Kartu su Jumis per dešimtmetį

2003 metų gegužės 6-ąją dienos šviesą laikraštyje„Šilokarčema“ išvydo naujas projektas „Šilainė“. Šio priedo įžangoje rašoma: „tai puslapis, skirtas krašto praeičiai prisiminti ir svarbiausiems įvykiams įprasminti“. Laikraštyje jau būta keletą įvairių specialių puslapių – priedų, tačiau senuoju miesto vardu pavadintame leidinyje, krašto istorijai priminti priedo iki tol nebuvo. Tai buvo vykęs užmanymas, nes tas vieno puslapio projektas išaugo į solidų keturių puslapių priedą „Šilainės sodas“, kuris išsiplėtė ir į šių dienų kultūros reiškinių aprašymą. Norėtųsi apžvelgti per tą dešimtmetį pačių nueitą kelią. (Tekstas parengtas „Šilokarčemos“ laikraščiui. 

Pradžia

Apie priedą, skirtą karšto praeičiai, anuomet jau seniai galvojo laikraščio redaktorė Kristina Toleikienė. Apčiuopiamus pagrindus visa tai įgavo tuomet, kai plačiau ir nuosekliau su „Šilokarčemos“ laikraščiu ėmė bendradarbiauti tuomet Kintų Vydūno kultūros centre dirbantis Saulius Sodonis. Imtis šio darbo norėjosi, tačiau buvo nedrąsu, nes sistemingas tokio priedo leidimas buvo rimtas įsipareigojimas ir laikraščio leidėjams, ir skaitytojams. Į šį projektą prisišnekinau Šilutės muziejaus direktorę Rozą Šikšnienę, muziejininkę Jūratę Pancerovą, Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkę Reginą Meškauskienę (tuomet Jasudienę), taip pat istorijos mokytoją Algirdą Gečą. Visi sutiko ir, išskyrus A. Gečą, iki šiol aktyviai dalyvauja šiame projekte.

Susirinkę balandžio mėnesį sudarėme visų 2003 metų rašinių planą, kurio su nedidelėmis išimtimis ir laikėmės. Su laikraščio redaktore buvo sutarta, kad šis priedas bent jau iš pradžių bus leidžiamas kartą per mėnesį. Vėliau, jei viskas bus gerai, jis galėtų išeiti du kartus per mėnesį. Leidimo diena buvo pasirinkta antradienio numeris.

Projektas ir jo vykdymas jau buvo aptartas, tačiau dar reikėjo sugalvoti jam pavadinimą. Daug buvo įvairių siūlymų, kol galiausiai J. Pancerovos netikėtai ištartas žodis šilainė visiems patiko ir juo buvo nutarta pavadinti šį istorijai skirtą priedą. Tačiau koks priedas be savo ženklo. Jį paprašėme sukurti šilutiškio tautodailininko Juliaus Katausko. Tautodailininkas jau žinojo, kaip tai daroma, nes jau buvo sukūręs „Šilokarčemos“ laikraščio logotipą. J. Katauskas pasiūlė ženklo variantą – karieta, kuri lyg iš praeities į dabartį važiuoja. Taigi, viską sustygavus buvome pasiruošę pradėti leisti „Šilainę“. Taip jau sutapo, kad visi parengiamieji darbai buvo atlikti iki gegužės mėnesio pradžios. Pirmasis numeris pasirodė prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, nors jokiu būdu specialiai jai nebuvo taikoma (nors toks sutapimas ir buvo labai mielas).

Medžiaga

Kaip jau minėta, medžiagą, kurią skelbėme tais metais, buvome aptarę jau iš anksto. Vėliau paaiškėjo, kad didžiausia visų tų pirmųjų metų spausdinta vertybe (medžiaga) tapo J. Pancerovos parengtas Mažosios Lietuvos kultūros įvykių kalendorius. Jis nebuvo skirtas vien jubiliejinėms datoms. Bendrame kalendoriuje, kuriame buvo pažymėti svarbiausi į užmarštį išėję krašto įvykiai, skelbiami kiekvieną mėnesį. Tad pirmajame numeryje buvo išspausdintas gegužės (šio krašto kalba – ,,meijo“) svarbiausių įvykių kalendorius. Jis sistemingai buvo leidžiamasėjo iki kitų metų gegužės mėnesio. Pirmajame numeryje, be minėto kalendoriaus ir įžangos, dar buvo ir šio priedo sudarytojo straipsnis apie „Rambyno kalno šventes“.

