Į renginį atėję miestelėnai turėjo galimybę susipažinti su Maironio gyvenimo ir kūrybos bei jo atminimo įamžinimo svarbesniais faktais viešosios bibliotekos Periodikos skaitykloje eksponuojamoje literatūros ir fotodokumentikos parodoje „Maironis – XX amžiaus romantizmo poetas“.

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. nedideliame Pasandravio dvarelyje, netoli Tytuvėnų, Raseinių apskrityje. Jaunasis poetas pradines mokslo žinias įgijo namie, samdomų mokytojų padedamas. Dar būdamas Kauno gimnazijos gimnazistu ir studijuodamas Kijevo (Ukraina) universitete Maironis susižavėjo lenkų poeto A. Mickevičiaus bei rusų poetų A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų žymių to meto poetų kūryba. Maironis atsižvelgdamas į tėvų norą pasirinko dvasininko kelią, pradėdamas studijas Kauno dvasinėje seminarijoje. Joje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė poetas, poemos „Anykščių šilelis“ autorius Antanas Baranauskas, kurio gilus domėjimasis lietuvių kalba stipriai veikė jaunąjį poetą. Tuo laikotarpiu laikraštyje „Aušra“ buvo išspausdintas pirmasis Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas“. Gilindamas teologines studijas Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje, o vėliau joje dėstytojaudamas nepamiršo ir kūrybos. Šis laikotarpis jam buvo labai intensyvus: parašė daugumą savo lyrinių eilėraščių, pasirodė jo pirmoji knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pirmą kartą Maironio slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis „Daina apie senovę“ bei žymusis eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. 1909 m. Maironis grįžęs į Lietuvą ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas, taip pat profesoriavo Kauno universitete, turėjo aukštus bažnytinius titulus. Mirė Maironis Kaune, sulaukęs 70-ies metų, palaidotas Katedros kriptoje.

Parodos pristatymo metu paminėta, kad poeto sukurtuose lyriniuose eilėraščiuose, poemose, baladėse išpažįstama tėvynės meilė, jautriai apdainuojamas gimtinės grožis, aukštinama legendinė tautos praeitis bei didvyriškos kovos su kryžiuočiais. Lietuvos istorija Maironiui tapo jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Poetas per savo patirtį kalba ir apie dvasinius žmogaus išgyvenimus, taurumą, pirmuosius bundančios meilės jausmus ir jų trapumą. Jis savo asmenybę formavo pagal aukštą romantizmo epochos moralinį imperatyvą.

Renginio svečiai buvo pakviesti pasivaikščioti po Maironio rūmus ir sodą, kuriuos jis grįžęs iš Peterburgo nusipirko, pabuvoti jo darbo, poilsio ir svečių priėmimo kambariuose, susipažinti su biblioteka ir joje esančiomis skirtingų stilių knygų spintomis, pažvelgti į jo kūrybos rankraščius ir pamokslus, fotografijas, iškilių asmenų įteiktas vizitines korteles, dokumentus ir laiškus…, pamatyti Maironio surinktą meno darbų kolekciją, kurioje išsiskiria religinė, istorinė ir tautinė temos. Renginio dalyviams pajausti to meto romantizmo aplinkos dvasią, kurioje buvota ir gyventa prelato ir poeto Maironio, suteikė parodytas filmas „Mūsų Maironis“ iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtos ir išleistos kompaktinės plokštelės „Iš Maironio palikimo“.

Lietuvių literatūros klasiko, kunigo Maironio kūrybinio, archyvinio ir memorialinio palikimo pagrindu 1936 m. buvusiuose Maironio vėlyvojo baroko stiliaus rūmuose, statytuose XVIII amžiaus viduryje Kaune, buvo įkurtas Maironio lietuvių literatūros muziejus, kuris rūpinasi poeto atminimo įamžinimu ir išsaugojimu. Šalia šio muziejaus stovi skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas Maironiui.

Dvasininko ir poeto Maironio metams paminėti skirtame renginyje tautos literatūros klasiko sukurtas eiles skaitė Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos jaunieji skaitovai, kuriuos parengė mokytoja Dalia Šulcienė. O šventinę nuotaiką sukūrė ir klausytojus savo balsais bei atliekamomis dainomis užbūrė jaunųjų šilutiškių Martyno Kšatucko ir Domo Saulevičiaus , 2010 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos 19-ojo konkurso „Dainų dainelė“ laureatų, paruoštų Šilutės rajono vaikų meno mokyklos mokytojos Daivos Pielikienės, duetas, kuriems akomponavo mokytoja Giedrė Augaitytė.

Renginio svečiai plojimais dėkojo viešosios bibliotekos partneriams ir bičiuliams už Lietuvos valstybės atkūrimo dienai sukurtą šventinę, pakilią nuotaiką, kurią parsinešė į savo namus ir šeimas.

Vidudienyje dalyvavusi tiek jaunoji, tiek vyresnioji šilutiškių karta bent iš dalies galėjo pažvelgti į mūsų tautos dvasios žadintojo, poeto ir kunigo Jono Mačiulio – Maironio gyvenimą, prisiliesti prie jo kūrybos lobių ir pažvelgti į jo memorialinį palikimą.

Šilutiškiai literatūros ir fotodokumentikos parodą „Maironis – XX amžiaus romantizmo poetas“ iki kovo vidurio gali pamatyti apsilankę Šilutės viešosios bibliotekos Periodikos skaitykloje, o vėliau ši paroda visus 2012 metus keliaus po bibliotekos filialus, su kuria susipažinti turės galimybę ir rajono miestelių bei kaimų gyventojai. Šios parodos elektroninę versiją interneto lankytojai galės rasti Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos interneto svetainėje www.silutevb.lt.

Daiva Jucikaitė, Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka

Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su knygos „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ autoriais: humanitarinių mokslų daktaru Martynu Purvinu, architekte, kultūros paveldo tyrinėtoja Marija Purviniene bei šios knygos leidėju Juozu Vercinkevičiumi.

Ši knyga dienos šviesą išvydo jau senokai, tačiau dėl knygos autorių užimtumo anksčiau nepavyko surengti jos pristatymo. Pagaliau šio krašto praeities gerbėjus bei Marijos ir Martyno bičiulius sunkiai  talpinančioje bibliotekos skaityklos salėje buvo pristatyta ne tik minėta knyga, bet ir dar viena – ką tik dienos šviesą išvydusi nauja knyga – studija apie Aukštaitijos kaimus. Susirinkusiesiems jos autoriai Marija ir Martynas Purvinai sakė, jog tai didelio darbo pradžia, nes tokios studijos bus parengtos apie visų Lietuvos regionų kaimus. O parodyti naujausią savo darbą norėjo todėl, kad pirmojoje iš šios serijos knygų yra plačiai apibūdinamos Lietuvos kaimų sąvokos, vystymosi tendencijos bei kiti dalykai. Tuo pačiu plačiu žvilgsniu yra nusakytos ir Mažosios Lietuvos kaimų raidos tendencijos. Šio krašto kaimams turėtų būti atskiras tomas.

Susitikimą ir knygos sutiktuves pradėjo Šilutės pirmosios gimnazijos folkloro ansamblis, vadovaujamas Giedrės Pocienės. Šio krašto moksleivių atliekamos dainos sukūrė tinkamą pokalbiui apie Mažosios Lietuvos praeitį atmosferą.

Pirmiausia apie knygos atsiradimo aplinkybes kalbėjo knygą išleidusio VšĮ „Vorutos“ fondo vyriausiasis redaktorius J.Vercinkevičius. Jis papasakojo, kad knygos leidimo pagrindu tapo laikraštyje „Voruta“ spausdinti straipsniai apie šio krašto kaimus. Vėliau kilo mintis jų pagrindu išleisti atskirą knygą. Leidėjas papasakojo, su kokiomis kliūtimis teko susidurti ir kaip visą pavyko išspręsti. Jis džiaugėsi, kad pavyko rasti nemažai rėmėjų, tarp kurių ir buvusio knygų leidėjo Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė–Gerola.

Toliau didžiąją dalį susirinkusių žmonių dėmesio sulaukė išsamus knygos „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ autoriaus M.Purvino knygos gimimo pristatymas. Pradėjęs nuo savo gyvenimo kelio pasakojimo, M.Purvinas prisiminė visas aplinkybes, kurias teko patirti dirbant architektūros istoriko darbą. Jis prisiminė, kad nors ir yra iš senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonių, tačiau dėl įvairių aplinkybių atidesnė pažintis su šiuo kraštu prasidėjo tik 1991 metais. Nuo tada buvęs Klaipėdos kraštas ir dabar Rusijos Federacijai priklausanti Prūsų Lietuvos dalis, yra išvaikščiota pėsčiomis, apvažiuota dviračiu. Taip ir gimė įvairios studijos. Ypač prasiplėtė akiratis, kai Vokietijos archyvuose pavyko susipažinti su šio krašto istoriniais dokumentais. Pasakodamas apie knygą, jis taip pat pasidalijo savo potyriais dirbant dviejų Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomų redaktoriaus darbą. Anot jo, nors trečiasis tomas, kurį jis redagavo, buvo ypač pavykęs, tačiau pavyduoliai ir politiniai oponentai jį nustūmė nuo šito darbo. Patirtų nuoskaudų M.Purvinas išsakė ir daugiau.

