Gyvenimo knyga „Tarp dienos ir nakties“

Balandžio pabaigoje Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatyta poetės, rašytojos, ilgametės pedagogės Dalios Žibaitienės knyga. Ji jubiliejinė – dešimtoji – simboliniu pavadinimu „Tarp dienos ir nakties“. Drauge su poete buvo ir jos artimieji – vyras Anatolijus Žibaitis, duktė Daina Vaitiekūnienė bei anūkė Anika Vaitiekūnaitė.

Saulius SODONIS

Nuostabus ir šiltas susitikimas

Zibaitienes_knyga+Ponia Dalia Žibaitienė jau kurį laiką dėl ligos nesirodo Šilutės visuomeniniame gyvenime. Todėl žinia, kad ji išleido naują knygą ir pati ją pristatys bei apie tai papasakos, buvo labai maloniai šilutiškių bei D.Žibaitienės kūrybos gerbėjų sutikta. Knygos sutiktuvių popietę didoka Šilutės bibliotekos skaityklos salė sunkiai sutalpino jos bičiulius, draugus bei poezijos mylėtojus. Visus  atėjusiuosius ponia Dalia sutiko savo nuostabia šypsena bei pačiais maloniausiais žodžiais.

Naujosios knygos sutiktuves pradėjo pedagogė, buvusi poetės kolegė, jos kūrybos žinovė Dalia Šulcienė. Ji trumpai prisiminė visą poetės kūrybą, pastebėdama, kad, dirbdama lietuvių kalbos mokytoja, D.Žibaitienė su mokiniais ne tik nagrinėjo kitų kūrybą, bet ir pati bandė kurti. Tačiau, tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ponia Dalia ėmė reikštis viešai. Pirmoji jos eilėraščių knyga „Paukštis giesmę kartos“ dienos šviesą išvydo 1997 metais. Po trejeto metų pasirodė eilėraščių rinkinys „Apmąstymų mūša“. Dar po trejetos – 2003 m. „Balta tyla“. Tais pat metais išėjo D.Žibaitienės eilėraščių knygelė vaikams „Ne vienas“. 2006 metais dienos šviesą išvysta nauja poezijos rinktinė – „Žodžiai į šviesą“. Vėliau rašytoja atranda naują žanrą – miniatiūras. D.Žibaitienė tuo metu nemažai bendravo su savo smalsiąja ketverių metų anūkėle Anika. Močiutė kalbėjo jai apie supantį pasaulį, suprantama kalba Anikai aiškino bendravimo dėsnius. Visa tai išsilieja popieriuje ir 2008 metais pasirodo iš pirmo žvilgsnio lyg ir vaikiška, tačiau labai subtiliai gyvenimo dėsnius nusakanti knyga „Mergytė atranda pasaulį“. Joje močiutės ir anūkės pokalbiai, perteikti literatūrinių miniatiūrų pagalba. Jos ir toliau poetės akiratyje – 2009 m. išeina poezijos ir miniatiūrų knyga „Vakaro knyga“.

Po to D.Žibaitienė atsigręžia į savo ir savo artimųjų praeitį. Taip pirmiausiai prisimena savo liūdno likimo pusbrolį, turėjusį nuostabų balsą bet sovietinės sistemos laužomą Antaną Bajerčių. Apie Tonių, kaip visi artimieji savo rate jį vadino, parašo memuarinę apysaką „Dainininko likimas. Tonius“. Knyga pasirodo 2012 m. Po to jau skiria dėmesį sau ir savo gyvenimui – 2013 metais dienos šviesą išvysta memuarų knyga „Gyvenimas nutekėjęs kaip upė“. O šiais, 2015 metais, vėl nauja – jubiliejinė – Šilutės poetės Dalios Žibaitienės knyga „Tarp dienos ir nakties“. Joje ne tik eilėraščiai, bet ir pluoštas atsiminimų iš rašytojos ir jos artimųjų gyvenimo.

