Keli pasidžiaugimai su palinkėjimais baigiant 2015-tuosius metus

Pirmą kartą surengtas (gal net ir visoje Lietuvoje) balsavimas dėl istorinių įvykių. Jau visai nebetoli Mažosios Lietuvos etnografinį regioną pristatantis naujas herbas. Po daugiau kaip po dviejų dešimtmečių pagaliau baigtas remontuoti Šilutės Hugo Šojaus dvaras. Pamarys ėmė garsėti tarptautiniu Kintų muzikos festivaliu. Ir tai tik keletas kultūrinių 2015 metų Pamario krašto įvykių.

Iš ties – kažkaip netikėtai ir niekam nelaukiant atsitiko tai, ko reikšmės, o gal net ir svarbos, daugelis nei nesuprato. Esmė labai paprasta: akcinė bendrovė „Šilutės baldai“ sumano susitvarkyti savo išorinę aplinką. Į talką pasikviečiama miesto bendruomenė, kurios prašoma padėti apsispręsti, kurie praeities įvykiai bei buvusios šio krašto asmenybės vertos būti pavaizduoti toje sienoje. O šį kvietimą atsiliepia apie septynis šimtus miestiečių, kurie balsuodami internete pažymi, kam vertėtų skirti prioritetą. Taip atsitinka niekur iki šiol nevykęs kultūrinis įvykis – istorinių įvykių bei asmenybių „reitingavimas“. Tuo pačiu lyg ir visuomenės išprusimo tyrimas. Galima labai apsidžiaugti, kad rezultatai jokiu būdu nenuvylė – priešingai labai pradžiugino. Tikėkimės, kad toje „Šilutės baldų“ sienoje visa tai bus gražiai ir tinkamai atspindėta. O tai jau greičiausiai bus kitas unikalus dalykas. Už šį „tyrimą“ krašto bendruomenė turėtų būti – ir yra – labai dėkinga tokį netikėtą dalyką sumaniusiems „Šilutės baldų“ darbuotojams bei jų padėjėjams.

Gražių dalykų netrukus turėtų būti ir daugiau. Pagaliau jau kaip reikiant pasistūmėjo Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo kūrimas. Gan ilgokai užtruko minties, kad Lietuvoje atsiranda penktas etnografinis regionas, pavadintas Mažąją Lietuva. Gal šis įvardijimas ne visai tiksliai atskleidžia istorinę krašto praeitį, tačiau puikiai ir labai aiškiai nusako kultūrinę šio regiono esmę. Tad kurį laiką tokiam etnografinio regiono pavadinimui priešinęsi Klaipėdos istorikai, pagaliau priprato prie šios minties ir herbo sukūrimo reikalai ėmė judėti. Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras Arūnas Baublys parengė Mažosios Lietuvos etnografinio regiono istorinių ir esamų herbų apžvalgą. Ji pasitarnaus kuriant dabartinį regiono herbą. Gal tik šiek tiek įdomiai atrodo jo siūlymas, kad šį regioną herbe ryškiausiai galėtų atspindėti kurėnas arba briedis. O gal dabar jau kultūrininkams reikėtų šiek tiek laiko apsiprasti su tokiu siūlymų. O galutinį žodį, kas vis turėtų būti pavaizduota, tars Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba. Toliau jau Lietuvos Heraldikos komisijos darbas. Tačiau tai jau bus tikrai kitais metais.

Šiais metais, minint garbiojo Šilokarčemos dvarininko, mecenato Hugo Šojaus 170-metį, pagaliau buvo baigtas jo rūmų tvarkymas. Tiesa sakant, nelabai daugeliui ir aišku, kas tai buvo – remontas, rekonstrukcija ar restauracija. Nes palyginus su taip pat šiais metais duris atvėrusiais naujam gyvenimui prikeltais Palangos grafų Tiškevičių rūmais, mūsiškis dvaras atrodo, švelniai tariant, nekaip. Vis tik nežiūrint viso to – šis miesto centre esantis pastatas po daugybės metų pamažu įgauna naują gyvybę. O gruodžio pabaigoje duris jame atvėrė (tiesiogine to žodžio prasme) pirmos nuolatinės muziejaus ekspozicijos salė. O ten – išsaugoti dar H.Šojaus rinktos etnografinės kolekcijos eksponatai. Kaip istorinis krašto paveldas muziejuje bus pristatomas toliau – neaišku, nes muziejiniais dalykams išmintingai ir patraukliai pristatyti – vien tik dailių spintelių ir vitrinų neužtenka. O tam reikia pinigų. Ir nemažai. Be to, reikia ir naujo požiūrio, o ir išminties.

Vasarą ne vienas (ir ne tik šilutiškis) vyko į Kintus, kur įvairiose (kartais ir visi netikėtose) vietose buvo surengti Kintų vasaros klasikinės muzikos festivalio koncertai su žymiais Lietuvos bei kitų kraštų muzikantais. Taip randamos mūsuose naujos kultūrinės erdvės. O kad tokių vietų ne taip jau mažai, galėjo įsitikinti jau trečią kartą Mažosios Lietuvos kultūrininkų surengtas žaidimas „Vėtrungių kelias“. Jis kvietė keliauti po Mažosios Lietuvos lankytinas vietas, pažinti jas bei visą tai fiksuoti. Vėliau turistinio sezono pabaigoje keliavusiųjų (žaidžiusių) laukė įvairūs siurprizai. Taip žmonės kviečiami pažinti šį savitą Mažosios Lietuvos etnografinį regioną.

O jis kiekvienais metais keičiasi: spalio 2 dieną Rusnėje atidengtas paminklas čia kažkada gyvenusiam Hermanui Kalenbachui ir Indijos šviesuoliui Gandžiui. Taip buvo įprasminta šių didžiavyrių draugystė. Galima tik pastebėti, kad tai pirmas už Indijos ribų paminklas Gandžiui pastatytas. Už jį ir rusniškiai ir visi šilutiškiai turėtų būti dėkingi paminklo iniciatoriui Vytautui Toleikiui bei šio projekto iniciatoriams iš sostinės bei rėmėjams iš Indijos. Palyginimui, dar pavasarį vietinės bendruomenės iniciatyva bei pastangomis Ventėje iškilo paminklas „Negrįžusiems iš marių“. Nuo tol šis kuklus, meniškas, o tuo pačiu išlikus paminklas primins visiems tuos, kurių gyvenimas netikėtai nutrūko Kuršių mariose ar pamario vandenyse.

Tai tik keletas ženklesnių kultūrinių įvykių, kuriais džiuginome vieni kitus. Baigiant šių metų darbus norisi palinkėti, kad 2016 metai – būtų ne mažiau kūrybingi ir „derlingi“ nei praeinantys. O visiems kuriantiems ar tiesiog ramiai dirbantiems kasdienius darbus – stiprybės ir sveikatos.

Saulius Sodonis, „Šilainės sodo“ sudarytojas ir redaktorius.