Kol M.Purvinas dalijosi savo atsiminimais, pastebėjimais ir šiuolaikinio gyvenimo įžvalgomis, jo žmona ir visų jo ekspedicijų dalyvių palydovė, laiko veltui neleido. Tuo metu ji bloknote piešė susirinkusių žmonių eskizus. Vėliau ji papildė Martyno pasakojimą savo pastebėjimais iš kelionių po šį kraštą ir išsakė savo potyrius iš ekspedicijų, kai reikėdavo maskuotis nuo vietos gyventojų, kurie dažniausiai labai įtariai žiūrėdavo į po jų kaimus besisukinėjančią ir kažką piešiančią bei fotografuojančią keistą porelę…

Susitikimo pabaigoje žmonės norėjo sužinoti M. ir M.Purvinų nuomonę apie vykstančius kultūros procesus.

Šilutės kraštotyros draugija, rengdama ekspedicijas po senąsias šio krašto vietoves ir rinkdama medžiagą apie čia buvusius kaimus ir dvarus, susidūrė su pelkėse ar šalia jų įsikūrusių žmonių gyvenvietėmis. Taip teko daugiau sužinoti apie kadaise gyvavusius kaimus, smulkius dvarelius, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių gyvenimus. Dauguma tokių buvusių gyvenviečių šiandien išnykę.

Rajono spaudoje ne kartą buvo pateikiama įdomios istorinės medžiagos apie senuosius (pelkininkų ir pievininkų) kaimus. Neseniai išėjusi Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ pateikia dar daugiau žinių apie šiame krašte kažkada klestėjusias gyvenvietes, kurios dabar ne tik laiko, bet ir naujųjų jų gyventojų suniokotos ar gerokai apleistos.

Pelkės – svarbi ir unikali gamtos dalis. Daugiau nei 10 tūkstančių metų besiformuodamos šios gamtinės buveinės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių.

Vasario 2 dieną pasaulyje minima Tarptautinė pelkėtų vietovių diena. Ypač vertingos Nemuno deltos regioniniame parke gamtiniu požiūriu yra deltinės aukštapelkės, vienintelės tokio tipo Lietuvoje, sudarančios sąlygas rečiausioms augalų bendrijoms.

Krašto istorija liudija, kad 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą Mažojoje Lietuvoje bežemiai ieškojo galimybių įsikurti savarankiškai. Išlaisvintiems kaimiečiams valdžia sudarė sąlygas kurti sodybas bei gyvenvietes pelkėse ir įsisavinant iki tol dar neapgyventus plotus. Taip daugybė žmonių  įsikūrė sparčiai sausintoje Nemuno deltoje. Tad nuo XIX a. Nemuno delta buvo labai tankiai apgyvendintas kraštas. Naujakuriai už nedidelę sumą pelkėje išsinuomodavo žemės rėželius. Kolonistai kasė durpes ir išdžiovintas veždavo parduoti į aplinkinius miestus, augino bulves.

Taip susiformavo pelkininkų gyvenvietės – kolonijos su kelių gatvių tinklu, mokyklomis. Žemių sklypai kolonistams  nuomoti įvairiam laikui: 12, 18, 22 ar 24 metams. Nuomos taisyklėse buvo numatytos kolonistų, kolonijos prievolės bei papildomos rinkliavos keliams, mokykloms, neturtėliams ir kitiems.

Dabartinio Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusios keturios pelkininkų kolonijos: Aukštumalos pelkėje – buvę Aukštumalos, Vabalų, Naujųjų Rugulių kaimai bei dalis Šyšgirių, Lapalių kaimų sodybos.

Aukštumalos pelkė dar XIX a. pabaigoje susilaukė mokslininkų dėmesio. 1898-1900 metais ją tyrinėjo vokiečių mokslininkas botanikas Karlas Albertas Vėberis (C.A.Weber). Nuo XIX a. pabaigos šalia esančiuose Traksėdžiuose pradėjo veikti fabrikas, apdirbantis iš Aukštumalos pelkės durpyno kasamas durpes. 1820 m. pradėtas pelkės sausinimas, iškasti trys kanalai.

Kita kolonija buvo Žalgirių–Rupkalvių pelkėje. Jai priklausė buvę Žalgirių (Bismarko) ir Juodkrantės kaimai. Kolonija pavadinta Bismarku (Bismarck), tuometinio Prūsijos vadovo ir Vokietijos imperijos įkūrėjo Oto fon Bismarko garbei. 1923 m. pavadinimas pakeistas į Žalgirius, 1939–1945 m. vėl grąžintas pirmasis pavadinimas.

Medžioklės pelkėje, netoli Nemuno deltos, tarp Paleičių ir Šakūnėlių aukštumų, netoli Tatamiškių, buvo įsikūręs Medžioklės pelkės kaimas. Johanas Zembrickis knygoje „Šilokarčemos apskrities istorija“ mini, jog Medžioklės pelkė buvo viena iš mažesniųjų Šilokarčemos apskrities kolonijų. Tuo metu Gumbinės valdžia leisdavo ten nuomotis 1 ha sklypelius.

Berštų pelkėje buvo Paleičių, Andrulių, Šilininkų ir kitų kaimų sodybos. Berštų botaninis-zoologinis draustinis apima Berštų mišką.

Straipsnyje pateikti žmonių, gyvenusių Šilutės apylinkėse, atsiminimai supažindina su varginančia jų buitimi, su begaliniu atsidavimu ir drąsa kovojant su potvynių padariniais. Pasakojimai versti iš „Memeler Dampfboot“ įvairių laikų laikraščių.

Gyvenimas  Medžioklės  pelkėje

Erich Karschies

Kaimas įsikūrė Šilutės apskrity, 4 km nuo Sausgalvių, tarp Rusnės ir Leitės žemupių. Pelkė buvo apjuosta keliais, suskirstyta  į kelias dešimtis sklypų – siaurų rėžių. Kaimų žmonės taip pat turėjo savo rėžius. Buvo kasamos durpės, nusausintuose pakraščiuose įrengtos pievos. Čia veisėsi daug žvėrių, gausiai perėjo paukščiai. Iki 1890 metų čia jau gyveno 42 šeimos, o XX a. pradžioje  jau buvo susiformavęs kaimas – 1905 m. jame užrašyta 312 žmonių.

Apie 1865 metus Medžioklės pelkėje pradėjo kurtis gyventojai. Pastatai buvo pradėti statyti pelkės šiaurinėje ir rytinėje dalyje. 1888 metais per pelkę buvo nutiesta gatvė, kurios abiejose pusėse pastatyta 14 namų. Po kurio laiko kolonijoje atsirado 65 sodybos.

Gyvenimas čia nebuvo lengvas. Mažažemiai galėjo statytis tik mažus medinius pastatus. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio gyventojai neturėjo rūsių. Medinių pastatų apačią dervuodavo, tuo apsaugodami pastatą  nuo greito supuvimo. Pavasarį  ir rudenį  kaimas tapdavo tarsi sala – iš visų pusių jį apsemdavo vanduo. Mums, vaikams, tai patikdavo, nes nereikėjo lankyti mokyklos. Taigi, potvynis buvo šių neturtingų gyventojų didžiulė našta.

Mokykla

Po kiek laiko kolonijoje buvo nutarta pradėti statyti mokyklą. Bet kaip? Juk maži mediniai nameliai per daugelį metų smego žemyn. Tad masyviam mokyklos pastatui reikėjo panaudoti minkštą durpių žemę. Tačiau šis dirvožemis nepajėgus išlaikyti sunkaus pastato. Ši kliūtis buvo pašalinta. Po ilgų parengiamųjų darbų 1897 m. statyba buvo pradėta. Kad didelis mokyklos pastatas išliktų stabilus ir tvirtai stovėtų, tam reikėjo įkalti polius. Buvo paruošta aikštelė, kurioje į vandenį  suleista 170 alksninių baslių. Iš pradžių jie į vandenį buvo įkalti kas šešis metrus. Po kiek laiko paaiškėjo, kad pakilęs potvynio vanduo išjudins baslius. Tai suprato statybos rangovas Renkvicas. Baslius teko įkalti dar kas 3-4 metrus.

