Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo ketvirtas žurnalo „Rambynas“ numeris. Kaip ir ankstesniuose, jame aprašomas kultūrinis gyvenimas, kuris verda ir sukasi aplink šį legendomis ir padavimais apipintą kalną.

Tai 84 puslapių iliustruotas žurnalas, kuriame yra pateikta 15 įvairių straipsnių ar meno publikacijų. Pradedama Mykolo Karčiausko 1984 metais rašytos „Nemuno poemos“ ištrauka. Šiandien šis kūrinys skaitomas lyg savaime suprantamas ir aiškus, kai aprašomi skalviai ir prūsai, kurie glaudžiasi prie upės mažojoje tėvynėje. O Mažvydas „puola ant kelių ir meldžias „<…> imkit mane ir skaitykit“ ir sako „Lietuvai Lie-tu-vą saugok…“. Tačiau ne vienas turėtų prisiminti, kad tuo metu tai buvo gūdūs sovietiniai laikai. Tad aprašoma mūsų praeitis buvo visiškai nepriimtina to meto santvarkai.

Šį leidinį leidžia Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, kaip partnerį įvardijusi Rambyno regioninį parką. Todėl šio leidinio autoriai ir yra parko darbuotojai ar artimi jam bendradarbiai. Apie Rambyno kalno kultūros atodangas analizę padarė Eugenijus Skipitis, gyvenantis ant šio kalno. Jis dalijasi savo įžvalgomis, kokie įvykiai per metus vyko šiose vietose. Tai ir naujojo Rambyno aukuro atsiradimas, ir šiose vietose airių režisieriaus kurto dokumentinio filmo apie knygnešius įspūdžius, Martyno Jankaus muziejaus trisdešimtmečiui skirti renginiai bei daug kitų svarbių ir įsimintinų įvykių.

Apie archeologinius šių vietų tyrinėjimus savo straipsnyje pasakoja daktaras Voldemaras Šimėnas. Jis yra tyrinėjęs ne tik patį Rambyną, bet ir daugelį gretimų vietų. Daktaras Martynas Purvinas straipsnyje „Bitėnų pakrantė ir jos sodybos“ patyrinėja šių vietų architektūrinį ir gamtinį savitumą, nuo ko priklausė čia gyvenančių žmonių buitis. Daktaras Vytenis Almonatis į Rambyną pažiūrėjo iš kitos Nemuno pusės. Jis aprašo Žemuosius Eisulius, kurie iki didžiosios sumaišties buvo labai judri ir gyvybinga gyvenvietė. Daktaras Vacys Bagdonavičius savo straipsnyje analizuoja kultūrinę lietuvių jaunimo veiklą Pagėgių krašte XX a. pirmoje pusėje. Tačiau bene labiausiai netikėtas ir nepaprastai įdomus ir iliustratyvus yra Tauragės savivaldybės kultūros paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo straipsnis „Tauragės kraštas prie valstybių sienos“. Jame labai rimtai ir nuosekliai analizuojama ir aprašoma daugiau kaip 500 metų Didžiąją Lietuvą ir Rytprūsius skyrusią valstybinę sieną, kurią tauragiškiai prisimena kaip išskirtinį pasienio gyvenimo būdą. Jame kalbama apie valstybės sieną kaip kultūros paveldą, nenuilstamą verslą – kontrabandą, kuri visais laikais buvo aktuali problema abiejų pasienio valstybių pareigūnams. Pasakojama ir apie emigrantus, pasieniečius. Pasakojimas iliustruojamas gausiomis nuotraukomis, žemėlapiais bei liudininkų atsiminimais.

Yra ir keletas literatūrinių rašinių, kurie suteikia žurnalui ypatingo patrauklumo. Tai Anatolijaus Jakimovo „Keleriškių eilėraščiai“, iliustruoti jo paties nuotraukomis bei jau minėto E.Skipičio novelė „Iškirstų sodų vynas“. Prie meninių pasakojimų reikėtų priskirti rašytojo, žurnalisto bei keliautojo Vlado Kasperavičiaus, žinomo kaip „Bliškiaus“ kapitono, keletą metų plaukusio Nemuno upe plastiko butelių padarytu plaustu, aprašytus įspūdžius. Labai įdomus, nors gal kiek nutolęs nuo Rambyno yra straipsnis „Praeities laiškas“. Jame Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ pirmininkas Viktoras Milašauskas pasakoja apie Plaškių bažnyčioje rastą jo remonto fundatorių ateities kartoms paliktą laišką. Žurnale yra ir jo vertimas. Jį ir žurnalo leidėjai, ir šio radinio autorius mielai leido pasinaudoti „Šilainės sodo“ leidėjams. Už tai sakome didelį dėkui.

