Jubiliejiniais metais Šilutei garbingas titulas ir įsipareigojimai

Dar ne taip seniai net nežinojome tokio pavadinimo, nes tai naujas reiškinys mūsų kultūros padangėje atsiradęs Vilniuje, kai miestas tapo Europos kultūros sostine. Iš esmės tai reiškia kultūros kokybę. Tuo galima pasidžiaugti ir patiems, ir kitus pradžiuginti. Tokia garbė po įvairių testų bei išbandymų šiais metais buvo suteikta mūsų Šilutei. Tai pirmas didelis ir svarus žingsnis šiais svarbiais – jubiliejiniais – mūsų miestui metais.

Tačiau sulaukti pritarimo ir visuotino paskelbimo yra viena, o būti Kultūros sostine – išties kita. Teikdami savo vizijas, kaip tokia sostinė atrodys metų bėgyje, mūsų kultūros vadovai surašė daugybę renginių bei reiškinių, kurie, jų manymu, turėtų būti įdomūs iš svetur atvykusiems žmonėms. Renginių gausa išties įspūdinga. Kiekviena kultūros įstaiga šiam įvykiui rengėsi ir rengiasi labai rimtai ir atsakingai. Todėl belieka laukti ir sulaukti, kaip visa tai atrodys, kai bus realizuojama.

Tačiau pats Kultūros sostinės pavadinimas įpareigoja pamatyti ir apeiti visus miesto (o gal ir ne tik) „kampus“, kad išgirdę apie tokį įsipareigojimą atvykę svečiai galėtų čia pajausti ypatingą šventinę dvasią. Kaip dažnai ir būna, tokie atvykėliai nesiskelbia, o atvyksta sau patogiu laiku. Ir apžiūrinėja miestą, susipažįsta su jo kultūra savarankiškai.

Šiuo metu pas mus daugiausiai važiuoja žvejai, nes jau paskelbta apie Nemuno deltoje pasirodžiusias stintas. Tikrasis turistinis sezonas dar neprasidėjo, todėl yra laiko pasirengti.

Kad Šilutė yra šių metų Lietuvos kultūros sostinė kol kas žino tik tie, kurie tuo domisi. Atvykstančiųjų iš visų pusių automobiliais nepasitinka gražus ir patrauklus apie tai informuojantis stendas. Manykim, kad apie tai pagalvota ir tai bus. Šalia jo galėtų būti ir miesto schema su gatvių pavadinimais bei pažymėtomis lankytinomis vietomis. Ir nebūtinai tik kultūros – žmonės ir pavalgyti norės, gal ir pernakvoti. Atvykėliams informaciją paprastai suteikia „i“ raide pažymėti informaciniai biurai. Pas mus toks yra Šilutės muziejuje. Nors mūsų (vietinių gyventojų) akimis žiūrint, jis yra aiškioje vietoje, tačiau jo vieta galėtų būti pažymėta toje schemoje. Žinoma, čia atvykę svečiai turi gauti visą informaciją, ir ne tik valstybine kalba. Ir visokios medžiagos – nuo lankstinukų iki žemėlapių (daugelis juos labai mėgsta). O gal Kultūros sostinės metais šis informacinis centras galėtų dirbti be išeiginių, juo labiau kad darbuotojai yra du.

Atvykę į H.Šojaus dvare įsikūrusį informacinį turizmo centrą, greičiausiai norės apžiūrėti dvaro rūmus. Tačiau tai, ką jie pamatytų užėję iš kitos pusės, greičiausiai sukeltų tik apmaudą – griuvėsiai ir bebaigianti griūti unikali dvaro daržinė. Jau nuo praėjusio pavasario kalbama apie dvaro restauraciją už ES lėšas, tačiau reikalai nė iš vietos. Gal bent kokiu tinklu tuos griuvėsius galima paslėpti, kaip daroma Palangoje?

Bene dažniausiai lankytina vieta yra muziejus. Nesinori mokyti specialistų, tačiau čia užėję svečiai per keletą minučių turėtų suprasti, koks unikalus ir labai savitas šis kraštas. Ar su ekskursijų vadovu (plačiau) ar šiek tiek siauriau turėtų būti pateikta šio krašto praeitis, čia daugelį metų gyvenusių žmonių buitis (ir ne tik valstietiška), kad iš šio muziejaus išėję lankytojai žinotų šio krašto, „kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“ unikalumą ir ateityje nemaišytų jo su Šilale, kaip dažnai pasitaiko.

Neužmiršote, jog norint sužinoti tos vietos žmonių kultūrą, reikia apsilankyti ne tik muziejuje, bet ir kapinėse. Mūsų „nelaimei“, senosios kapinės yra prie pat pagrindinio kelio. Visi pravažiuojantys mato, kaip jos atrodo. Šilutės gražinimo draugijos rūpesčiu vienas pakraštys yra prižiūrimas, tai dar nieko. O jei, neduok Die, svečiai smalsuoliai bandys eiti gilyn – turėsim gėdos iki valios Kultūros sostinės metais. Kol kas apie šios vietos, bent kosmetinį, patvarkymą iš valdžios institucijų nesigirdi. Tiesa, nesigirdi daug ko. Gal viskas bus ne taip jau blogai, juolab kad laiko dar yra ir kaip sakoma: žiemos pašalas dar neišėjo.