1898 m. mokyklos kompleksas buvo baigtas. Jį sudarė gyvenamasis namas, tvartai, rūsys. Visa teritorija buvo aptverta. Tačiau tuo vargai nesibaigė – svarbiausia buvo saugoti pastatus nuo sunykimo. Potvyniai ir drėgnas oras vargino bei kėlė daug rūpesčių.  Priplėkęs oras vasarą, šalti kambariai žiemą, durpių likučiai ant batų padų – visa tai reikalavo papildomų lėšų. Kas dveji metai reikėjo atnaujinti krosnis, tačiau klasėse būdavo tik 6-7 laipsniai šilumos.

Pats didžiausias rūpestis – geriamasis vanduo. Ilgą laiką vanduo buvo gabenamas iš netoliese esančio Krakiškių dvaro. Tačiau tai buvo brangus malonumas, tad galų gale teko grįžti prie „neprilygstamo“ griovių vandens. Tad mokyklos kieme įrengiamas cementinis šulinys, pastatyta pompa, įtaisyti filtrai.

1898 m. vasario 1 d. į Medžioklės pelkę atvyko pirmasis mokytojas Krameris (Kramer). Gegužės mėnesį jis pradėjo pamokas. Dabar kaimo gyventojai galėjo atsikvėpti – jiems nereikėjo vaikų leisti į gretimą Paleičių mokyklą. Jie galėjo džiaugsmingai eiti į darbą ir užsidirbti.

Užimtumas

Kiekvienas kolonijos gyventojas turėjo vieną ar tris karves, keletą kiaulių. Tačiau nėra taisyklės be išimčių. Kai kas ir nieko neturėjo. Kiti sumaniai rišo šluotas ir pynė krepšius, gluosnių šakelių  kilimėlius. Kai kuriuos gaminius jie parduodavo Šilutės (Šilokarčemos), Rusnės ir kituose turguose. Kaimo stalius gamino baldus, batsiuvys kalė batams padus ir siuvo batus. Du stogdengiai nuolat  buvo samdomi taisyti stogus, o kalvis taip pat turėjo nemažai darbo.

Žinoma, kaime buvo daug žvejų. Jie įdirbdavo savo sklypus, tačiau pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba. Pavasarį ir rudenį daugelis kolonistų žvejojo užtvindytose pievose. Jie buvo vadinami „virtuvės žvejai“, nors daugelis jų stengėsi parduoti keletą kilogramų žuvies.

Potvynis

Medžioklės pelkės kolonija dažnai buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio. Todėl labai dažnai gyventojai pasikliaudavo tik savimi. Jie taip buvo įpratę gyventi. Pavasarį ir rudenį potvynio metu  kolonija tapdavo sala. Buvo skelbiami įvairūs nurodymai, kaip elgtis potvynio metu.

Dirvožemio pagrindą sudarė durpės, todėl gyventojai mokėjo ją įdirbti. Tačiau kilęs potvynis dažnai sunaikindavo kolonistų darbo vaisius. Visi rugių laukai būdavo sunaikinti ledo lyčių. Liūdnai atrodydavo bulvės, išgulėjusios ilgą laiką rūsių vandenyje. Kai kurie žvejų laiveliai nesugebėdavo grįžti atgalios pagal pažymėtas rodykles. Potvynio vanduo neaplenkdavo netgi kapinių. Įsisiautėjęs vanduo išnešdavo karstus iš kapinių. Tik atsitiktinumo dėka jie galėjo būti pastebėti ir išsaugoti. Gyventojai taip pat patirdavo daug išgąsčio ir baimės dėl savo gyvybės.

1906 metais kilo didelis potvynis. Per triukšmingą vėją girdėdavosi pagalbos šauksmai. Ant stogų matėsi plevenančios pagalbos vėliavos. Drąsūs vyrai, nebodami šalčio ir vėjo, nugalėję baimę, nešė sušalusius žmones į mokyklos pastatą. Gyvuliai buvo gaudomi tvartuose ir daržinėse. Juos taip pat gabendavo į mokyklą. Mokytojo kambaryje apsistodavo apie 150 žmonių, o pačioje mokykloje stovėjo 30 gyvulių.

Garbūs svečiai

Potvynis dažnai sugriaudavo viską, ką Medžioklės pelkės gyventojai ilgus metus statė ir puoselėjo. Todėl  Vyriausybės tikslingas požiūris ir rūpestis teikė vilčių ir energijos kolonistams  toliau vystytis ir klestėti. Dažnai krašto administracijos atstovas atvykdavo ir viskuo domėdavosi.

1898 m.gegužę, mokyklos atidarymo proga, kolonijoje apsilankė garbus svečias – kultūros ministras dr.Bosse. Jį lydėjo taip pat ne mažiau garbingi svečiai: grafas Bismarck, ministerijos inspektorius Kugler, apskrities mokyklų inspektorius Kukat, mokyklų ir vyriausybės patarėjas Suvy, superintendentas Struck, apskrities prezidentas Heget, apskrities vyriausybės tarėjas Lynker.  Svečių sutikimui buvo pasiruošta. Mokyklą puošė berželiai ir vainikai, vėjyje plazdėjo keturios vėliavos, prieš mokyklą įrengti „garbės varteliai“, papuošti vėliavėlėmis. Prie įėjimo į mokyklą  išsirikiavę dešinėje stovėjo mokiniai ir mokyklos vadovybė, kairėje – Šakūnėlių parapijos mokytojai su vietos inspektoriumi. Keturi ekipažai atvežė aukštus svečius. Kultūros ministrui buvo įteiktas vainikas, nupintas iš šviežių viržių. Mokinė Ana visų vardu dėkojo svečiams už gyventojams rodomą dėmesį.

Didieji užtvindymai

Hannelore Patzelt-Hennig

Šilininkai – kaimas Šilutės apskrityje, dešiniajame Rusnės upės krante, piečiau Berštpelkės. Nuo 1923 m. priklausė Plaškių parapijai (1785 m. minimi Didieji ir Mažieji Šilininkai). Mokyklinio amžiaus vaikai lankė pradinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų buvusiuose Andriuliuose. Tik 1937 m. Šilininkuose atidaryta privati lietuvių mokykla, kuri veikė iki 1939 metų.

Tai buvo Velykų šventės. Tėvas buvo išėjęs, tačiau netoli, nes jį sulaikė gausiai srūvantis potvynio vanduo. Apie 20 metrų nuo mūsų namų jau tyvuliavo vanduo. Mūsų sodyba, stovinti 16 metrų nuo pylimo, nebuvo apsaugota. Mano tėvas stovėjo ir stebėjo vandens lygį. Norėdamas patekti į namus, turėjo įveikti vandenį.

Naktį staiga išgirdau per miegus šūksnį: „Vanduo!“.  Prieš mane stovėjo išsigandęs tėvas. Jis greitai išbėgo į tvartą. Mieguista mačiau per grindis besisunkiantį vandenį. Mano mama taip pat puolė į tvartus padėti tėvui gelbėti gyvulius, stovinčius iki kelių vandenyje.  Jie greitai nupjovė virves ir išvedė gyvulius į kiemą. Kadangi kiemas buvo iš visų pusių apsemtas, galvijus teko plukdyti į sausumą. Atplaukę kaimynai su valtelėmis plukdė arklius, karves ir kiaules į aukštesnę vietą. Mes su seserimi sėdėjome ant kėdžių, sukėlusios kojas ant stalo. Įėjęs tėvas mus po vieną nunešė į valtį ir nuplukdė į saugią vietą.

Po kiek laiko tėvas nusprendė išbandyti laimę ir patekti į paliktus namus, nors aplink plūduriavo bauginančios ledo lytys. Laimei, jam pavyko pasiekti namus. Su irklu jis išdaužė langą ir valtimi įplaukė į kambarius. Tada su kabliu jis bandė įtraukti lovą į valtį. Valtis pirmagaliu kilo ir siūbavo. Bet lovos rėmas buvo sužvejotas. Kambaryje plaukiojo komoda, spinta su drabužiais. Velykų pyragai, išpurtę nuo vandens, buvo išgelbėti, tačiau nevalgomi…

Mano tėvas nemiegojo. Pasiėmęs žibintą vis stebėjo vandens lygį. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tamsą. Tolumoje matėsi mūsų namas. Tėvas klausėsi įdėmiai, ar neišgirs plaukiančių ledo lyčių garso. Jis baiminosi dėl namo. Grįžo jis ryte – namas vis dar stovėjo, bet buvo nugriuvęs plytų kaminas ir dalis stogo.

