Nors dabar vasara, o kultūrinis gyvenimas šiek tiek sulėtėjęs, tačiau pradinių klasių mokytoja senjorė, tautodailininkė Teresė Lorenčienė turi kuo džiaugtis: dienos šviesą pagaliau išvydo ketvirtoji jos knygelė „Iš kartos į kartą“. Pastarojoje padavimai, kuriuos ji girdėjo savo šeimoje.
Priežastys, paskatinusios pasidomėti šia tema, yra dvi. Pirmutinė, tačiau ne pagrindinė paskata, buvo donelaitikos aktualizavimas 2014 metais. Įdėmiau pažvelgti į Kristijono Donelaičio laikmečio bažnyčių vizitacijų dokumentus pakišo dar XIX a. pab. vokiečių etnografo Franzo Tetznerio (1863–1919), tyrinėjusio K.Donelaičio kūrybinį palikimą, paskelbta medžiaga. 1896 m. viename savo straipsnių jis paminėjo Tolminkiemyje rastus 1772–1799 m. parapijos vizitacijų aktus. Deja, iš gausių vizitacijos aktų F. Tetzneris publikavo vos vienintelę 1779 m. Tolminkiemio bažnyčios vizitacijos dokumento ištrauką. Tad aplinkybė, jog F. Tetznerio buvo paskelbtas vos vienų metų vizitacijos fragmentas, o faktas, kad kiti Tolminkiemio bažnyčios vizitacijų aktai mūsų dienų nepasiekė, paskatino ieškoti analogijų ir paralelių kitų kaimiškų parapijų vizitacijų atvejuose. Kitaip tariant, šiame rašinyje siekta detaliau pažvelgti į bažnyčių vizitacijų vyksmą kaimiškoje parapijoje K. Donelaičio laikmečiu, atsakyti į, regis, paprastus klausimus: kokios buvo bažnytinės vizitacijos K. Donelaičio epochoje, kas ir kaip vizitacijų aktuose akcentuota, kokius prioritetus ir uždavinius kėlė dvasinė vyresnybė, kiek išsamiai vizitacijų dokumentuose buvo referuojamas bažnytinis gyvenimas ir pan.