Per visą 2003 m. vasarą išėjo po vieną krašto praeičiai skirtą „Šilainės“ puslapį. Jau rugsėjo mėnesį atsirado pasitikėjimo, nes „Šilainė“ visuomenėje buvo palankiai sutikta. Tad buvo ryžtąsi imtis ją leisti du kartus per mėnesį. Tai rimtas įsipareigojimas, nes jau išleidus eilinį numerį reikėjo pradėti rengti medžiagą ateinančiam. O tų dviejų savaičių laikas taip greitai prabėgdavo…

Dar būtina paminėti, kad nuo 2004 metų šio priedo rėmėja tapo Šilutės rajono savivaldybė. Tai buvo ne tik moralinė parama, bet ir nedidelė finansinė pagalba. Dar po metų, parengus projektą, „Šilainei“ ir jos leidimui finansinę paramą skyrė respublikinis Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

Augimas

Taip du kartus per mėnesį leidžiant „Šilainę“ prabėgo 2003, 2004 metai. Ji tapo žinoma ir pripažinta. 2005 metų antroje pusėje laikraščio redaktorė K. Toleikienė pasiūlė man projektą praplėsti, jame atspindint ne tik krašto praeitį, bet dabar vykstančius kultūros įvykius. Tai daryti buvo reikalinga ir būtina, nes Šilutės rajone bei Pagėgių krašte gyvenantys žmonės buvo labai kūrybingi ir aktyvūs. Tad tokio priedo buvimas būtų natūrali eiga. Juo labiau, kad jau buvau tapęs „Šilokarčemos“ korespondentu.

Toks kultūrai skirtas priedas dienos šviesą išvydo 2006 metų sausio 24 dieną. Priedo pavadinimas – ,,Šilainės sodas“, lyg ir pratęsiant buvusį priedą, pakviečiant skaitytojus į sodą, kuriame gražu ir saulėta, žydi gėlės, medžiai augina vaisius. Šiuo atveju kultūros vaisius. ,,Šilainės sodo“ vinjetę, tėvo Juliaus padedamas, sukūrė dar tuo metu moksleivis, o dabar diplomuotas dailininkas, Izidorius Katauskas. Jis su šeima ir tapo pirmojo šio kultūrai skirto priedo reportažo herojus. O be šios vinjetės jau buvo sukūręs ir kitų gražių dalykų.

Ruošiantis šiam naujam projektui buvo apsispręsta, kad jame bus kelios dalys. Liks istorijai skirtas puslapis „Šilainė“, kuris ir toliau bus žymimas karietos ženklu. Jam paliekamas ir nuo pirmųjų jo leidimo dienų einantis numeravimas (šioje vietoje galima būtų paminėti, kad 195 numeriu pažymėtas leidinys, neatitinka tikrovės, nes dėl jo leidėjų neatidumo ne vieną kartą buvo pažymėtas tuo pačiu numeriu. Numeruojant „Šilainės sodą“ taip pat ne kartą būta nuklysta nuo tikslios numeracijos). Kita „Šilainės sodo“ dalis suplanuota skirti kuriam nors krašto kūrėjo aprašymui, tai iliustruojant jo kūryba. Todėl vienas puslapis buvo skirtas tik kūrybai. Taip per tuos metus buvo sukaupta nemažai įvairių meninių dalykų: eilių, dailininkų kūrinių, meninių fotografijų bei kitų gražių ir turinčių išliekamosios vertės dalykų. Dar stengiamasi, kad priedas būtų išspausdinamas vidiniuose „Šilokarčemos‘ puslapiuose, jog būtų galima juos išimti ir atskirai susegti.

Dar viena „Šilainės sodo“ dalis buvo skirta kalbos kultūros puoselėjimui. Tai sutiko rengti Šilutės savivaldybės kalbos tvarkytoja Vita Stulgienė. Buvo skirta vietos ir kasdieniams kultūros dalykams. Visa tai tilpdavo keturiose „Šilokarčemos‘ puslapiuose. Čia galima tik pastebėti, kad ne visi redakcijos darbuotojai tuomet suprato šio priedo vertę ir svarbą, kaip ne visi supranta tai ir dabar…

Ėjimas žirgu

2006 metais neigiami procesai užkirto galimybę teikti laikraščiui paraišką Spaudos, radijo ir televizijos fondui, kuris iki šiol finansiškai rėmė „Šilainės sodo“ projektą. Pasitarus su redaktore buvo nuspręsta, kad paraišką teiks Šilutės kraštotyros draugija, kuri galėtų rengti ir leisti tokiu pat pavadinimu internetinę svetainę. Ten skelbiama medžiaga taip pat bus spausdinama ir „Šilokarčemoje“. Taip iš esmės buvo žengtas dar vienas žingsnis plėtros link – „Šilainės sodas“ tampa pasauliniu reiškiniu, pasiekimas internetiniu adresu www.silaine.lt. Pamažu plėtėsi skaitytojų ratas, projektas pripažintas ir tarptautiniu mastu, nes daugiau kaip ketvirtadalis interneto svetainės lankytojų yra jo gerbėjai iš užsienio – JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir t. t. Laikraštis ir toliau išlaikė savo projektą.