Po pietų pasirodė didelė ledo lytis. Ji judėjo lėtai, bet nesustabdomai link mūsų namų. Lytis pasiekė ganyklą ir tęsė kelionę toliau. Pasiekusi sodo tvorą, nulaužė keletą obelų ir atsidūrė netoli sodybos. Prieš sodybą augo du beržai ir eglė. Vandens srautas nešė lytį link beržų, kliudė jų šakų vainikus. Srovė, lėtai stumdama ledo lytį ir krūvą žemių, užkliuvo už beržų kamienų. Ji skilo. Srovė sumažėjo ir namas buvo išgelbėtas!

Vakare vanduo užtvindė ir kaimyno, pas kurį buvome apsistoję, tvartus. Netrukus vanduo pasiekė ir pylimus. Kitą dieną vanduo jau liejosi per užtvanką. Po kelių dienų tėvas su kaimynu nebematė nedidelio miškelio, kuris augo netoliese. Jis buvo dingęs.

Užtvanka buvo trijose vietose pralaužta. Nors vandens lygis per keletą valandų sumažėjo, tačiau milžiniška vandens masė užliejo Mažuosius Šilininkus, Girininkus ir Šakūnėlius.

Po keturiolikos dienų mes grįžome į savo namus. Namai atrodė niūriai. Kambariuose gulėjo krūvos molio ir žemių, į kuriuos įkritę matėsi stalo įrankiai. Viską reikėjo išvalyti ir išnešti. Apie metrą molio tėvas išnešė pintinėmis. Mama apsidžiaugė namuose radusi kiaušinių, bet dar didesnis džiaugsmas apėmė, jog jie buvo nesugedę…

Apie tris savaites po Velykų kaimuose dar buvo jaučiamas pavojus. Bet pagaliau potvynis pasibaigė, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Prie užtvankos mes matėme daug žmonių, kurie taisė ledo lyčių padarytą žalą.

Pradedame devintuosius savo leidimo metus. 2003 metų gegužę Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės laikraštyje „Šilokarčema“ išėjo pirmasis „Šilainės“ numeris. Jis buvo skirtas Mažosios Lietuvos krašto praeičiai. Po trejų metų – 2006-aisiais — skaitytojams pasiūlėme jau „Šilainės sodą“. Jis buvo keturių puslapių, iš kurių trys skirti kūrybai, kultūros asmenybėms bei kultūros ženklams aprašyti.

Įdomus sutapimas, nes 1927-1937/38 metais vokiškame šio krašto laikraštyje „Memel Dampfboot“ taip pat buvo kraštotyrai bei kultūrai skirtas priedas, pavadintas „Der Grenzgarten“ (lietuviškai – „Pakraščio sodai“). Tai pastebėjo vienas iš „Šilainės sodo“ skaitytojų ir bendradarbių Egidijus Bacevičius. Toks sutapimas bei atsitiktinumas liudija, kad dirbame bei rašome išties svarbius dalykus, į ką buvo stengiamasi atkreipti dėmesį ir anksčiau. O šiems dalykams laikraščio leidėjų skirtas atskiras plotas leidžia išskirti tai iš daugybės labai svarbių, tačiau vienadienių dalykų.

Šiais metais ir toliau stengsimės pristatyti įdomius ir kūrybingus žmones, kurie savo darbais mūsų aplinką bei gyvenimą daro gražesnį bei patrauklesnį. Ir toliau stengsimės užpildyti šio krašto istorijos baltąsias dėmes.

Šiandien kaip tik ir pristatome jubiliejinę siaurojo Šilutės geležinkelio istoriją, kurią, deja, teprimena tik vienišas, bet be galo gražus ir jaukus stoties pastatas. O taip pat pasakojame apie seną, bet be galo mielą vilnos vėlimo meną, be kurio tiesiog neapsieidavo mūsų seneliai bei proseneliai. Jiems tai buvo kasdienybė, o šiandien mums – grožis. O kas tikra – nepaprastai gražu. Tik ne visados tai pastebime. Pasistengsime, mieli skaitytojai, tai Jums priminti bei parodyti ir šiais metais.

Jau beveik šešerius metus Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamento (anksčiau vadinta tiesiog Švėkšnos psichiatrinė ligoninė) bibliotekininkė Laimutė Žiogienė laisvalaikį skiria dabar populiariam užsiėmimui – ji kuria įvairius gražius papuošalus veldama vilną. Tarp savo darbų turi ir veltinių (senoviniai žieminiai batai), tačiau jie labiau meniški nei praktiniai. O ką jau kalbėti apie įvairias sages, riešines ar karolius, kurie yra tiesiog meno kūriniai.

Netikėtai paskatino kaimynė

Viskas prasidėjo gana netikėtai, kai autobuse ji pamatė kaimynę, pasipuošusią veltine sage. Laimutė ėmė domėtis, kaip galima pačiai pasigaminti. O tam tereikia vilnos kuokštelio, kempinės ir specialios adatos. Visa tai įsigijo ir pradėjo… Pradžioje išėjo nedidelė sagė (ją saugo iki šiol). Darbas nesudėtingas, tačiau reikalaujantis kruopštumo ir dėmesio. Vilną su adata baksnoja į kempinę ir taip formuoja būsimą darbelį. Šis būdas vadinamas sausuoju, nes nieko daugiau jam nereikia: tik minėto kruopštumo.

Vėlimas L.Žiogienei labai patiko ir ji „užsidegė“. Pradėjo domėtis galimybėmis, įvairiais vėlimo būdais. Taip prasidėjo bandymas ir šlapiuoju būdu velti. Tai senovinis būdas, kurį mokėjo dažnas kaimo žmogus. Darbas iš esmės labai paprastas: paima vilnos, sudeda ant šiurkštaus paviršiaus taip, kaip įsivaizduojamas galutinis darbas ir pamažu muilu bei šiltu vandeniu pradeda velti – iš pradžių labai atsargiai, vėliau drąsiau.

Kiekvienas darbas – naujos patirties ieškojimas

Prasidėjo ieškojimai. Pradžioje reikėjo sužinoti, suprasti ir patirti, kad vilna traukiasi – kurti pradėtas darbas sumažėja beveik du kartus. Jei tai papuošalas – vienaip reikia į viską žiūrėti ir numatyti, o jei veltiniai, t.y. batai – kitaip, juo labiau kai turi išeiti numatyto dydžio.

Pamažu atėjo patirtis ir supratimas. Paklausta, kiek iš viso sukūrė įvairių darbų, L.Žiogienė sakė, kad turėtų būti apie porą šimtų. Įdomu, kad pradėdama ką nors velti, ji nedaro jokių eskizų, tačiau labai gerai apgalvoja, kaip tas darbas turės atrodyti, nes viską reikia numatyti iš anksto: sudėti įvairių spalvų vilnos, galima įterpti ir kitokio audinio siūlų. Vėliau pakeisti jau nieko nebus galima, nes viskas susivels į vieną „daiktą“. Kiti, sakė velėja, karpo iš jau suveltų dalių, juos siuvinėja ar kitaip jungia. Savo darbuose ji to beveik nenaudoja, nes jau iš pat pradžių būna sumaniusi, ką darys. Tiesa, yra ir toks būdas, kai iškirptas daiktas papildomai suveliamas ar apveliamas. Ir ji taip bandė, tačiau labiau patinka viską numatyti iš anksto.

Darbas ir medžiagos

O darbo ir atsidavimo reikia gana nemažai. Didesnis darbas, pavyzdžiui, skara kuriama keletą valandų. Paprastai, vilną norimais bei būsimais raštais ir kompozicija sudeda ant grindų patiesto bambukinio kilimėlio. Vilną drėkina šiltu vandeniu ir su muilu ima velti. Pavyzdžiui, skraistę suvelti gali trukti iki šešių valandų. Panašiai tiek laiko trunka suvelti ir veltinių porą. Pati neskaičiavo, tačiau kažkur skaitė, kol nuveliama skraistė, ją reikia velti, t.y. drėkinti, judinti, tapšnoti, glostyti, kol pluoštas susivelia į vieną darbą, apie 800 kartų. Sagei šiek tiek mažiau.

Šiais laikais norint užsiimti šia kūryba ar net amatu, pasirodo, visai nebūtina turėti avių. Šiandien visos medžiagos yra tiesiog perkamos. Svarbiausia – vilna. Yra specializuota parduotuvė Klaipėdoje, kurioje ir galima įsigyti labai kokybiškos įvairaus storio bei spalvos vilnos. Tai nėra labai pigu, nes 100 gramų vilnos (priklausomai nuo jos struktūros) kainuoja 16-17 Lt. Įdomumo dėlei: veltiniams pagaminti reikia apie 300-400 gramų, priklausomai nuo dydžio.