Žurnalo „Rambynas“ leidimą finansavo Spaudos, radijo ir televizijos fondas bei visas būrys privačių rėmėjų.

Istorijos vadovėliuose rašoma, kad per tuos 40 metų knygnešiai į Lietuvą slapta įvežė apie 5 milijonus įvairių leidinių. Stabdyti spaudos platintojų caro valdžia nepajėgė. Garsi to meto rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė prisimena: „Neliko medžio pakely, neliko tvorų, nepasipuošusių margais popieriais: Broliai ir seserys! Mūsų valdžia šiaip ir taip mus skriaudžia… Tik skaityk keliaudamas, lietuvi!“. Tai buvo pasiekiama ir įmanoma, nes XIX a. pabaigoje Lietuva tapo vienu raštingiausiu Rusijos imperijos kraštu.

Paradoksas, tačiau po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvių kalbą, dauguma žmonių suprato, kad kalba yra ne tik tautos tapatumo požymis bei didelė vertybė. Bandant įvesti lietuvių rašybą rusiškais rašmenimis – graždanką – baigėsi tuo, kad dauguma ėmė mokytis lietuvių kalbos. Ir daugiausia (to niekur nėra buvę) kaime. Iki tol mokslas valstiečiams buvo nepasiekiamas. Įvedus draudimą – įsijungė tautos savisaugos instinktas ir po kaimus pasklidus daraktoriams (slaptiems mokytojams) prasidėjo visuotinas švietimas. Jis buvo sėkmingas, nes keletą milijonų leidinių slaptas paskleidimas po šalį liudijo, kad mokėjo skaityti kone visi.

Prisimenantys Lietuvos istoriją gali įvardyti ir ne tokius sėkmingus laikus. Po Liublino unijos Lietuvos bajorai, kurių buvo priskaičiuojama apie 10 nuošimčių gyventojų (Europoje apie keletą proc.), su panieka ėmė manyti apie gimtąją kalbą. Tuomet atrodė, kad lenkiškai kalbant yra šaunumo ir aukštesnės klasės požymis, juo labiau kad nemažai Lietuvos bajorų buvo tiesiog plikbajoriai, kuriems nors tokiu būdu reikėjo užsitikrinti dėmesį.

Dabar vėl gyvename įdomius, gal net keitimosi laikus. Savaip suprasto šaunumo požymis tampa vieši užrašai anglų kalba. Taip pat dėl savotiško išskirtinumo madinga tapo šnekančiojo kalboje įterpti svetimus žodžius. Vėl kažkam trūksta dėmesio. Taip vėl pilkėjam arba „anglėjam“ – kaip kažkas taikliai pastebėjo. Kaip rodo mūsų praeitis: netekus savitumo ir savotiško tautinio atsparumo mus vėl gali „pasidalyti“, kaip tai vyko 1795 metais, po „III Abiejų tautų respublikos“ tarp Austrijos, Prūsijos ir Rusijos – tapome Šiaurės vakarų kraštu. Ir tik tada, kai tapo visiškai blogai, atsikvošėjome ir ėmėme ieškoti savo tapatybės – lietuviškų šaknų. Negi, kai tampa blogai, tik tada imame mąstyti? O gal toks mūsų likimas? Negi tik tai…

Prieš daugiau nei dešimtmetį ši 1926 metais statyta bažnyčia buvo restauruota. Tačiau ir vėl reikėtų kai kurias vietas patvarkyti. Šiuo metu ketinama atnaujinti bažnyčios bokšto laikrodžio trijų ciferblatų skaičius su rodyklėmis ir kai kuriose vietose nuo drėgmės pradėjusį byrėti bokšto tinką. Šių darbų ketina imtis klubas „Astris Porta“. Praėjusios savaitės viduryje klubo vadovas A.Sirvydis buvo užlipęs ant bokšto ir apžiūrėjo ciferblatus. Paaiškėjo, kad darbų gali tekti padaryti daugiau, nei buvo tikėtasi.