Projektai

„Šilainės sodas“ organizavo keletą kultūrinių projektų konkursų. Pirmasis – 2006 metais paskelbtas „Miniatiūrų konkursas“. Juo buvo kviečiama minimalistinėmis priemonėmis pasakyti kurią nors laisvai pasirinktą mintį. Konkursas buvo organizuojamas kartu su Šilutės knygynu. Tai buvo surengta ir 2007, 2008 metais. Tuomet prie jo rengėjų taip pat prisijungė ir Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Džiugu, kad į šias varžytuves įsijungė ne tik moksleiviai, bet ir vyresnės kartos atstovai. ,,Užsidegusi“ rašymu poetė Dalia Žibaitienė parengė net atskirą miniatiūrų knygą.

Kitas, mažiau pasisekimo sulaukęs konkursas „Fotografijos primena vakarykščią dieną“, taip pat buvo paskelbtas 2006 metais. Buvo kviečiama fotografuoti dar likusių mažosios Lietuvos krašto likučių. Gaila, nedaug kas atsiliepė į šį kvietimą.

Pauzė

2009 metais prasidėjusi ekonominė krizė skaudžiai palietė ir laikraštį. Teko daug ko atsisakyti. Iki vasaros „Šilainės sodui“ redaktorė K. Toleikienė skyrė kaip ir anksčiau – keturis puslapius. Vėliau buvo nuspręsta mažinti apimtį: „Šilainės sodo“ medžiagai skiriant po puslapį kiekvieną savaitę. Taip projektas ėmė menkti. Suprantama – niekas tuo metu negalėjo turėti išskirtinių sąlygų, kai buvo būtina išgyventi.

Nuo rudens vėl mažinimas – „Šilainės sodui“ liko tik po du puslapius kas dvi savaites. Teko kai ko atsisakyti. Dėl to labiausiai nukentėjo kūryba – jos laikraštyje nebeliko. Spausdinama tik istorinė dalis – „Šilainė“.

Ekonominė padėtis buvo labai sudėtinga, todėl kiekvieną kartą redakcijoje ištarus kultūrai skirto priedo pavadinimą, kildavo daug nepasitenkinimo. Net istorijos dalį leisti tapo pernelyg sudėtinga, todėl nusprendžiau kitais, 2010 metais, laikraštyje priedo nebeleisti, o visą kultūrinę medžiagą rengti ir skelbti jau minėtoje „Šilainės sodo“ internetinėje svetainėje. Juo labiau, kad Spaudos, radijo ir televizijos fondas ir toliau finansiškai rėmė šį projektą. Tiesa, taip pat sumažėjo skiriama pinigų suma. 2010 metais „Šilainės sodo“ projektas metams paliko savo gimtąjį lizdą, tačiau darbą tęsė ir toliau.

Kiti darbai

2011 metais projektas „Šilokarčemoje“ buvo atnaujintas. Laikraščio savininkai nusprendė jam skirti du puslapius. Tų pačių metų pradžioje taip pat gerokai atsinaujino internetinės „Šilainės‘ išvaizda ir funkcionalumas. Parengtas ir Savivaldybės kultūros programų projektų konkursui pateiktas „Šilainės sodo“ projektas, kuriuo buvo prašoma finansinės paramos žurnalui išleisti. Jame ketinta išspausdinti tik internetinėje svetainėje praėjusiais 2010 metais publikuotą medžiagą.

Projektas buvo palankiai įvertintas. Jam skirta parama. Vasario pradžioje įvyko žurnalo „Šilainės sodas“ pristatymas visuomenei. 74 puslapių žurnale buvo dvi dalys. Jas galima pavadinti ,,Kultūros reiškiniai“ ir istorijos dalis „Šilainė“. Vieną nuo kito juos skyrė jų logotipai „Šilainės sodas“ su namais bei ramybe ,,alsuojančia“ rūbų pakaba ir iš praeities skubančia karieta.

Žurnalas buvo ne vienintelis per dešimt metų išleistas leidinys. 2009 metais išėjo knyga „Šilainės istorijos“. Joje publikuoti 2003–2005 metais „Šilainėje“ skelbti istoriniai pasakojimai. Knygą sumanyta išleisti dėl to, kad įdomi, populiariai parašyta šio krašto praeities medžiaga, paskelbta laikraštyje, tiesiog pasimeta ar sudyla ant trumpalaikio laikraštinio popieriaus. Dėl to buvo atrinkta įdomiausia minėtų metų spausdinta medžiaga ir pakartota knygoje.