Terapinė knyga, suteikusi džiaugsmą ir rengėjai, ir skaitytojams  

Kaip ir kokiais rūpesčiais gyveno Žibaičių šeima, knygos pristatymo metu buvo galima sužinoti iš įtaigiai ir labai raiškai Šilutės kamerinio teatro aktorės Almos Rimkevičiūtės perkaitytų atsiminimų. Iš naujosios knygos ji pasirinko pasakojimą apie tai, kaip sovietiniais laikais jų šeima gavo kelialapį į Krymą ir kaip poilsiavo bei kokius nuotykius ten patyrė. Tas pasakojimas ir nuotaikingas, ir pamokantis: kaip ir ankstesniuose aprašymuose, D.Žibaitienė ne tik pasakoja patirtus nuotykius, bet visą tai labai gyvai iliustruoja supančios aplinkos bei greta vykusių įvykių nupasakojimu.

Visa tai buvo įdomu, tačiau maloniausiai buvo girdėti ir klausyti pačios knygos autorės D.Žibaitienės. Ji taip puikiai atrodė ir gražiai kalbėjo, kad niekas, nežinodamas, kad, ji serga, nebūtų apie tai pagalvojęs. O pradėjo ji savo kalbą pasveikinus visus su pavasariu, kuris pagaliau toks gražus atėjo. Toliau kalbėdama apie šios knygos pasirodymą D.Žibaitienė prisiminė, kad jos rengimas spaudai Vilniuje, Santariškių gydymo centre, buvo savotiška terapija, padėjusiai sveikti ir pereiti visas būtinas medicinines procedūras. Ji atkreipė dėmesį, kad jei žmogus turi tikslą, tai visos negandos kitaip ir atrodo.

Toliau D.Žibaitienė dalinosi įspūdžiais, sakydama, kad tokiu užsiėmimu gydymo palatoje labai stebėjosi jos gydytojas, kuris pirmą kartą per savo gydymo praktiką turėjo tokią, kitais rūpesčiai gyvenusią pacientę. D.Žibaitienė pasidalino ir kitais pastebėjimais, kuriuos patyrė rengdama dešimtąją savo knygą. Ir nors, kaip sakė, nelabai mėgsta garsiai skaityti savo eilių, tačiau keletą jų, baigdama savo kalbą, perskaitė.

Daug rūpesčių dėl šios knygos, kaip sakė autorė, turėjo jos duktė Daina Vaitiekūnienė. Ji šio leidinio fotografijų autorė. Leidykloje labai norėjo, kad knyga būtų labai daili, todėl nuotraukų reikėjo ieškoti vis naujų, nes leidėjamas atneštos pasirodydavo ar prastos, ar pernelyg banalios. Tačiau ji ne apie savo fotografijas kalbėjo, o perskaitė keletą mamos eilėraščių iš naujosios knygos. Ji tai darė labai gražiai, nes mokykliniais laikais ne kartą dalyvavo skaitovų konkursuose ir ne kartą yra laimėjusi juose.

Mamą pakeitė ir skaidriu Beatričės Grincevičiūtės balsu keletą dainų padainavo poetės anūkė Anika. Ta pati, kuriai kažkada močiutė ir pasakojo apie gyvenimą, ir kas vėliau ir sugulė į knygą.

Žodis buvo suteiktas ir Anatolijui Žibaičiui, kuris pirmasis perskaito žmonos kūrybą. Jis prisipažino, kad dažniausiai jam tenka guodiejo vaidmuo. Nes dažniausiai girdi klausimus – kam reikalinga? Kas skaitys? Tačiau tikrai žino, kad Dalios poezija turi savo skaitytoją ir gerbėjus. Tai žino ir ji pati, tačiau vis vien reikia skatinti ir guosti.

„Tarp dienos ir nakties“

Naujoji D.Žibaitienės knyga yra devynių dalių. Didžioji dalis – naujausi eilėraščiai. Ir tik paskutinioji, kaip gražiai pavadinta – „Tikros istorijos“, pasakojimai iš šeimos gyvenimo.

Skaitant šios knygos „Tarp dienos ir nakties“ eiles, o ir vėliau ir prozą, nepalieka įspūdis, kad tai iš ties poetės Gyvenimo knyga. Ir ne tik pats pavadinimas tai sako: tai lyg ir sufleruoja knygos struktūra bei joje esantys eilėraščiai. Eilėmis išsakyti mintį – nelengvas ir ne kiekvienam duotas gebėjimas. O šioje knygoje D.Žibaitienės eilės yra labai „lengvos“,  atrodo, pagauto įkvėpimo parašytos vienu prisėdimu. Tai liudija apie įgytą patirtį ir įvaldytą techniką. Ir nors poetė visuomet rašė lengvai, eiliuodama klasikine eilėdara, tačiau šios knygelės eilėraščių paprastumas ir poetika liudiją apie brandą.