Saulius SODONIS

Bažnyčios laikrodį atnaujinti sumanė jos bendruomenė, o pagrindinių organizacinių darbų ėmėsi šios bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis. Jis sakė, kad pažintis su A.Sirvydžiu prasidėjo prieš keletą metų. Beveik kiekvienais metais po žiemos reikia pakeisti po keletą stogo čerpių. Tai gali padaryti tik ant stogo galintys užlipti žmonės. Paaiškėjo, kad Šilutėje yra ekstremalų klubas „Astris Porta“. Šio klubo žmonės atlieka įvairius darbus dideliame aukštyje ne tik Lietuvoje. A.Sirvydis yra vienas šio klubo vadovų ir mielai talkina prižiūrint bažnyčios stogą, visados ateina į pagalbą.

Šiemet bažnyčios bendruomenė sumanė atnaujinti gerokai patamsėjusius bokšto laikrodžio skaičius bei rodykles. Pirmas žingsnis – apžiūrėti, kokios apimties tai darbas. Todėl parėjusią savaitę laikrodį apžiūrėjo aukštalipys. Tuomet paaiškėjo, kad reikėtų atnaujinti ir ciferblatus. Tad darbų apimtis bus didesnė, nei manyta iš pradžių.

Turintis tokių darbų patirties A.Sirvydis patarė, kad laikrodžio skaičius bei rodykles reikėtų nudažyti naujos kartos dažais, kurie gaminami pasitelkus šiuolaikines nanatechnologijas. Tai brangūs, bet ilgalaikiai dažai, kurie veikiami lietaus ir vėjo tampa dar labiau atsparesni atmosferos poveikiams. Tokie dažai gaminami Vokietijoje. Jų jau pradėta ieškoti ir šiuo metu aiškinamasi, ar yra reikiamo atspalvio. Paskaičiuota, kad tokių dažų reikėtų apie 20 litrų. Jie brangūs ir toks kiekis kainuos apie keletą tūkstančių litų.

Tuo pačiu būtų galima atnaujinti kai kuriose vietose pradėjusį byrėti bokšto tinką. Jis trupa dėl žiemos laiku užšąlančių lietvamzdžių. Dalis jų yra bokšto viduje, kita dalis išorėje. Dėl to kai kuriose vietose vanduo nubėga pro šalį, ant sienų. Kunigas R.Šemeklis mano, kad taip yra dėl statybos metu negerai sumontuotų lietaus nubėgimo konstrukcijų. Vanduo ir ardo tinką. R.Šemeklis mano, kad užtektų viduje kai kurias vietas apšiltinti (tai visai įmanoma) ir priežastis būtų panaikinta. O dabar pasitelkus sutikusį padėti klubą „Astris Porta“, tikimasi užtaisyti pradėjusį byrėti tinką. Tam taip pat reikės lėšų. Bažnyčios bendruomenė dalį lėšų šiems darbams jau turi.

Kad ir kaip bežiūrėtum ir skaičiuotum, šiuo metu A.Šikšnius yra vienas produktyviausių Šilutės krašto rašytojų: per penkerius metus jis išleido penkias knygeles. Daugiausia tai poezija, nors vienoje knygelių – „Toli nuo dangaus“ – yra ir kelios novelės. Jo kūryba paremta praeities įspūdžiais bei dabartinio gyvenimo pastebėjimais.