Kūryba ir kitokie bandymai

Visi šie darbai – sagės, skraistės, riešinės, veltiniai bei kitokie dekoratyviniai dalykai – veliami norint patirti kūrybos džiaugsmą. Nemaža dalis jų dovanojami. Laimutė juokėsi, kad jau seniai niekam nėra pirkusi dovanos. Dažną savo rankdarbį ji įvairiai apsiuvinėja, puošia ar kitaip dekoruoja.

Be veltinių ji imasi ir kitokių bandymų. Kitas užsiėmimas – šilkinių papuošalų kūrimas. Tam tereikia audinio skiautės ir žvakės. Reikia apdeginti kraštus ir žiūrėti, kaip jie riečiasi. Prasideda savotiška meditacija.

Prieš keletą metų Laimutė su būreliu bendraminčių dalyvavo Kelmėje rengiamuose muzikos ir amatų kursuose. Čia susipažino su grafikos technika, žino, kas yra akmentašyba. Ten išmoko ir pynimo iš šiaudų technikos. Moka ir skrybėlę išpinti ar šiaudinių indų pasidaryti, tačiau ko kas visas dėmesys skiriamas veltiniui ir jo technikai.

Savo darbus L.Žiogienė jau demonstravo penkiose parodose: dvi parodos buvo surengtos Inkaklių bibliotekoje, dar dvi – jos darbovietėje, Psichikos departamento bibliotekoje, ir Šilutės muziejaus Švėkšnos skyriuje.

Šilutės priešgaisrinė tarnyba 2011 m. pabaigoje labai gražiai paminėjo gaisrinės pastato 100 metų sukaktį.

O 2012 m. sukanka šimtas metų nuo siaurojo geležinkelio atsiradimo ir stoties pastato pastatymo. Jis, galima sakyti, laimingai, nesudarkytais langais ir durimis, taip pat sulaukė tokio garbingo amžiaus. Mes visi, šilutiškiai, esame labai dėkingi gaisrininkams, gyventojams ir paveldosaugininkams už šių gražių pastatų išsaugojimą.

„Didysis geležinkelis“ – už 2 kilometrų

Intensyvi industrializacija Vokietijoje, kaip ir visoje Europoje, prasidėjo 19 a. viduryje. XX a. pr. Vokietija buvo jau labai tankiai išvagota geležinkelių tinklo, tačiau Vokietijos Rytų Prūsijos provincija, ypač šiaurinė jos dalis, šoje srityje dar nebuvo taip toli pažengusi. Rytų geležinkelio (Ostbahn) akcinė bendrovė 1872 m. pavasarį pradėjo geležinkelio Tilžė-Klaipėda statybą ir 1875 m. liepos 1 d. linija buvo atidaryta. Ji ėjo per Žibų kaimą. Tai dabartinė geležinkelio vieta ir stotis, kuri tuo metu buvo apie du kilometrus nuo Šilokarčemos. Tad kas atvykdavo traukiniu, turėdavo dar apie 15 minučių keliauti iki pagrindinės gyvenvietės. Šilokarčema tuo metu buvo nedidelė gyvenvietė su labai didele turgaviete, išsidėsčiusia palei Šyšos upės vingį. Kaip tik ji ir buvo Šilokarčemos apskrities centras nuo 1818 m. Šilokarčemos kaimo bendruomenė visada siekė tapti miestu. Gyventojai sakydavo: „To norėjo pats Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas 1-asis“.

Energingas apskrities viršininkas

1910 m. Šilokarčemos apskrities viršininku buvo paskirtas Dr.Petersas (Dr. Peters). Šio žmogaus atvykimas į apskritį turėjo didelę įtaką Šilokarčemos suklestėjimui. Pats Petersas buvo kilęs iš Diuseldorfo (Vokietija), studijavo Ženevoje, Strasburge ir Berlyne. Dirbo Vokietijos užsienio reiklalų valdyboje ir Darmštato banke. 1905-1908 m. dirbo Vokietijos generaliniame konsulate Šanchajuje (Kinija). Dėl žmonos sveikatos turėjo grįžti į Vokietiją, kur 1909-1910 m. buvo valdžios atstovas Gumbinėje. Kaip tik čia jam buvo pasiūlytas Šilokarčemos apskrities viršininko postas, kuriame jis išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jo iniciatyva 1910 m. prie Šilokarčemos buvo prijungti Žibų, Cintjoniškių ir dalis Verdainės kaimo. Taip iki 3 350 išaugo ir gyventojų skaičius. Tad turėjo keistis ir gyvenvietės vaizdas, t.y. planavimas. Tam buvo įsteigta nauja apskrities statybos meistro pareigybė, į kurią buvo pakviestas architektas Gewitsch. Jis buvo ne tik geras architektas, tačiau ir patyręs miesto planavimų specialistas.

Geležinkelio statyba

Susijungus kaimams iškilo komunikacijos būtinybė. 1912 m. apskrities viršininkas Dr.Peterso iniciatyva buvo įsteigta akcinė bendrovė siaurajam geležinkeliui į Šilokarčemą su atšaka į Kulėšus tiesti. Apskrities valdyba įsigijo 25% bendrovės akcijų už 279.000 markių ir nemokamai davė žemės geležinkeliui. Visas bendrovės kapitalas siekė 1.116.000 markių. (Kiti šaltiniai teigia, kad siauruką tiesė Instenburgo (Įsruties) siaurojo geležinkelio AB). Buvo nutarta pirmiausia nutiesti siaurąjį geležinkelį nuo pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemos centrą (2 km). Kita atšaka turėjo būti tiesiama į už 16 kilometrų esančius Kulėšius, kurie netoli Žemaičių Naumiesčio, t.y. iki tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos. Siauruko atšaka iš pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemą buvo nutiesta 1912 m. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir siauruko geležinkelio stotis (dabar Lietuvininkų g. 15). Ši vieta buvo labai žema, pelkėta ir tuo metu ji priklausė dvaro žemėm. Dvaro savininkas H.Šojus sklypą padovanojo bendruomenės reikmėms. Tad prieš čia statant stoties pastatą, geležinkelį tiesiančiai bendrovei reikėjo atvežti grunto ir pakelti žemės lygį apie 2 metrus. Pastatyta geležinkelio stotis vadinosi „Heydekrug Ort“ ir siaurukas kaip tik iš čia vykdavo į Kulėšius. Vėliau šio geležinkelio linija buvo pratęsta iki uosto.

Pirmame pastato aukšte buvo tarnybinės patalpos, antrajame – tarnybiniai butai, o po Antrojo pasaulinio karo – čia įrengti komunaliniai butai. Prie stoties šiaurinio fasado buvo pristatytas vieno aukšto facthverkinis sandėlys. Pastato architektas, tikriausiai, buvo apskrities architektas Gewitsch, nes nuo 1910 iki 1914 m. Šilutėje „vyko neregėtos statybos“ – buvo užstatyta visa tuščia teritorija, skyrusi Šilokarčemą nuo Žibų kaimo: tai ir privatūs namai bei, kaip jau minėta, siaurojo geležinkelio stotis (1912 m.), evangelikų liuteronų bažnyčios klebonija (1913 m.), paštas (1911 m.), pradinės mokyklos pastatas (1911 m.) ir visam šių statybų planavimui ir statybai vadovavo apskrities architektas Gewitsch.

Planai ir perspektyvos

1913 m. gruodžio 14 d. buvo atidaryta siaurojo geležinkelio atkarpa Šilokarčema–Kulėšiai. Įdomu tai, kad šio geležinkelio vėžė buvo standartinė – 1 435 mm. Tai paprasto geležinkelio vėžė (siaurojo geležinkelio vėžė yra 1 000 mm). Greičiausiai buvo tikimasi pratęsti geležinkelį ne tik iki Katyčių, bet ir į Telšius. Apie tai savo raštuose yra užsiminęs H.Šojus. Tačiau geležinkelis į Kulėšius buvo vadinamas siauruoju, nes jį tiesė ir jis priklausė Siaurojo geležinkelio AB. 1924 m. ši bendrovė buvo pervardyta į Rytų Prūsijos siaurojo geležinkelio akcinę bendrovę (vok. ODEG). Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos siaurojo geležinkelio savininkas nepasikeitė, liko ta pati akcinė bendrovė.

Uosto link

Tuo metu labai intensyviai buvo naudojamas vandens kelias Tilžė-Klaipėda. Tačiau Šilokarčema, neturėdama savo uosto, negalėjo pasinaudoti šiuo keliu – laivai neužsukdavo į Šilokarčemą. Energingas apskrities viršininkas Dr.Peters ėmėsi organizuoti  2 500 kvadratinių metrų ploto (50×50) ir 1,82 m gylio uosto Šyšos upės senvagėje statybas. Šilutėje įrengus uostą, akmenimis buvo išgrįstas privažiavimas prie uosto aikštės ir apie 1918 m. atvesta siaurojo geležinkelio atšaka iki jo. Tai sutvarkius į jį ėmė užsukti laivai iš Karaliaučiaus, Tilžės ir Klaipėdos. Dabar buvo galima krauti prekes tiesiai iš vagono į laivą ir atvirkščiai: tai buvo didelis stimulas pramonei ir prekybai vystytis.

