Kodėl provinciją vilniečiai iki šiol laiko „kaimu“?

Nors ta mūsų šalelė lyg ir nėra labai didelė, tačiau tas iš „smetoniškų“ laikų einantis skirstymas į miestiečius ir kaimiečius neišblėsta jau kone tris ketvirčius amžiaus. Tuo buvo dar kartą įsitikinta, kai į praėjusią savaitę į Rusnę atvažiavo žmonės iš sostinės ir atvežė gražų pasiūlymą.  

Reikėtų kiek patikslint, nes taip elgiasi ne tik „vilniečiai“, bet ir „kauniečiai“ ar kai kurių kitų didesnių miestų žmonės. Žinoma, jokiu būdu ne visi, bet kažkokiais „išminčiais ir išskirtiniais“ save laikantys. Tuo pačiu į kitus – „kaimiečius“ (runkelius) pažeminančiai žiūrinčius.

Taigi, taip galvoti privertė praėjusią savaitę į Rusnę atvažiavę kultūros darbuotojais save laikantys žmonės. Jų vizitas buvo su labai gražiais ketinimais – Rusnėje pastatyti paminklinę skulptūrą Indijos tautinio išsivadavimo lyderiui Mahatmai Gandžiui ir jo bičiuliui, iš Rusnės kilusiam žydų architektui, Hermanui Kalenbachui. Viskas būtų šaunu, jei atvykėliai būtų atvykę su pasiūlymu ir pagalba statant tokį atmintiną ir būtiną paminklą. Tačiau atvažiavo su jau sukurto paminklo maketu ir su aiškia jų pačių pasirinkta vieta. Vilniečiai pasitarę su savim nusprendė, kad paminklas M.Gandžiui ir H.Kalenbachui turi būti pastatytas ant senojo Rusnės tilto. O kai rusniškiai, turintys kitų tikslų šioje vietoje ir matantys kitus dalykus, tam paprieštaravo, buvo nebyliai išvadinti tais „kaimiečiais“, nesuprantantys šio paminklo ir jo vietos svarbos. Juo labiau, kad atveža „gatavą“ paminklą, kuris suteiks Rusnei daugiau patrauklumo ir, atvykėlių žodžiais, taps svarbiausiu turistų į Pamarį traukos centru. Pritardami paminklo idėjai ir būtinybei jį pastatyt Rusnėje (tokia idėja jau keletą metų plevena salos ore), Rusnės bendruomenės atstovai, kurie dalyvavo tame susitikime, niekaip negalėjo pritarti šiai paminklo statymo vietai.

Tai vienas paskutiniųjų tokių atvejų. Panašiai nutiko baigiantis praėjusiems metams, kai į Šilutę, tik šį kartą iš Kauno, atvyko kultūrininkų delegacija. Ji pasiūlė surengti H.Šojaus dvaro festivalį. Ir nors dvaro rūmai dar nebuvo iki galo baigti rekonstruoti, tačiau atvykėliai užsispyrė juose rengti dvaro festivalį ir tiek. Piešė jį aukso žodžiais, iliustravo medaus upėmis – atvažiuos profesionalūs Lietuvos menininkai, kurie dvare išskirtinį renginį tiems „kaimiečiams“ surengs. Tam pasikvietė ir garsų režisierių, kuris gyrėsi net Valdovų rūmų atidarymą rengęs. Surengė tuomet iš ties lyg ir dvaro festivalį, lyg ir Šilutės H.Šojaus dvaro rūmų atidarymą. Tačiau parodė tai, ką ir patys tie šilutiškiai „k..iai“ be jokių kaunų ar vilnių pagalbos surengę patys būtų. Ir nei kiek neprasčiau. Vėliau jau tie atvykėliai aiškino, kad nedėkingi, mat, provincialai, nemoka priimti, atseit, ir įvertinti. Tačiau iš esmės tiesiog įsivaizdavo, kad atvažiuos ir nustebins tą provinciją miesto užmojais.

O pabaigai galima būtų tik pridurti, kad šie „iš miesto“ atvežti ir kilniadvasiški pasiūlyti darbai su pinigais susiję… Ir, matyt, ne tokiais jau mažais.