Bendradarbiai

Per tuos leidybos metus vienas tiek nebūčiau padaręs, jei ne mano bendradarbiai. Daug nuveikusių „Šilainės sodo“ labui buvo keli. Pirmiausia, minėta nuo pat pradžių talkinusi komanda – R. Šikšnienė, R. Meškauskienė ir J. Pancerova. Šaunia pagalbininke bei nuoširdžia talkininke leidžiant „Šilaines sodą“ tapo laikraščio korektore dirbusi Loreta McIvor. Kūrybingai darbuotojai buvo nuobodoka vien tik skaityti kitų parengtus tekstus ir ieškoti juose netikslumų. Ji ėmė rengti jau minėtas kalbos pamokėles. Ir tai darė keletą metų. Įdomu, kad ne tik kūrybingus dialogus jiems rašydavo, bet ir iliustruodavo savo piešinukais, kurie tą gana nuobodžią rubriką darydavo gyvesne. Vėliau ji nemažai keliavo po Šilutės rajoną ir Pagėgių savivaldybę, kad susitiktų su rašytojais, dalininkais ar net istorinės medžiagos rinkėjais. Taip kartą ji nuvyko į Klaipėdos rajoną, kur susitiko su įdomiu tų vietų metraštininku. Pasirodo, kol nebuvo parašyta „Šilainės sode“, apie jį nežinojo ir to rajono kultūrininkai.

L. McIvor mane pavadavo keletą mėnesių, kai reikėjo daug dėmesio skirti savo sveikatai. Ji tai darė taip nuoširdžiai ir gerai, kad niekas pasikeitusio „Šilainės sodo“ leidėjo taip ir nepastebėjo.

Daug padėjo, ypač nušviečiant Pagėgių krašto kultūrininkus, Svetlana Jašinskienė. Gerai žinodama to krašto žmones, S. Jašinskienė savo pasakojimais pristatė įdomiausias jų kūrybos puses.

Įdomus buvo bendradarbiavimas su jaunu ir ambicingu Dovydu Pancerovu. Kaip viesulas įsiveržęs į „Šilokarčemos“ redakciją jis pradėjo savo profesinę žurnalisto karjerą. D. Pancerovas taip pat pavyko įkalbinti parengti keletą straipsnių apie kultūros žmones. Nors straipsniai buvo puikūs, tačiau Dovydas prisipažino, kad tai ne jo sritis ir vėl kaip viesulas ištrūko į sostinę, narplioti svarbių visai šaliai reikalų. Vėliau leidžiant prisidėjo ir kolegė Indrė Skablauskaitė.

„Šilainės“ bendradarbiai

Istorijos puslapio bendradarbių būta žymiai daugiau. Tai ir vietos bei Respublikos muziejininkai, žurnalistai, kraštotyrininkai ir kiti Mažosios Lietuvos praeitimi besidominantys žmonės. Daugelis leido naudotis jau parengtais straipsniais, ne vienas specialiai rašė „Šilainei“.

Su visais jais bendrauta, dažnai ginčytasi ar bent jau diskutuota. Daugelis jų tapo artimais bičiuliais, draugais. Visų pirma tai klaipėdiečiai Rubenas Bukavcikas ir Egidijus Bacevičius. Pastarasis ne istorikas, jau greitai jis taps biologijos mokslų daktaru. Nuoseklus, be galo mylintis šį kraštą, nors atvykęs į jį iš visai kitos Lietuvos dalies, tapo šio krašto patriotu ir tikru praeities žinovu. R. Bukavickas puikus pokario istorijos specialistas. Savo tyrinėjimus jis pradėjo bendradarbiaudamas „Šilainėje“. Minėti galima ir šio krašto istorijos žinovą Bernardą Aleknavičių. Būdamas žurnalistu jis mielai dalinosi savo sukaupta medžiaga bei negailėjo patarimų, kaip geriau nušviesti įvykį ar reiškinį. Prie „Šilainės“ leidybos taip pat yra prisėjusi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė. Ji taip pat negailėjo patarimų, o kai kada ir pamokymų, vertė būti dėmesingesniems istorijos detalėms.

Tokių bendradarbių, kurie mielai leido naudotis savo parengta istorine medžiaga, yra labai daug. Visiems dėkoju ir taip pat sveikinu su garbingu 10-uoju „Šilainės“ jubiliejumi. Be jūsų, mielieji, nebūtų šio jubiliejaus.

Baigdamas šią apžvalgą taip pat noriu padėkoti ir visiems tiems, kurie padėjo rengti „Šilainę“ ar „Šilainės sodą“. Dėkoju visiems patarusiems, parėmusiems bei palaikiusiems bei tiems, kurie džiaugėsi ja, ar buvo šio projekto kritikai. Tuo pačiu norėtųsi pastebėti, kad net ir prasti laikai davė kažko naujo, vertė ieškoti išeities ir tobulėti.

Su gimtadieniu!

„Šilainės sodo“ sudarytojas ir redaktorius Saulius SODONIS

Jubiliejinį “Šilainės sodo” numerį laikraštyje “Šilokarčemoje” galite pažiūrėti čia.