Prekės iš uosto siauruoju geležinkeliu buvo atvežamos į stotį Žibuose ir toliau transportuojamos į Vokietiją.

Siaurasis geležinkelis tarnavo iki pat 1939 m. Jį aptarnavo du garu varomi lokomotyvai, du keleiviniai ir devyni krovininiai vagonai. Po karo siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti: dalis jų buvo išlydyta į metalą, dalis išnešiota gyventojų. Ruošdamas straipsnį gavau elektroninį laišką su pasiūlymu padovanoti muziejui Šilokarčemos siauruko bėgio gabalą su metale išspaustomis raidėmis „GHH“ – bėgius gaminusios įmonės inicialais. Kaip matome, istorija neišnyksta be pėdsakų, ne tik pastatai išlieka.

Muziejus yra sukaupęs nemažą įdomios senovinės technikos fondą. Mes kviečiame šilutiškius ir visus besidominčius technikos istorija bei senąja technika draugauti  ir prašome paskambinti mums tel: (8 441) 62207 arba užeiti pas mus adresu Lietuvininkų g. 4 (H.Šojaus dvaro rūmai).

Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš www.bildarchiv-ostpreussen.de

Sausio 25 d. Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko renginys ,,Viduržiemio – Žynių dienos – apmąstymai“ tema ,,Kristijono Donelaičio „Metai“ – lietuvių valstiečių gyvenimo epas“. Renginyje dalyvavo ir eiles pasakojo Šilutės pirmosios gimnazijos 3b klasės mokiniai ir etnografinis ansamblis (mokytojos Irena Arlauskienė ir Giedrė Pocienė).

Jau trečius metus biblioteka, bendradarbiaudama su Šilutės pirmąja gimnazija, sausio 25 d. mini viduržiemį. Kaip mokytoja Irena Arlauskienė ir mokiniai pastebi, ši diena ypatinga tuo, kad tą dieną nuo seno visi įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, tais metais būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai. Viduržiemis, t. y. sausio 25 d., turi dar ir kitokių pavadinimų: ši diena gali būti minima ir kaip Žynių diena, Kirmių diena ar Krikštai (kumeliukų krikštynos).

Pasitinkant lietuvių grožinės literatūros pradininko – Kristijono Donelaičio – 300 metų jubiliejų (1714 – 2014), gimnazistai kartu su etnografinio ansamblio atlikėjais prabėgo ,,Rudens gėrybių“ eilutėmis, prisiminė lietuvių papročius, K. Donelaičio iškeltas moralines, dvasines vertybes, tradicijas, Šilutės krašto istoriją, Lazdynėlių istoriją. K. Donelaičio „Metai“, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai. „Metai“ – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Kristijonas Donelaitis parašė šį didelę vertę turintį kūrinį remdamasis tikrais įvykiais. Tikėtina, kad autorius glaudžiai bendravo su to meto baudžiavos kankinamais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: jų rūpesčius ir linksmybes, būtį ir buitį, darbus. Visus šiuos vaizdinius bei įvykius K. Donelaitis ir vaizdavo savo kūrinyje „Metai“. Pasigerėjimą kelia tai, kaip K. Donelaitis sugebėjo viską taip tiksliai aprašyti, perteikti, sukurti tokį tobulą ir realistinį meninį vaizdą.

Renginio metu mokiniai susirinkusius sužavėjo ne tik gebėjimu raiškiai skaityti K. Donelaičio eiles, improvizuoti, bet ir savo kontrastinga emocija, teatrališkumu, lietuvių liaudies dainomis, vaidybos elementais, priverčiančiais atsigręžti į didingą praeitį. Mokytojos ir gimnazistai įrodė, kad K. Donelaičio ,,Metai“ yra tikras lietuvių valstiečių gyvenimo epas.

Minint Klaipėdos krašto dieną, Šilutės Kultūros ir pramogų centre visuomenei naujam gyvenimui pristatytas Jono Vanagaičio išleistas istorinis almanachas „Kovos keliais“. Knygą pristatė jo leidėjai – J.Vanagaičio vaikaičiai – Romas Šležas ir Marytė Kavaliauskaitė-Merphy. taip pat dienos šviesą leidiniui padėję išvysti istorikai, Pagėgių krašto kultūrininkai.

Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjas Jonas Vanagaitis almanachą „Kovos keliais“ išleido 1938 metais, minint Klaipėdos sukilimo 15-ąją sukaktį. Tai straipsnių rinkinys, kurių daugiausiai ir buvo skirta įamžinti 1923 metų sausio viduryje vykusius įvykius. Tačiau čia buvo ir daugiau rašinių, kuriuose buvo aprašyti Prūsų Lietuvos, kaip tada buvo vadinama, istorijos, kultūros įvykiai, tuo metu veikusios įvairios draugijos, asmenys. Tai romantizmo dvasioje parašytas kūrinys, kuris atspindėjo to meto nuotaikas. Ir nors straipsniai nėra grynai istoriniai, tačiau čia pateiktos žinios yra neblogas kelrodis norint plačiau pažinti Mažosios Lietuvos praeitį.

Nors dar galima rasti ir originalių šio almanacho egzempliorių, tačiau ši knyga jau tapusi bibliografine retenybe. Todėl pakartotinas jos išleidimas yra didžiulis įvykis. To ėmėsi J.Vanagaičio vaikaičiai, kurie savo lėšomis, padedami pamario krašto kultūrininkų fotografuotinu būdu pakartojo savo senolio darbą.

Apie tai susirinkusiesiems ir papasakojo ponas Romas ir ponia Marytė. Jie prisiminė, kaip prieš keletą metų atvykę į Lietuvą sugalvojo aplankyti Rambyną. Vėliau sekė pažintis su Šilutės muziejaus direktore Roza Šikšniene, šio muziejaus darbuotoja Liudmila Burzdžiuviene bei kitais. Taip gimė mintis gimtinėn grąžinti senelių Marijos ir Jono Vanagaičių palaikus. Įveikę daugybę įvairių biurokratinių barjerų, padedami kultūrininkų bei Pagėgių savivaldybės administracijos, užsibrėžtą tikslą 2009 m. rugsėjo 19 dieną įgyvendino: senelių palaikai amžiams atgulė prie Rambyno papėdės esančiose Bitėnų kapinaitėse.

Po metų buvo pakabinta atminimo lenta ant namo Klaipėdoje, kurį turėjo įsigijęs J.Vanagaitis. Liko paskutinis darbas – vėl išleisti „Kovos kelius“. Apie tai, kaip sekėsi šią knygą leisti susirinkusiesiems papasakojo Vanagaičio vaikaičių talkininke tapusi Pagėgių kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė.

Tačiau labiausiai visų dėmesį patraukė šiai knygai įžangą parašę Klaipėdos universiteto istorikai dr. Silva Pocytė ir prof. Vygantas Vareikis. Pastarasis apžvelgė Jono Vanagaičio kaip politinio veikėjo asmenybę. Jis apibūdino ir bendrą XIX a. pabaigos–XX a. pradžios politinį foną, kuriame ir vystėsi kultūriniai įvykiai bei kaip buvo nuosekliai, to net neplanuojant, einama būsimo Klaipėdos sukilimo link. Dr. S.Pocytė J.Vanagaitį apibūdino kaip kultūrininką, nemažai nuveikusį to meto šio krašto kultūrai.

Visi norintieji galėjo įsigyti šią knygą. Jas mielai pasirašinėjo vaikaičiai R.Šležas ir M.Kavaliauskaitė-Merphy. Norintieji įsigyti šią knygą turėtų kreiptis į Pagėgių kultūros centro vadovę S.Jašinskienę.

