dailiai apsirengusį ponaitį, kuris to berno ir klausia:

- Vaikel, kur eini?

Bernas atsakė einąs į smuklę groti. Ponaitis sako:

- Būk toks geras, pagrok ir man!

Muzikantas pradėjo grajyti ir dideliai patiko ponaičiui. Ponaitis ir prašo berną eiti su juo drauge. Bernas sako:

- Kaip aš su tavim eisiu? Iš kur tu esi?

Šis atsakė:

- Aš esu iš čia pat.

- Kam man meluoji, aš jau čia tarnauju dešimt metų, bet tavęs dar niekad nemačiau, - sako bernas.

- Klausyk manęs,– sako ponaitis, – aš gyvenu šiame didžiajame kalne. Einam pas mane, gausi daugiau pinigų, negu smuklėje uždirbtum. Taip jiedu atėjo prie kalno ir ponaitis vėl sako:

- Duok šen nuo kaklo skarelę! Aš tau akis užrišiu.

- Kur aš tau duosiu akis užrišti! Gali dar mane į Mingę (Miniją– reng. past.) įmesti,– sako bernas.

- Nebijok, nebijok, į Mingę tavęs nemesiu, bet duosiu pinigų, kiek tik valiosi panešti. Ir taip užrišo muzikantui akis. Po valandėlės jie abu atsirado to ponaičio dvare, atrišo muzikantui akis ir parodė visą savo gyvenimą. Vienoje pusėje buvo kubilai pilni aukso, kitoje– pilni sidabro. Ir įsivedė ponaitis muzikantą į didelę salę, ir liepė užtraukti savo muziką. Kai ėmė muzikantas groti, pradėjo rinktis panos ir ponaičiai, ir poromis ėmė salėje šokti. Šoko, šoko sveiki iki pusiaunakčio. Apie pusiau dvyliktos pradėjo svečiai namo skirstytis. Namų gaspadorius ir sako muzikantui:

- Še tau aukso ir sidabro pinigų! Prisisemk pilnas kišenes! Duok man vėl akis užrišti!

Ponaitis pripylė dar muzikantui pinigų į nosinę, paskiau užrišo akis, ir po trumpos valandžiukės jiedu vėl atsirado susitikimo vietoje prie kalno. Atsisveikino. Eina bernas namo ir džiaugiasi tiek pinigų gavęs. Naktis buvo šviesi, mėnesiena. Bernas sumanė pinigų pasižiūrėti. Siekia į kišenę, gi žiūri - anglys vietoj pinigų. Pagalvojo bernas - velnias apgavo. Ėmė tas anglis ir iškratė. Nosinukės atrišti negalėjo, todėl ją parsinešė namo. Parsinešęs žiūri - gi pilna nosinukė pinigų. Prikratė visą kepurę aukso. Bėga bernas į tą vietą, kur iškratė anglis, bet nei anglių, nei pinigų nerado.

Kitą vėl šventą dieną vienas žmogus pakalnėje meškeriojo. Atėjo prie jo vienas ponaitis ir sako:

- Ką tu dirbi?

- Meškerioju, - atsakė šis. Tas ponas sako:

- Tu čia nemeškeriok, mano dvaro žemės nemindžiok!

- Ar tu į tą kalną gyveni? – vėl klausia žmogelis.

- Gyvenu,– atsakė nepažįstamasis ponas. Tas žmogus vėl sako:

- Aš girdėjau, kad į tą kalną pinigų daug esant.

- Yra daug, – atsakė nepažįstamasis, – jei tie ponai būtų tokie gudrūs, jie tuos pinigus galėtų iškasti. Žmogelis metė meškeriojęs ir tuoj nusiskubino į savo pono dvarą ir viską papasakojo grafui Zubovui. Ponas, tokią naujieną išgirdęs, suvarė apie 300 padavų ir apie 600 žmonių ir ėmė kalną kasti. Bet ką per dieną nukasdavo, ryto metą vėl rasdavo suneštą ant kalno. Taip žudėsi (t.y. vargo- reng. past.) kokį mėnesį, bet nieko neįveikė. Vieną naktį sargas, vaikščiodamas apie kalną, sutiko nepažįstamą poną, kuris ir sako:

- Jūs nežudykitės, taip nieko neįveiksite!

- O kaip galėsim ką padaryti?– klausia sargas. Šis atsakė:

- Turi ateiti jūsų kunigas prie kalno ir atlaikyti mišias, bet kad nieko netrūktų!

- Tuokart kalną atkasit!

Žmogelis ryto metą visą papasakojo grafui. Grafas tuojau taip ir padarė. Bet bažnyčios zakristionas, besiskubindamas užmiršo šnupkas (žemaičiai taip vadino ant ilgo koto žvakių gesintuvus- reng. past.). Kai kunigas mišias atlaikė, reikia žvakes užgesinti, neturi su kuo. Taip ir paliko tas kalnas su visais pinigais iki šios dienos.

Šuo nori butą pasistatyti

Šuo žiemą šaltį kentėdamas, vis sakė: „Kai vasara ateis, aš statysiuos butą, kad nebeprivalėčiau šalčio daugiau kentėti“. Ateina vasara. Šuo lenda į knapus (t.y. kanapes- reng. past.) statybai medžių ieškoti. Į vieną veizėdamas  sako: – Tas yra kumpas, kitas trumpas, tretis plonas. Besižvalgant apėmė slinkis (t.y. miegas- reng. past.), ir šuo atsigulė. Gulėdamas mano: rasit kitą žiemą nebus taip šaltą, rasi nereiks ir buto. Taip bemanydamas, šuo praleidžia visą amžių ir nepasistato buto.

Parengė Egidijus Bacevičius

Hugo Scheu ir Alexander Kurschat knygos „Pasakos apie paukščius: Žemaitische Tierfabeln“ (1912) viršelis.