„Tarp dienos ir nakties“ leidinyje yra naujausios poetės eilės. Tai sako greta jų nurodytos parašymo datos. Tačiau jie sugrupuoti ne pagal jas, o pagal norimą išsakyti mintį. Taip ir dėliojasi tas gyvenimo ratas. Jo pradžia bei gyvenimo suvokimas ir prasideda pirmuoju skyriumi, „Į saulę ir debesį“. Vienas charakteringesnių eilėraščių -„Sūpuoklės“: „Į saulę ir debesį,/ saulę ir debesį -/ sūpuoklės meilė/ supasi ir stebisi:/ saulę raudoną, / vakarą juodą/ meto lyg kamuolį/ skausmą ir paguodą…“.

Vėliau nuotaika ir mintis kiek keičiasi ir rimtėja. Skyriuje „Visai arti“ yra toks, dabartį ir praeitį, siejantis eilėraštis „Šauksmas“: „Mano laikmetis šaukiau,/ rėkia iš visų mikrofonų…/ Edvardo Munko „Šauksmą“/ iš praėjusių amžių kartoja…“ – taip atsiranda paralelės su dabartimi ir tai, ką paveldėjome. Toliau jame sakoma „įsiūbuotą lyg varpą trenkia dūžiai/ likimą – / dar viduramžiais žudė/ tokio garso galia,/ pykčio iškreiptu veidu,/ įtūžę,/ prikimę/ iš dienų ir meno žvelgia į mus“. Kitame eilėraštyje kalbama apie baimę, kur taip pat gretinama – „ar matei, kaip ji dažnai keičia rūbus,/ o mes žaidžiame su ja slėpynių,/ kai vidurnakčio gatvės garsus/ stabdo baimės skverną pamynęs/ „Nebijok!“.

Eilės skyriuje „Ramybė jums!“, skirtos žmogaus tikėjimui ir mąstymams apie Bažnyčią. Ypač vykusiai parinkta šiai skyriui iliustruoti nuotaika – aukštyn kylančios bažnyčios kolonos fotografija. Toliau lyg kreidele popieriuje nubrėžtos linijos primena ir kito skyrelio eiles, kurios taip ir įvardintos „Eskizai“. Apmąstymams ir išėjusiem bei tai, kas jau praėjo, skirtas skyrius „Po jų – tyla“. Čia be pagarbos ženklų Justinui Marcinkevičiui bei kitiems, mintys apie jau būtuosius laikus. Labai smagu skaityti, kaip D.Žibaitienė į daugelį būtuoju laiku įvardijamų įvykių žiūri su šypsena. Toks žaismingas pastebėjimas „iš praeities“ eilėraštyje „Marti“: „Buvau tiktai marti/ žalioj žemaičių žemėj,/ marčios dalia karti, -/ taip, sako, žvaigždės lemia.// Esu visai arti,/ kai žemę žolę kelia, -/ buvau tiktai marti/ išėjusi į kelią…“.

D.Žibaitienė rašo labai lengvai ir žaismingai, savo eilėse palikdama daugybės vietos minčiai toliau plėtoti. Paskutinį eilių skyrių ji ir baigia plačia visa apimančia mintimi. Eilėraštyje „Tarp dienos ir nakties“ sakoma: „Tarp dienos ir nakties,/ tarp sapno ir realybės/ ant plonyčio siūlo/ pakibęs/ supasi laikas,/ sekundės ir valandos/ laikosi/ rankomis susikabinę…“.

Knygoje esančius prozos pasakojimus pradeda žaisminga fotografija – ant draudžiančio eismą išterlioto kelio ženklo tupi varna. Įvardinus šį skyrių „Tiktos istorijos“, linksmai pradedami pasakojimai iš Žibaičių šeimos gyvenimo. Juos labai smagu skaityti, nes parašyti su subtilaus  humoro doze. Tačiau vargiai ar tai, kas ten aprašyta, jų veikėjams tuomet buvo taip smagu, kaip kad dabar apie juos skaitant šios knygos puslapiuose.

Foto 105+ Foto 108+ Foto 118+ Foto 112+ Foto 110+ Foto 132+ Foto 139+ Foto 151+ Foto 166+ Foto 178+ Foto 184+