Šioje, kaip ir ankstesnėje „Du keršuliai karveliai“, išėjusioje prieš metus, knygelėje A.Šikšnius nemažai vietos skiria savo močiutei. Tai iš vaikystės ateinantys prisiminimai, kuriais ji palydi gyveniman einantį vaikaitį. Tai A.Šikšnius išsako labai trumpais ir glaustais posmais, lyg vienu atsikvėpimu. Tokia yra visa poeto kūryba – trumpi, bet labai talpūs eilėraščiai parašyti lyg vienu atsikvėpimu, savotiškai primenantys Pablo Pikaso vienu brūkštelėjimu nupieštą balandį. Daug vietos poetas skiria įvairiems pastebėjimams ir kreipiniams, kuriais pats drįsta kažką pamokyti ar bent jau patarti. Daugumoje savo eilių A.Šikšnius kalba pirmuoju asmeniu, nesislėpdamas už žodžių ar minčių. Apie poetą bei jo kūrybą trumpai kalbėjęs Saulius Sodonis pastebėjo, kad pats būdamas labai smagus pašnekovas, savo eiles, teisingiau jų mintį, išsako labai apgalvotais keliais žodžiais ar sakiniais. S.Sodonis prisiminė, kaip prasidėjo pažintis su A.Šikšniumi, kaip buvo publikuoti pirmieji jo darbai.

Pirmąjį pristatymą rengęs tuometinis „Šilokarčemos“ korespondentas Dovydas Pancerovas susibičiuliavo su poetu. O kai gimė mintis išleisti jo eilėraščius atskira knygele, rado jam rėmėją. Nuo to laiko prasidėjo pažintis ir draugystė su visų jo knygelių leidimo mecenatu Arvydu Jaku. Jis taip pat dalyvavo šiame susitikime ir keliais šiltais žodžiais pasidalijo įspūdžiais, kuriuos patiria bendraudamas su A.Šikšniumi.

Knygos „Atsivėrimai“ pristatymas neatsitiktinai buvo surengtas drauge su A.Lieko parodos uždarymu. Jis paskutinių dviejų jo knygelių dailininkas. Tik pirmąją „Du keršuliai karveliai“ jis iliustravo „neakivaizdiniu“ būdu – tuo metu, kai gavo pasiūlymą tapti knygos dailininku, A.Liekis gyveno Londone. Todėl savo darbų pasiūlė elektroniniu paštu. Vėliau būti kitos knygos dailininku jis sutiko pažinęs ir patį poetą, ir jo kūrybą. Apie tai A.Liekis ir papasakojo susirinkusiesiems.

Susitikime kalbėjo ir autorius, jis pasidalijo savo pastebėjimais ir įžvalgomis, perskaitė pluoštą eilėraščių. Visi, kurie norėjo, galėjo įsigyti ne tik abi paskutines A.Šikšniaus knygeles, bet ir gauti abiejų autorių A.Šikšniaus ir A.Liekio autografus.

Ilgas, bet sėkmingas kelias

Vilkyškių bažnyčia patyrė tokį pat liūdną likimą, kaip ne viena šio krašto bažnyčių: po Antrojo pasaulinio karo ji buvo paversta grūdų sandėliu. Ir tik atkūrus nepriklausomybę, tai, kas buvo iš jos likę, – grąžinta jos savininkams. Tuomet tik sienos ir priminė, kad tai bažnyčia.

Po truputį prasidėjo jos atgimimas. Gal sovietinė valdžia nekreipė dėmesio, o gal kas apdairiai kokiomis kalkėmis buvo uždažęs senuosius užrašus ant balkonų, kurie šiandien šiai šventovei suteikia ypatingo žavesio. Išliko ir senieji balkonai, kurie šiandien yra vienas iš nedaugelio senosios bažnyčios elementų. Kruopščiai nuvalyti bei restauruoti jie dabar yra labai puošnūs ir alsuoja senove bei šiai atgimusiai bažnyčiai suteikia paslapties ir nepakartojamo grožio.

Vilkyškių bažnyčios atgimimo pradininku reikėtų laikyti iš Vokietijos ėmus važinėti buvusį šio krašto gyventoją Rudolfą Caberį (Rudolf Zaber). Jis stengėsi atkurti bažnyčią, ir tam skyrė daug savo laiko ir, žinoma, lėšų. Po daugkartinio apsilankymo tuometiniame Kultūros paveldo departamente buvo gautas leidimas atstatyti bažnyčios bokštą. Vietos gyventojams padedant jau sumontuotas didžiulio krano pagalba jis buvo užkeltas ant bažnyčios stogo. Taip šventovė vėl tapo panašesnė į bažnyčią. Tai susirinkusiesiems priminė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, kuri labai dažnai lydėdavo R.Caberį jo darbuose ir veikloje.

