Pastaruoju metu Lietuvoje visi žinojo keturis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Kad yra ir dar vienas, Mažąja Lietuva vadinamas, ne vienas sužinojo ir pamažu ėmė maišyti su Žemaitija tik paskutinius du dešimtmečius.

Priežastis suprantama – ilgus šimtmečius šis kraštas buvo Rytprūsių valstybės dalis. Taip būta ne visą laiką: tik nuo 1422 metų Vytautas Didysis sudarydamas su Kryžiuočių (Vokiečių) ordinu taiką Melno taikos metu šią buvusią Žemaitijos dalį nuo Baltijos jūros pakrantėje esančios Nemirsetos iki netoli Jurbarko esačio Šventosios upelio, šalia Smalininkų, perdavė ordinui. Taip šio krašto gyventojai – dalis vakarų žemaičių ir vakarų aukštaičių – tapo kitos valstybės gyventojais. Vėliau ši buvusios vakarų Žemaitijos dalis (dabar žinoma kaip Klaipėdos kraštas) su visa Prūsija buvo vadinamos Prūsų Lietuva.

Permainos prasidėjo po 1525 metų, kai kryžiuočių ordinas tapo pasaulietine valstybe. Tai nedaug pakeitė etninę Prūsų Lietuvos gyventojų gyvenimą. Jie ir toliau kalbėjo tėvų ir protėvių kalba, šalia vokiškai kalbančių Prūsijos kunigaikštystės (vėliau karalystės, o dar vėliau ir Vokietijos) gyventojų. Netrukus kraštas buvo skirstomas teritorijomis, renkami mokesčiai, atsirado įvairūs pareigūnai, kalbantys vokiečių kalba. Nežiūrint to, senieji šios šalies gyventojai ir toliau išlaikė savo – lietuvių kalbą, kuri pamažu tapo kiek kitokia, savyje persiėmusi greta esančių kalbų žodžių bei tarmių. Taip susiformavo savotiška lietuvių kalba, kurią šiandien vadiname lietuvininkų tarme. Gaila, tačiau dėl įvairių politinių, ekonominių bei karinių dalykų, šiandien šia tarme kalbančių, XX a. viduryje ėmė mažėti ir praktiškai beveik neliko.

Norint priminti šio krašto savitumą, kurį visi pastebi vos tik įvažiavę į buvusį Klaipėdos kraštą, imta jį vadinti Mažąja Lietuva. Tai gal ir nėra visiškai teisinga, nes taip turėtų būti vadinama žymiai didesnė teritorija, tačiau taip leidžiama labiau Lietuvoje įsisąmoninti ir padėti skirti šį kraštą nuo šalia esančios Žemaitijos – ne vienas iš nežinojimo šį kraštą dar kartais taip pavadina.

Prie Mažosios Lietuvos vardo pamažu yra priprantama. Tam per pora dešimtmečių buvo daromas nemenkas darbas, taip žmonių galvose įtvirtinant, kad yra dar ir penktas Lietuvos regionas – Mažoji Lietuva. Jis šiandien suvokiamas kaip tas, Vytauto Didžiojo Kryžiuočių ordinui perleistas, Klaipėdos kraštas.

Vasario mėnesį Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) viename iš savo posėdžių konstatavo, kad „pavadinimas Mažoji Lietuva nevartotinas kaip dabartinės Lietuvos Respublikos dalies pavadinimas – tik kaip istorinis vietovardis“. Tame sprendime buvo išvardyti visi Lietuvos regionai – Aukštaitija, Žemaitija Dzūkija ir Suvalkija. Taip dar kartą įtvirtinant šias etnografines dalis. Pasak šį sprendimą rengusios VLKK darbuotojos Aistė Pangonytė, priimat jį, visų pirma buvo atsižvelgiama į kalbinę šio klausimo pusę. Tačiau buvo domėtasi ir istorikų, etnografų, etnologų bei regionų raidos specialistų nuomonės. Klaipėdiečiai istorikai siūlo nevartoti tokio regiono pavadinimo. Pasak jų, kraštas galėtų būti vadinamas Klaipėdos kraštu. Ar tai būtų tikslus ir visa apimantis ir pagaliau aiškus regiono pavadinimas – neaišku. Todėl ir siūlome diskusiją, kaip galėtų bei turėtų būti pavadintas šis penktasis Lietuvos regionas, dar išsaugojęs ir tebesaugantis unikalų krašto paveldą bei kraštovaizdį. Minėtoji VLKK darbuotoja A. Pangonytė sakė, kad kol kas šiam regionui nepriskirtas įvardinimas. Todėl prie to galime prisidėti ir mes – palikti Mažosios Lietuvos vardą, priimti siūlomą Klaipėdos krašto, ar susitarti dėl dar kokio kitokio pavadinimo.