Ir vis dėlto Mažoji Lietuva

Šių metų sausio pabaigoje Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo savo nutartimi patikslino ir papildė 1997 metų savo jau priimtą nutarimą. Jame atsirado įrašas, kuriuo vis dėlto pripažįstamas terminas Mažoji Lietuva. Tuo pačiu apibrėžiamas ir jos regionas – teritorija Priegliaus ir Nemuno žemupių. Šioje nutartyje taip pat yra naujovė: yra kalbama apie teritoriją – regioną. Ši sąvoka taip pat įtvirtinta komisijos nutartyje. Šiuo savo sprendimu Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagaliau išsklaidė pačios prieš metus sukeltą sumaištį, kai šalia kitų terminų Mažosios Lietuvos termino nesiūlė vartoti. Taip pagaliau viskas stojosi į savo vietas.

Kai praėjusiais metais minėta komisija savo sprendimu nepritarė termino Mažoji Lietuva vartojimui, kilo nemažas šurmulys. Ypatingai dėl to nejaukiai pasijuto kultūrininkai. Jau daugiau kai pora dešimtmečių visai Lietuvai siūlomas terminas tapo žinomu, pripažintu ir savotišku šio krašto „prekiniu ženklu“. Tad pasakius, kad esi atvykęs ar atstovauji Mažosios Lietuvos regionui, beveik jau niekas nebetapatino atvykėlio nei su žemaičiais ar Žemaitija. Tai buvo labai didelio įdirbio ir triūso dėka, kaip kad išaiškinti, kad Šilutė nuo Šilalės skiriasi. Liūdna, bet ir dabar tokių atvejų vis pasitaiko. Tačiau tai liudija tiesiog apie menką išprusimą ir tiek. Su Mažosios Lietuvos terminu viskas kiek kitaip.

Šiandien Mažosios Lietuvos regionas, kurį norėdami atskirti nuo žemaičių, diegė kultūros bei visuomenės žmonės, labiau suvokiamas kaip XX a. pradžioje atsiradęs pavadinimas Klaipėdos kraštas, buvusiuose Rytprūsiuose. O tai dešinė Nemuno upės dalis nuo netoli Palangos esančio Nemirsetos iki netoli Jurbarko į Nemuną įtekančios Šventosios upės. Šis kažkada Lietuvai priklausęs kraštas, Vytauto Didžiojo Kryžiuočių ordinui perleistas Melno taikos 1422 m. sudarymo metu. Po to jis taip niekada nebuvo vadinamas iki pat to meto, kol po Pirmojo pasaulinio karo kilo mintis šią labai aiškią ribą – Nemuną – turinčią teritoriją atskirti nuo Rytprūsių. Taip daugelio lietuvių, ir ne tik, sąmonėje radosi ir buvo formuojamas terminas – Klaipėdos kraštas. Nors pavadinime ir naudotas Klaipėdos vardas, tačiau mintyje turėta ta nemaža dešinė Nemuno kranto teritorija, kuri atiteko Kryžiuočių ordinui per Melno sutartį.

Tuomečiuose Rytprūsiuose daugumą gyventojų sudarė lietuviai, labiau žinomi lietuvininkų vardu. Jie kalbėjo taip pat lietuviškai. Jų kalba dėl germaniškos aplinkos bei izoliuotumo nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių kalbos, šiek tiek vystėsi kitaip. Tai buvo galima suprasti, nes čia gyvenimas buvo skaičiuojamas pagal Vakarų Europos laikrodį, o ne Rytų, kaip kad būta Didžiojoje Lietuvoje. Tad nors dabar įvardinamojoje Mažojoje Lietuvoje ir gyveno lietuviai, tačiau jie save suvokė kaip kitos šalies piliečiais.

Tačiau kaip tik šiame krašte būta palankesnių sąlygų lietuvių raštijos kultūrai vystytis. Todėl būtent Mažojoje Lietuvoje ir gimė pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo parengtas „Katekizmas“. Čia kunigas Kristijonas Donelaitis būrams kalbėjo apie gyvenimo grožį ir ydas. Vėliau šie pasakojimai Liudviko Rėzos pastangomis gimė pirmaja lietuviška grožine knyga. Ir visa tai vyko tuomet, kai Didžioje Lietuvoje lietuviškai kultūrai nebuvo palankios sąlygos vystytis ir taip formuoti lietuvių tautinę sąmonę. Taip raštijai bei spausdintam žodžiui Spaudos draudimo metai buvo nelengvai, bet sklido į Didžiąją Lietuvą iš to krašto, ką dabar išties jau galime vadinti Mažąja Lietuva. Todėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kalbiniu požiūriu įteisintas terminas labiau nusako ne tiek politinį, kiek kultūrinį krašto apibrėžimą ar priklausymą.

Tačiau būtent terminas Mažoji Lietuva ir nusako skirtybes, kurias dar galim pajusti pervažiavus buvusias Didžiąją ir Mažąją Lietuvas skiriančią (skyrusią) sieną nuo Jurbarko, Šilalės ar Gargždų: dar pastebima nemažai skirtingą kultūrą liudijančių ženklų, kurie aiškiausiai matomi ne tik architektūroje, bet ir visame kraštovaizdyje. Tai ir norima pabrėžti bei išsaugoti ateities kartoms.