Vėliau į bažnyčios atstatymą įsijungė ir daugiau buvusių šio krašto gyventojų, dabar gyvenančių Vokietijoje. Taip pamažu atgimė buvę altoriaus vitražai, buvo atvežti bažnytiniai suolai, vargonai. Vienas pirmųjų šios bažnyčios kunigų buvo dabartinis vyskupas M.Sabutis. Tačiau didžiausias šios bažnyčios atgimimas sietinas su kunigu M.Kairiu. Jo darbo ir pastangų dėka buvo pasiekta, kad per vieną iš europinių fondų atsirastų galimybė finansuoti bažnyčios restauraciją ir ji būtų galutinai sutvarkyta. Ta galimybė – per VVG „Pagėgių kraštas“ parengtas restauracijos darbų projektas, kurį įgyvendino UAB „Veižas“. Šio projekto darbų vertė – 306 tūkstančiai 525 litai.

Iškilmingas atidarymas

Iškilmės prasidėjo simbolinės atidarymo juostelės perkirpimu. Vėliau susirinkusieji meldėsi giedodami šventas giesmes. Vyskupas pašventino ir apeiginius indus, ir altorių, bažnyčios varpą bei visą bažnyčią ir jos žmones. Tai buvo labai iškilminga. Vėliau M.Sabutis sakydamas pamokslą prisiminė savo pirmąsias pamaldas šioje bažnyčioje su išdaužytais langais, pro kuriuos skraidė balandžiai. O taip pat atkreipė dėmesį, kad paskutinis šios bažnyčios naikinimas nebuvo pirmasis – išbandymų ji yra patyrusi ir anksčiau. Bet ji visados atgimdavo ir vyskupas sakė manąs, kad daugiau šiems maldos namams nebereikės patirti tokių išbandymų. Jis linkėjo, kad joje visi patirtų Dievo siųstą ramybę.

Šventos maldos giesmes papildydavo vyrų vokalinis ansamblis iš Vilniaus „Quorum“. Jie įsiliedavo ir pagiedodami šventų viduramžiškų giesmių. Vėliau, pasibaigus pamaldoms, jie surengė žavingą pasirodymą. Šeši vyrai dainavo be jokių instrumentų, o įspūdis toks, kad netoliese yra jiems akomponuojantis orkestras. Ypač visus sužavėjo baigiamoji daina iš gerai žinomo filmo „Liūtas karalius“ – girdėjosi visa džiunglių garsų gama.

Padėkos ir J.Bobrovskio pagerbimas

Pasinaudodamas proga apie VVG „Pagėgių kraštas“ inicijuotus projektus papasakojo šios asociacijos vadovas Sigitas Stonys. Jis išvardijo jau 11-a baigtų įgyvendinti projektų ir už sėkmingą jų baigimą padėkos raštus įteikė juos įgyvendinusiems įvairių organizacijų atstovams. Dėkojo ir Pagėgių savivaldybei: ji rasdavo galimybę būtiną organizacijos įnašą padengti Savivaldybės lėšomis.

Paskutinė šios kiek užsitęsusios šventės dalis buvo skirta su šiomis vietomis siejamo vokiečių rašytojo J.Bobrovskio 95-osios metinėms paminėti. Ištraukas iš jo kūrybos skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, nuotaiką sukurti padėjo saksofonistas Petras Vyšniauskas su sūnumi trimitininku Dominyku. Plačiau šio rašytojo gyvenimo kelią ir kūrybą pristatė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, filologijos daktarė Sigita Barniškienė. Lietuvoje žymiausias jo romanas „Lietuviški fortepijonai“ siejamas su Kristijonu Donelaičiu.

Ketvirtadienį Rusnėje surengta penktosios Audriaus Šikšniaus poezijos knygelės „Atsivėrimai“ sutiktuvės. Tai pirmas šios knygelės viešas pristatymas, nes ji iš Vilniaus autorių pasiekė tik trečiadienio vakarą.