Šiandieną nedaugelis žino, kad Rusnės sala anksčiau garsėjusi kaip prekybos mediena kryžkelė Nemuno žemupyje. Neatsitiktinai pelningo verslo klestėjimo laiku 1865-1873 m. iškasta karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) vardo protaka per Miniją, sujungusi Krokų lanką su Klaipėdos medienos uostu Smeltėje, Šyškrantėje gyveno net kelios medienos pirklių kartos ir jų rūpesčiu buvo supiltas pavasarinių polaidžių niokojamos salos apsauginis pylimas, o 1914 m. pastatytas puošnus ir tvirtas Peters‘o tiltas – išskirtinis pasiekimas krašte. Andainykštę klestinčią medienos verslovę mena mediniai statiniai, vienetiniai baldai ir kiti daiktiniai paliudijimai asmeniniuose rinkiniuose, Lietuvos ir Vokietijos muziejuose. Sielininkystės ženklų aptinkama žemėlapiuose, keliautojų pastabose ir senuose Rusnės vaizduose. Prekybos mediena istorija turininga užmarštin baigiančiais nugrimzti įvykių. Suprasdamas, kad gyvųjų amžininkų bemaž nelikę ir kad medinė pamario praeitis dar laukia žingeidaus tyrėjo, pasiremdamas ankstesnių laikų spauda, priminsiu keletą ryškesnių vardų ir nutikimų.

Sielininkystės klestėjimo amžius

Atmatos upe plukdomos sielių vilkstinės, krantinėse sukrautos rūšiuojamos medienos stirtos, pjuvenų kalnai ir lentpjūvių-malūnai yra nedaloma Rusnės praeities vaizdinio dalis. Per sukilusius Nemuno ir Neries vandenis daugiausia buvo plukdoma mediena iš Rusijos. Didžiausios prekybos apimtys buvusios po 1756 ir 1856 metų. Medienos paruošos verslo nuopuoliai stebėti per karus Rusijoje ir Vidurio Europos ūkio sąstingio laiku. Iš viso suskaičiuojami keturi medienos verslo klestėjimo ir nuokryčio laikotarpiai, daugiau mažiau įsirėžę į andainykščių prekeivių ir jų artimųjų atmintį, paliko žymių krašto ūkio raidoje ir kultūroje. XX a. pradžioje prekyba mediena išgyveno saulėlydį, kol galiausiai po I Pasaulinio karo visai sunyko.

Lentpjūvės malūnai mojavo iš tolo

Pagrindinis sielių srautas buvo plukdytas į Klaipėdą. Rusnė ir gretima Mingė buvusios tarpinės medienos perskirstymo ir rūšiavimo vietos. Iš čia dalis rąstų laivais plukdyti Deimos upe į Karaliaučių, likučiai apdorojami vietoje. Medienos perdirbimo vietose stovėjo vėjo varomos į malūnus panašios lentpjūvės. Klaipėdoje jų buvo priskaičiuojama iki trylikos, Mingėje ir Rusnėje – po vieną. Lentpjūvė-malūnas stovėjo kairiajame Skirvytės krante ir buvusi vietos verslininkų nuosavybė, išnuomojama pagal sutartis. Besisukantys lentpjūvės sparnai bylojo klestint verslą ir keliautojus žavėjo kaip savitas salos žymuo. Mažėti malūnų pradėjo XIX a. viduryje ir pirmiausia nyko Klaipėdoje. Didesnę dalį pasiglemžė ugnies liepsnos. Rusnėje lentpjūvė veikė bemaž du šimtmečius, ir paskutinės žinios išlikusios iš prieškario. Pokariu apleista sunykusi buvo nugriauta. Šiais laikais lentpjūvės su besisukančiais sparnais atstatymas pagyvintų Rusnės salos kraštovaizdį, taptų papildoma turistų pritraukimo vieta. Malūne būtų galima įsteigti medienos verslo muziejų, pastovią parodą apie Nemuno žemupio potvynius.

Medienos prekybininkų gimtinė

Prekybos mediena klestėjimo laikus liudija Rusnės namai. Vienaaukštis, šlaitiniu stogu pailgas medinis namas Šyškrantėje statytas 1820 m. už paties seniausio apsauginio pylimo, šiauriniu galu į Nemuno pusę. Namas priklausė senai iš Norvegijos kilusiai Ankerių (Ancker/ Anker) giminei. Pietinėje pusėje buvo kiemas, uosių vora apjuostas pasivaikščiojimo takas ir gėlynas. Namuose niekuomet nestokota gyvenimiškos pilnatvės: juose gyveno net trys pirklių kartos, lankėsi giminės ir svečiai, vykdavo šeimos iškilmės; 1845 m. liepos 10 d. atšvęstos J.H.Anker‘io (senelio) sūnaus Heinrich‘o ir E.V.Bėrbom‘o dukros Mari‘jos Emili‘jos vestuvės, vyko vaikų krikštynos, iš čia amžinybėn išlydėti mirusieji. Name paskutinius metus nugyveno Rusnės medienos pirklys Ernst‘as Heinrich‘as Anker‘is (1848-1935), gretimais gyveno sūnūs Ernst Heinrich‘as (1894-1934) ir Fritz‘as (1889-1916). 1935 m. spalio 31 d. įpusėjęs aštuoniasdešimt aštuntuosius metus pasimirė senasis Anker‘is. Po trejų metų šį pasaulį apleido našlė Ancker [laikraštyje Memel Dampfboot aptikta žinutė, kad 1930 m. gruodžio 18 d. p. M.Anker buvo apiplėšta, prievarta išreikalauta 400 litų]. Namo savininko sūnus E.H.Anker‘is garsėjo kaip aistringas senienų rinkėjas ir turėjo sukaupęs turiningą šeimyninių senienų ir verslo rankraščių rinkinį. Namus Rusnėje aplenkė negandos, tad daugelis dviejų šimtų metų giminės ir krašto vertybių išsaugotos iki XX a. ketvirto dešimtmečio. Dalį iškastinių gintaro dirbinių rinkinio padovanojo 1933 m. Nidoje atidarytam Nerijos muziejui. Ankerių namus pagrįstai galima laikyti pirmuoju Rusnės muziejumi. Medienos pirklio giminės rankraštynas ir prekybos apskaitos knygos buvo pagrindinis žinių šaltinis aprašant Rusnės medienos verslo eigą nuo XVIII a. antros pusės iki XX a. pirmo dešimtmečio. Dalis žinių, prieš tai perpratus skaityti įmantrų šeimininko raštą, buvo perrašytos Rusnės kurčnebylių mokyklos (1930-1936 m.) bendrojo ugdymo mokytojo Rudolf‘o Naujok‘o (1903-1969). Kraštotyrininkas, vėliau tapęs Klaipėdos krašto vokiškai rašančiu poetu rašytoju, dalį rankraščių skelbė dalimis 1933 metais Klaipėdos miesto laikraščio Memeler Dampfboot mėnesiniame priede kraštotyrai „Pakraščio sodai“ (Grenzgarten, 1927-1938). Po savininko mirties keletą rankraščių įsigijo šilutiškis dvarininkas H.Šojus (Hugo Scheu), tuo tarpu didesnę dalį paveldėjo uošvis, Šilutės m. tarėjas H.E.Stoll‘is ir tolesnė jų saugojimo vieta nėra žinoma.

„Namas, atplukdytas iš Rusnės“

Ne mažiau įdomus vadinamojo Ankerių namo likimas. 1937 m. žiemą namas buvo parduotas Nidos prekybininkui ir viešbučių savininkui Johann Michael Froese – Ernst‘o H.Anker‘io (jaunesniojo) uošviui. Sumanų prekeivį labiau domino ne pats namas (t.y. išorė), kiek mediena, mat buvo pastatytas iš rinktinio Sibiro maumedžio. Šios rūšies mediena pasižymi dideliu ilgaamžiškumu ir atsparumu grybo puviniui, ypač padidėjusios drėgmės sąlygose, kokios didesnę metų dalį tvyro Nemuno žemupyje. Tų pačių metų gegužės pabaigoje išardytas namas dalimis perplukdytas į Nidą, kur vidurvasarį sudėtas į naujai statomos vilos atramas, skersinius ir sienojus. Neperdirbti panaudoti langų rėmai ir durys, naujam namui sėkmingai pritaikyti meistrų darbo vidiniai ir išorės laiptai, sudėtos čerpės. Jauki vasarvietė kopos papėdėje vadinosi Miško namas (Waldhaus-Froese) ir buvo pagrindinės gatvės (Hauptdorfstraße) puošmena. Manoma, kad įspūdingos išorės namas suprojektuotas Klaipėdos miesto architekto prof. Herberto Reissmann‘o. Mažai pasikeitęs Miško namas išliko iki šių dienų. Jį galime pamatyti Nidos Pamario gatvėje, pažymėtas 11 numeriu, netoli viešbučio „Jūratė“. Statinys pelnė namo, atplukdyto iš Rusnės, pavadinimą.

