Vydūno draugija turi naują pirmininką

Šeštadienį Vilniuje, Mokytojų namuose, įvyko du renginiai – buvo paminėtos Martos Raišukytės 140-osios gimimo metinės, tądien vyko ir respublikinis Vydūno draugijos suvažiavimas.

Skaitykite daugiau »

Vydūno kūrybinės ir kultūrinės veiklos bendražygė Marta Raišukytė

Martai Augustei Raišukytei (1874–1933) – Vydūno bendražygei ir talkininkei – šiemet sukanka 140. Ji gimė 1874 m. gruodžio 10 d. Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovnoje, Kaliningrado sritis). Tėvai turėjo nemažą ūkį, bet rasdavo laiko ir savišvietai, skaitymui, tad ir Marta anksti išmoko skaityti. Pradžioje ji mokėsi namuose bei kaimo mokykloje, o vėliau – Tilžės vidurinėje mergaičių gimnazijoje. M. Raišukytė buvo susipažinusi su garsiausiais pasaulio grožinės literatūros kūriniais, domėjosi filosofija, menu, o ypač – lietuvių liaudies dainomis, tautodaile. Tėvui sunkiai susirgus ir pardavus ūkį, šeima 1892 m. rudenį išsikėlė į Tilžę. Tėvas netrukus (1893 m.) mirė. Netrukus susirgo ir motina, kuria Marta labai rūpinosi iki jos mirties 1916 m.
Skaitykite daugiau »

Kalėdų šviesa

Danguje spindi žvaigždės, į langą beldžiasi nekviestas vėjas, o namuose šilta ir jauku.

Baigiasi gražūs, Kristijonui Donelaičiui skirti metai. Ateina Kalėdos. Kas jas paverčia šventėmis? Sveiki namiškiai, laimingų vaikų juokas, anūkų krykštavimas?

Vis bėgdami, skubėdami, kasdieninių darbų sūkuryje ar beprisimename, kada paskutinį kartą skambinome į namus, kada kalbėjome su broliu ar sese? O gal tereikia tik nusišypsoti, paspausti draugui ranką ar pasiūlyti paskaityti gerą knygą?

Gyventi gyvenimą nėra lengva. Kiekviena diena atneša ką nors naujo, o metų gale susimąstome, ar galime ir  turime laiko pasidžiaugti lengvai krintančia snaige, pro šalį ramiai prabėgančiu šuneliu ar katinu. Skaitykite daugiau »

„Kas žib, tas trauk“

 „… Ant tos krosnies kampo stovi maža maža lempelė. Ta lempelė stovi čia amžinai, tai yra visada visada. Ji be stiklo ir visiškai prisukta. Ji nedaug tebešviečia, bet šviečia. Ir nors jinai aną lemputę jau matė visada, – tačiau tik dabar tepastebi, kad lemputės knato liepsnelė visiškai panaši į mamuko veidą ir galvą. Tiktai knato liepsnelė geltona ir ji aplinkui žydra, o mamuko veidas, tiesa, taip pat geltonas, bet jis aprištas balta skepeta… Ir pažiūrėjus į šią liepsnelę, tikrai ne baisu, o ramu…“ (Ieva Simonaitytė „… O buvo taip“).

Skaitykite daugiau »