Susitikime be autoriaus dalyvavo nuolatinis jo poezijos skaitovas, Šilutės kamerinio teatro aktorius Vygantas Paldauskas bei knygelės redaktorė Birutė Morkevičienė. O ypatingą susitikimo nuotaiką padėjo sukurti dvi Šilutės r. meno mokyklos muzikantės – pirmokė Kornelija Stonytė ir Kornelija Tunaitytė (aštunta klasė). Jos koncertavo apsirengusios barokiniais rūbais, tai sukėlė didžiulį susirinkusiųjų susižavėjimą.

Kaip ir ankstesnėse savo knygelėse, taip ir šioje – „Atsivėrimuose“, A.Šikšnius perteikia savo pastebėjimus apie mus supantį pasaulį. Iš jo autorius sugeba paimti kasdienius dalykus ir trumpais pastebėjimais juos paversti eilėmis. Jos dažniausiai pasakomos vienu atsikvėpimu ir skaitančiajam ar kur klausant sužavi savo paprastumu, taiklumu ir minties gilumu. A.Šikšnius labai taupus žodžiui, bet gilus minčiai. Tai išskirtinis jo kūrybos bruožas.

Mokytojas S.Urmulevičius buvo didelis choro entuziastas, todėl jo mokytojavimo laikais bemaž visi dainavo pedagogo vadovaujamame chore. Jis taip pat vadovavo ir pučiamųjų bei estradiniam ansambliams, šokdino mergaites ir berniukus – ruošė juos koncertams ir dainų šventėms.

Popietės metu buvo prisiminta, kad pirmame laisvame Vasario 16-osios minėjime jo užvesta Maironio „Lietuva brangi“ ne vieną žilagalvį sujaudino – jų akyse sužvilgo ašaros…

Brolis Medardas Urmulevičius pasidalijo savo prisiminimais. Mokytojas Sigitas buvo ir aistringas stalo teniso entuziastas, šiuo žaidimu uždegė daugelį švėkšniškių. Jau daugelį metų vyksta stalo teniso komandinės varžybos, kurias rengia jo mokiniai Jonas Piekautas ir Algis Šaulys.

Prisiminimais apie S.Urmulevičių pasidalijo ir buvusi mokyklos direktorė Ona Pintverienė, mokytojas Petras Čeliauskas, žmona Danutė, jo klasės draugė S.Tumėnienė bei buvę mokiniai.

Taip jau buvo lemta, kad vaikystė prabėgo Plaškių kaime. Kaime, kurio praeitis mena dar baltiškųjų genčių formavimosi pradžią. Plaškiuose iki šių dienų išlikusi 1900 m. statyta bažnyčia, kuri, nors ir apgriuvusi, bet savo dvasia vis dar išdidžiai visiems atvykstantiems  primena apie kažkada čia klestėjusį kaimą.

Dar ir dabar prisimenu nuo audros naktį su didžiuliu trenksmu virstančio bažnyčios bokšto garsą, o ryte teko stebėti bažnyčios bokšto liekanas gulinčias ant žemės šiaurinėje pastato pusėje. Tai įvyko 1967 m. rudenį. Vėliau pastato remontuoti atsiųsti Šilutės KMK (kilnojamoji mechanizuota kolona) darbuotojai pasisavino dalį bažnyčios stogo čerpių. Darbų vykdytojas B.A. šiomis ypač kokybiškomis emale dengtomis čerpėmis apdengė savo gyvenamo namo stogą Šilutėje.  Beje, Šilutės seniūnija 1999 m. B.A. sodybą pripažino gražiausia Šilutės miesto sodyba.

Bokšto griuvimo laiku bažnyčios pastatas buvo naudojamas kaip kombinuotųjų pašarų sandėlis. Sandėlininkės vaikai čia taip pat bandė surasti ką nors „naudingo“. Jie atkėlė altoriaus viršutinę vientisą masyvią akmeninę plytą, po kuria aptiko kapsulę. Atidarę kapsulę vaikai labai nuliūdo, nes ten buvo tik vokiečių kalbą parašyti popieriai.

