Apie pusiaužiemį eilėmis

1Nors žemė dar miega po puria sniego antklode, žiema netrukus žengtels į antrą pusę, ir tuomet prasidės nekantrus pavasario laukimas. Jau dabar pastebima, kad šviesusis dienos metas pamažėle tįsta, saulė grįžta, kaip pasakytų senoliai – diena jau pailgėjo per avinuko šuolį. Šia proga  Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko prisiminimų, apmąstymų kupini Pusiaužiemio skaitymai, dalyvaujant Šilutės literatams, Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos moksleiviams ir pedagogams.

Renginį pradėjo mokytoja Irena Arlauskienė, susirinkusiems papasakojusi apie pusiaužiemio papročius. Pusiaužiemis, kitaip Kirmių diena, Krikštai, Žynių diena – kalendoriaus taškas, reiškiantis perėjimą į naują būseną. Sakoma, kad šią dieną iš miego atsibunda meška, barsukas, ežys ir apsiverčia ant kito šono, o gyvatės, kirmėlės, žalčiai atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių. Mūsuose iš šių gyvių elgsenos ir kitų gamtos ženklų protėviai spręsdavę apie orą – ar laiku atkulniuos pavasaris, ar vėluodamas.

Gamtos ir žmogaus virsmas visuomet tampriai susijęs. Nuvytusi gėlė pavasarį atgyja nauju daigu, o amžinybėn išėjęs žmogus atgimsta paukščio čiulbesiu, gyvuoja artimųjų prisiminimuose, jo kadais ištarti žodžiai sugrįžta kitų žmonių lūpose. Pagerbiant prieš trejus metus išėjusio mokytojo ir kūrėjo Mintaro Smelevičiaus (1950 01 20–2013 01 21) atminimą, jo žodžiais ir eilėmis prabilo Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos moksleiviai ir pedagogai. Pusiaužiemio pavakarę mokytoja Daiva Trijonienė teigė, kad galvojant apie Mintarą prisiminimai išnyra vienas po kito, juos galima verti lyg žemuoges ant smilgos: jis buvo stiprus, didelis žmogus, sunkiai tilpo į rėmus, nepaisė tam tikrų taisyklių, gyveno ir džiaugėsi gyvenimu. Anot jos, M.Smelevičius  – tai mokytojas iš didžiosios raidės. Jai antrino mokytoja Elemana Skablauskienė, pacituodama šio garbaus žmogaus žodžius: „Aš – mokytojas. Tūkstantį kartų visiems sakysiu. Koks nors verslininkas pasakytų – durnius, šneka pinigų neturėdamas. Bet man nereikia pinigų“. Didžiausias M.Smelevičiaus turtas, be abejonės, buvo artimieji, draugai, mokiniai. Galime pasidžiaugti, kad visiems mums išliko svarbus šio mokytojo kūrybinis palikimas – knyga „Būsiu“ (išleista 2006 m.), kurioje sudėti dainų tekstai, eilėraščiai, rašyti nuo 1969 m. Visą pavakarę juos skaitė ir dainavo Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos moksleivės, mokytojai E.Skablauskienė ir Valteris Matulis, o pritarė visi susirinkusieji.

Pavakarę pratęsė Šilutės literatai: Anatolijus Žibaitis papasakojo apie kilusią idėją rašyti romaną; pedagogė, literatė, poetė Dalia Žibaitienė susirinkusius pralinksmino nuotaikingomis eilėmis; savo kūryba pasidalino jauna šilutiškė Simona Drungilaitė. Buvo skaitomi ir advokato Sigito Lebeckio parašyti eilėraščiai. Nors teisininkus mes įpratę laikyti „sausais“, tiksliais žmonėmis, kurių pasaulį sudaro tik faktai ir įstatyminiai punktai, brandi ir gili Sigito kūryba – geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesa.

Pabaigoje visi renginio dalyviai gavo po ypatingą atminties dovaną – M.Smelevičiaus kūrybos knygą „Būsiu“. Mokytoja I.Arlauskienė pažymėjo, kad geriausia visą knygą perkaityti iškart nuo pradžios iki galo. Tuomet labiausiai atsiskleidžia lyrinio žmogaus dvasinis pasaulis, savęs ieškojimai ir atradimai. Vakaro dalyviai neskubėjo išsiskirstyti ir, prieš eidami į žiemišką šaltį, pokalbius pratęsė prie puodelio arbatos.

 Parengė Ignė Zarambaitė

2 3 4 5 6 7