Gimtieji rašytojos namai

Šyškrantos gatvės 1 numeriu paženklintas namas statytas 1870/1880 metais medienos prekybos suklestėjimo laikotarpiu. Jo savininkas buvo medienos pirklys Vilhelmas Kaizeris (W.Keyser). Kaizerių šeima buvo Ankerių kaimynai ir verslo bendrasavininkiai. Prisimenama, kad abi šeimynos bičiuliavosi, įvairiomis progomis lankydavosi vieni pas kitus. Namas išgarsėjo tuo, kad 1890 m. liepos 2 d. juose gimė ir pirmuosius vaikystės metus praleido Rytprūsių vokiečių kalba rašanti rašytoja Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser, 1890-1966). Vaikystėje ji žaidusi su Ankerių mergaitėmis, vyko į bendras iškylas garlaiviais „Vega“ ir „Kapela“ po Atmatą, Skirvytę ir Miniją. Šešerių metų Šarlotė su tėvais gyventi persikėlė į Tilžę. Būsimoji rašytoja, poetė, o vėliau ir dailininkė mokėsi Karaliaučiaus menų akademijoje, iki 1944 m. dirbo dailės mokytoja Tilžės gimnazijoje. Mokslų laikais ne kartą sugrįždavusi į gimtuosius namus, ypač vasaromis. Pirmapradės pamario kaimų apylinkės traukė rašytoją, buvo jos įkvėpimo ir kūrybinio proveržio vieta. Neatsitiktinai medinė Rusnė, kaimo žiemos idilė, senų namų kvapai ir garsai bei pagrindinių metų švenčių nuotaikos išskirtinai jautriai perteiktos brandžiausiuose romanuose. Rašytoja atskirai aprašė vaikystės prisiminimus apie Rusnę, išvykas į Kintus bei 1915 m. vidurvasario apsilankymą slėpiningame Jociškių dvare. Kaizerių šeimai išsikėlus, namas buvo parduotas pirkliui Šveinbergui (Schweinberg), dar vėliau jis atiteko p. Engel‘iui. Yra žinoma, kad 1935/38 m. sodyba aptverta lentų tvora, juose įsteigtas vaikų darželis. Ilgainiui neprižiūrimas sunyko parko pobūdžio sodas su rožynu. Po II pasaulinio karo sodyba apleista, namuose įsikūrė naujakuriai, bet ankstesnio pakilimo ir dvasinio jaukumo jie nesusilaukė. Iki šiandienos čia gyvena aštuonios šeimos. Lankantis Rusnėje ir žvelgiant į šį namą, kyla mintys, kad rusniškiams ir Šilutės krašto kultūrininkams Šarlotės Kaizer gimtuosius namus dar reikės atrasti ir atverti gimtinės artumo įkvėptos kūrybos gelmes.

…ir perstatė namą, stogo nenukėlę

XX a. trečiame dešimtmetyje Klaipėdos krašto medienos versloves buvo ištikęs nuopuolis, ėmė stokoti medienos. Tačiau sunkmečiu namų statybos nenutrūko. Pavyzdžiui, tūlas Bismarko kolonijos gyventojas p. Gailius, gyvenęs netoli Šilutės-Rusnės kelio, ryžosi neįprastam tiems laikams bandymui – taupumo sumetimais namą perstatė neišardęs stogo. Strypais iš vidaus ir išorės paramstė gerai išsilaikiusį stogą, nuardė senojo namo sienojus, juos perstatė gerokai išplėsdamas pastato tūrį, ir nuleido stogą ant naujų sienų. Šiuo sumaniu poelgiu jis pelnė gero namų statytojo vardą. Apie tai rašė vietos spauda, skelbta ne viena perstatomo namo su „pakeltu stogu“ nuotrauka.

Vaistininko žmonos prisiminimai

Rusnės miestelio gyventojams itin svarbi buvusi vietinė vaistinė. Didelis pastatas išliko iki mūsų dienų ir stovi priešais turgaus aikštę. Anksčiau priklausė pasiturinčiam vaistininkui p. Vitė (Witae). Aplink vaistinę ir viešbučius telkėsi anuometinės Rusnės „aukštuomenė“, vyko vietinis kultūrinis gyvenimas. Apie vaistinės savininką tėra menkai žinoma. Miestelio kasdienos praeities įvykius priminė ir nuodugniai aprašė vaistininko žmona Eva Vitė. XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje Vokietijoje Klaipėdos kraštiečių (Memellander) laikraštyje Memeler Dampfboot skaitytojams ne viename rašinyje pasakojusi apie prieškarinės Rusnės gyvenimą, jomarkus, pavasario polaidžių (Hochwasserfest) ir vasaros Pakrantės (Strandfest) šventes, Kalėdų vidurnakčio varpus ir džiugaus Velykinio ryto nuotaikas, aprašė žiemos pramogas ant ledo, garsiąsias 1924 m. „Rusnės poniučių ratelio“ kavos popietes (Russer Kaffekränzchen), priminė garsųjį Rusnės punšą, pasibuvimus, kuriuose dalyvaudavo ir pati pirklienė „frau“ Maria Anker.

Visa tai tik dalelė neseniai atvertos Rusnės praeities. Manau, tai bus paskata iš naujo atrasti medinę Rusnę, ne tik išorines apdailos gražmenas, bet ir įvairius ir sudėtingus gyventojų likimus, jų nuopelnus krašto ūkiui ir kultūrai. Tokiu būdu prisijaukinant istoriją, praturtinant ją žmogiškomis patirtimis.

Į vakaronę susirinkę Šilutės kraštotyros draugijos nariai šiuos metus baigė pasimokę senoviniu būdu iš vaško lieti žvakes. Tai buvo ne tik naudinga, bet ir labai smagu.

Šios draugijos nariai turi keletą tradicijų. Viena jų – susirinkus draugėn aptarti per metus nuveiktus darbus, numatyti būsimus, o tuo pačiu ir gerai praleisti laiką. Šiais metais be tradicinių Advento vaišių, kurias ateidami atsinešė vakaronės dalyviai, vakaronėje visi susipažino su labai senu žvakių liejimo būdu. Apie tai papasakojo bei parodė, kaip tai daroma, tautodailininkai, šalyje pripažinti liaudies meno kūrėjai, o taip pat ir šios draugijos nariai Angelė bei Vytautas Raukčiai. Kiekvienas šios vakaronės dalyvis sau nusiliejo po tikrą kvapnią vaškinę žvakę.

Pradžioje daugybę įvairių, jau beveik užmirštų senovinių dalykų žinanti Angelė papasakojo, kaip buvo pradėtos lieti žvakės, parodė kaip atrodė graudulinė, grabinė, pagrabinė (įvairiuose kraštuose įvairiai vadinama) laidotuvių žvakė. Ji buvo ne liejama, o sukama iš karšto vaško. Ji tapdavo ilga ir plona, todėl buvo galima susukti į savotišką kamuolį. Ji būdavo atvyniojama tiek, kiek trukdavo šermenys. Dagčiui būdavo imamas švarus lino siūlas (gerai neiššukuotas su dar likusiomis pakulomis, degdamas spragsėdavo). Be to, visi sužinojo, kad žvakės seniau būdavo ne tik lietinės, bet ir vytinės, kočiotinės ir, žinoma, lajinės – iš avies taukų.

Tautodailininkė papasakojo, kaip vienu metu būdavo nuliejama daug žvakių. Dažniausiai šis darbas būdavo patikimas kaimo senoliams, nes jis nereikalauja didelių jėgų.

Po pasakojimo visi galėjo pačiu paprasčiausiu būdu iš karšto vaško nusilieti žvakę. Visiems tai patiko, nes žvakės liejimas labai raminantis ir lėtas darbas. O nuo jo atlikimo atidumo ir kruopštumo priklausė jos storis, šiek tiek ir forma.

Kol vieni liejo žvakes, kiti vaišinosi adventiniais patiekalais. Savo susėjimą kraštotyrininkai pradėjo nuo gilių kavos, kurią čia pat išvirė A.Rauktienė. Ne vienas šio puikaus skonio gėrimo ragavo pirmą kartą. Tačiau labiausiai visus nustebino iki tol beveik niekieno neragauti nuostabaus skonio pasninkiniai blynai. Juos atsinešė Virginija Česnienė ir prašė atspėti, iš ko jie pagaminti. Vis tik kažkas atspėjo, kad jie iškepti iš grybų.

Kaip visada savo patiekalu nustebino Jonas Purlys. Šį kartą jis pagamino silkę su nepakartojamu užpilu. Ir mielai su visais dalijosi šio patiekalo receptu. Visi smaguriavo įvairiais pačių keptais pyragais bei sausainiais.

Vakaronę baigė taip pat A. ir V.Raukčiai. Jie pasiūlė visiems sugalvoti palinkėjimus ir norus, kuriuos išsakė ant žvakių berdami stebuklingus miltelius.

Kitais metais Šilutės kraštotyrininkai tęs numatytus darbus. Nemažai iš jų bus įvairios kelionės po mūsų kraštą. Čia dar tiek daug įvairių, daugeliui nežinomų dalykų.