Bėgant metams per didelį atsitiktinumą šie dokumentai išliko. Dabar Plaškių bažnyčios altoriuje atrastas dokumento originalas saugomas Šilutėje, vienoje istorinėje kolekcijoje. Tai labai gražiu menininko braižu rašaline plunksna ant keturių storo pageltusio vatmano lapų rašytas dokumentas. Jame senąja vokiečių tarme pasakojama apie Plaškių bažnyčios statybos eigą, statybų kaštus, meistrus, kurie atliko įvairius darbus. Apie kalvį Landei iš Plaškių, nukalusį Bažnyčiai kryžių ir durų apkalus, kuriuos dar ir dabar galima pamatyti Plaškiuose. Šį dokumentą pasirašė septyni bažnyčios parapijos tarybos nariai ir septyniolika parapijos atstovų, tarp jų Auschra, Kairies, Juozapait, Peterait, Čierullies.

Istorinį dokumentą mano užsakymu išvertė UAB „Versmas“  Klaipėdos filialo vertėja Violeta Spogytė. Dokumentas viešai skelbiamas pirmą kartą. Tai laisvas dokumento vertimas.

Įkūrimo dokumentas

Plaškių bažnyčios parapijos 1736 m. iš neapdorotų akmenų pagaliau pastatyti Dievo namai nebuvo patvarūs. Jau 1774 m. Manstein iš Tilžės pagrindinės tarnybos praneša karališkiesiems lietuvių karo ir domeno rūmams, esantiems Gumbinėje, kad minėtoje bažnyčioje net tik 7 stulpai, tarp kurių ir 4 pagrindiniai stulpai, remiantys bokštą, apačioje prie žemės, po to kelios į mūrą įdėtos sijos esą visiškai sutrūniję, bet sutrūnijęs ir grynų akmenų sumūrytas bokšto šlaitas nuo stogo viršūnės iki bažnyčios durų skliauto, o iš vienos pusės sijos nuo vandens netgi iš pamatų išvirtusios, nuo tokio stipraus sukrėtimo nuo stogo nukritę ir virš du  šimtai stogo čerpių. Kadangi parapija negalėjo padengti remonto išlaidų, žala buvo ištaisyta tik 1749 metais ir remiantis Hoffe karališkuoju įsaku buvo sumokėta 80 talerių ir 45 gr. Iš 1749 metų Extraordinaro (valstybės kasos).

1861 metais ant vakarinio šlaito esantis medinis bokštas dėl senumo turėjo būti nugriautas, ir jo  vietoje buvo pastatytas špyžinis (ketaus) kryžius. Bažnyčios varpas nuo tų laikų sumontuotas šiauriniame bažnyčios ploto kampe, buvo pakabintas ant ypatingų pastolių. P to, kai vėliau emporos (viršutinė bažnyčios interjero dalis) dėl labai abejotino patvarumo kurį laiką policijos paliepimu buvo uždarytos ir naujų sijų ir atramų paramstytos, ir apvaliose sienose įvairiose vietose pasirodė grėsmingi plyšiai, jungtinė parapijos atstovybė 1888 m. sausio 26 d. balsų visuma nusprendė naujai atstatyti bažnyčią ir surinkti statybos kapitalą.

Du po to iš karališkos valdžios pateikti  statybos projektai, kurių galutinį vertė 130 000 markių, negalutinį 115 000 markių, turėjo dėl parapijos blogos finansinės padėties būti atmesti.

Tik trečiajam statybos projektui, paruoštam valdžios statybos meistro Schade iš Tilžės 1892 m. gegužės 18 d. galėjo būti pritarta.

Patronato finansavimas, paskaičiuotas 82 400 markėms, iš jų 7 900 tenka varpų ir vargonų parūpinimui.

Statybos fondui kasmetiniais įnašais po 1500 markių ir aukštesnių instancijų leistų naminių  rinkliavų rinkimais  pasiekus 10 000 markių sumą, po to, kai parapijos tarybos nariai nusprendė iš provincinės pagalbinės kasos pasiskolinti 24 617 markių sumą, kas kaip didžiausia Dievo dovana padėjo pasiekti 10 000 markių sumą ir pagaliau iš karališkosios konsistorijos pusės vargonų ir kitų papildomų įrenginių parūpinimui buvo numatyta 5 000 markių, galėjo būti pradedamas projekto įgyvendinimas. Per reformacijos šventę, Dom. 20 post Trinit, 1897 m. spalio 31 d. senuosiuose Dievo namuose labai aktyviai dalyvaujant parapijiečiams galėjo būti laikomos paskutinės pamaldos. Jau kitą dieną galėjo būti pradėta griauti ir po to pradėtos naujosios statybos. Dar tais pačiais 1897  metais prieš prasidedant šalčiams iki žemės paviršiaus buvo sumūryti dalinai labai gilūs pamatai, tam panaudoti visi akmenys iš senojo pastato.

Mūrijimo darbai buvo pavesti mūrininkui Walka iš Stollbeck, apdailos darbai – dailidei Weber iš Tilžės, staliaus darbai – staliui Eggert iš Ragainės. Svarbiausius kalvio darbus, ypač bokšto kryžių ir durų apkalimą savo rankomis atliko ir sumontavo kalvis Landei iš Plaškių. Varpuose, nulietuose Collier iš Berlyno, yra įrašyta:

„Vienam Dievui Aukštybėse teesie garbė“ ir „Pons Dievas mūs pilis tvirtina“. Vargonus pastatė Witteck iš Elbingo.

Nūnai vietoje seno, neišvaizdaus pastato stovi gražus, miesčioniškas namas, puikus tiek vidumi, tiek išore.  Apipavidalinimas sukurtas pagal vadovaujančio karališkojo statybos inspektoriaus pono Heise statybos potvarkius, kartkartėmis nukrypstant nuo pradinių brėžinių, bet labai naudingai. Dailininko Männchen iš Berlyno pritaikytos spalvos asmeniškai vadovaujant ir prižiūrint ponui statybos inspektoriui Heise‘ei patapo ypač puikiomis. Šių metų liepos trečią dieną pašventinant ponui generaliniam superintendentui Braun šie Dievo namai turi būti pašvenčiami jų paskirčiai.

Šiandien žemiau pasirašiusieji parapijos nariai kartu su vietiniu kunigu stovi prie altoriaus šlovindami ir dėkodami Dievui ir bažnyčios Viešpačiui, kuris statybą palaikė savo globojančiomis rankomis, ir padeda šį dokumentą Trivienio Dievo vardu ant statytino altoriaus.

Plaškiai, 1900 m. birželio mėn. 15 d.

Parašai – Bažnyčios parapijos taryba (7 parašai), Parapijos atstovai (17 parašų)

Visa ši medžiaga autoriaus sutikimu yra paimta iš Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ 2011 m. gruodžio mėnesio žurnalo „Rambynas“ 1 (4) numerio.

„Mano parengtoje knygoje „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ 413 pusl. apie buvusį mokyklos direktorių Alfonsą  Šimkų rašoma, kad atleidus senuosius mokytojus jų vieton buvo priimami iš toliau važinėjantys. Tie du žodžiai iškreipia tiesą, nes abu faktai nėra tarpusavy susiję. Tas sakinys turėtų taip atrodyti: „2001 atleido iš darbo beveik visus dirbančius pensininkus, pradėta priimti į darbą iš toliau važinėjančius mokytojus“.

Belieka tik apgailestauti dėl šios klaidos.
Petras Čeliauskas

Knygos autorius dr. M.Purvinas susirinkusiems papasakojo, kaip gimė ši knyga ir su kokiais nuotykiais kartu su žmona M.Purviniene per keliasdešimt metų, kol rinko medžiagą jai, susidūrė. Joje pavyko  užfiksuoti per porą pastarųjų dešimtmečių jau daugeliu atveju dabar išnykusius gražūs raudonų plytų pastatus bei buvusio Mažosios Lietuvos krašto kultūros ir buities dalykus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, kurių pagalba aprašyti 39 Mažosios Lietuvos kaimai. Dvylika aprašytųjų – iš dabartinio Pagėgių krašto.

M.Purvinienė prisiminė ir papasakojo linksmų ir rimtų nutikimų, patirtų įvairių ekspedicijų metu. Ji kvietė visus susirinkusius mylėti ir saugoti savo kraštą. O taip pat vaišino pačios iškeptais gardėsiais. Draugišką ir nuoširdžią knygos pristatymo nuotaiką padėjo sukurti Pagėgių savivaldybės Neįgaliųjų draugijos moterų ansamblis, vadovaujamas Edvino Palioko.