Kai daiktai atgyja

Šilutės muziejus jau daugelį metų rengia parodą „Eksponatai – laikmečio liudininkai“. Tai unikali paroda, kurioje pristatomi per metus įsigyti, žmonių dovanoti, restauruoti ir konservuoti muziejiniai eksponatai.

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Kiekvienas senovinis daiktas, atkeliavęs į muziejų, tarsi atgyja, čia vėl sugrįžta jo praeitis, kurią galės žinoti ateinančios kartos. Daiktai čia tarsi prakalba, įgyja prasmę ir nukelia mus į lietuvininkų krašto praeitį…

Be reikalo apie lietuvininkes sakyta…

Tikrai be reikalo apie lietuvininkes merginas dainose taip pasakota: „<…> mergos pajuodakės nemok staklių rėdyti, nemok austi, plonai verpti…“. Mokėjo, dar ir kaip mokėjo. Šiais metais Šilutės muziejus pasipildė įspūdinga rankdarbių kolekcija, ne bet kokių, tokių, kuriais didžiuotųsi net muziejinius eksponatus dar XX a. pradžioje ėmęs rinkti Hugo Šojus (Hugo Scheu).

Apie kruopščiųjų lietuvininkių rankdarbius galima pasakoti ir pasakoti. Tai įvairūs rankų darbo nėriniai, mezginiai, siuvinėtos grožybės. Tai, kad lietuvininkų krašto rankdarbiai skyrėsi nuo kitose Lietuvos vietovėse gaminamų, kad jie atspindėjo senųjų baltų pasaulėžiūrą, etninius ypatumus, papročius, žmonių skonį, liudija tik šiam kraštui būdingos spalvos, ornamentai, gaminimo būdai, ir, žinoma, vokiečių kultūros įtaka. Etnografinėje Mažojoje Lietuvoje rankdarbiai buvo ypač vertinami. Žymiausi amžiaus pradžios kultūros veikėjai, stengdamiesi išsaugoti „nykstančios tautos trupinius“ parodas rengė ne tik Šilokarčemoje, Klaipėdoje (1913 m.), bet ir Berlyne (1908 m.), Karaliaučiuje (1909 m.).

O ir mes apie rankdarbius užsimename ne šiaip sau. Šiemet, kai Helga ir Karsten Rander, gyvenančios mažame Vokietijos miestelyje, Šilutės muziejui padovanojo gražiausių rankdarbių kolekciją, mes praturtėjome ne tik unikaliais, XX a. pradžioje tikros šišioniškės iš Vilkyčių pagamintais rankų darbai. Taip pat džiaugiamės užrašę ir Helgos Karsten mamos, Emmy Stephan, gimusios 1925 metais Vilkyčiuose, šeimos istoriją, kurią pasakojame ir jums.

Lietuvininkų mergaitės turėjo būti ypatingos…

Emmy gimė turtingoje šeimoje. Tėvas turėjo daug žemės, augino gyvulius, vertėsi mėsininkyste. Mama Augustė buvo išsilavinusi moteris, vadovavo savai parduotuvei. Tėvai augino 5 sūnus ir penkias dukras. Tėvas vis kartodavo: „Mano, mergaitės, jūs ypatingos, o, kad būtumėte dar ypatingesnės turite kažką ypatingo išmokti. Pats tėvas, kaip mena Emmy duktė, nors skaityti nemokėjo, bet buvo labai šviesus žmogus, labai vertino mokslą ir ypatingai gerai skaičiavo. Jo svajonė buvusi, kad dukros kažką ypatingo išmoktų. Penkios dukros pasirinko skirtingus užsiėmimus, viena skambino pianinu, kita mokėsi piešti, trečioji siuvo. Tėvas dažnai keliaudavo, tad iš Berlyno parveždavo ir ypatingų dovanų. Sūnūs pasirinko tėvo kelią – tapo mėsininkais.

Emmy visuomet prisimindavo: „Mes augome ypatingai, todėl ir esame ypatingos“. Helga pasakoja, jog jos mamai pasisekė labiausiai, mat be tėvo suteiktų galimybių ją mokė ir šalimais gyvenusi auksarankė kaimynė. „Mano mama Augustei buvo 7 vaikas, šeimai tai buvo labai sunku, todėl ją augino ir auklėjo kaimynė, šią moterį mano mama vadindavo: „mimike“, – pasakoja Helga.

Tėvai buvę baptistų tikėjimo, todėl nuo mažens Emmy jau buvo parinkę ir vyrą. Bet mergina atsisakė. Iškeliavo į Šyšgirius, ten įsidarbino namų šeimininke pas vietos ūkininką, kuris neužilgo tapo jos sutuoktiniu.

„Mano mama buvo labai savarankiška. Tėvų šeima buvusi labai graži, abu buvo labai bendruomeniški, mėgo svečiuotis, namuose rengdavo pobūvius. Tai buvo gražiausias šeimos pavyzdys…“, – atsiduso Helga.

Helgos mamos Emmy istoriją pasakojame ne šiaip sau. Šios moters darbais Šilutės muziejuje gali pasigėrėti kiekvienas. „Emmy susikrovė sau gražų ir įspūdingą kraitį“, – sakė Helga ir pasakojo apie kiekvieną daiktelį.

Prieš akis dekoratyvinė pagalvėlė, kurią padabino įvairiausiomis puošmenomis, namuose austa staltiesė, pasakojanti apie XX a. pradžioje žinotus ir naudotus ornamentus. Šišioniškių merginų kraičio skrynioje būdavę ir ypatingi kilimėliai, kuriais puošdavo virtuvę. Išsiuvinėtus, išdabintus kilimėlius kabindavo ant sienos, būdavę tokių, kuriais uždengdavo virtuvės kraną. Kraičio skrynioje suguldavo gražiausi raudonais šilkiniais siūlais siuvinėti rankšluosčiai, mereškuotos lovatiesės, staltiesės, užvalkalai patalams, net plonytės medžiagos, gražiausiais siuviniais papuošti naktiniai marškiniai. Čia saugomos ir specialios maudymuisi skirtos kelnaitės. Herta sakė, jog Emmy vienintelė visame kaime jas turėjusi, todėl kai su draugėmis eidavo maudytis į Veiviržą, labai didžiuodavosi.

Helga Karsten Šilutės muziejui dovanojo ir smokingą. Tardama žodžius: „jei jis tik prakalbėtų…“. Taip, jei šis smokingas prakalbėtų, papasakotų, jog Hertos tėvas mokytojas Otto Stephan jį siūdinosi pas vietinį Šilokarčemos siuvėją Max Bylowski.

Ką dar išvysite parodoje „Eksponatai – laikmečio liudininkai“

Muziejus didžiuojasi ir metalinėmis lentelėmis, kurias išvydus atsiveria visa istorija, pasakojanti, jog anuomet Šilokačemoje pastatai turėdavę lenteles, kuriose būdavęs įspaustas draudimo bendrovės pavadinimas. Šilutėje, Tilžės gatvėje, 35-uoju numeriu pažymėtas pastatas, kuriame iki Pirmojo pasaulinio karo veikė Šilutės 1-oji pašto stotis. Ji buvo pažymėta lentele ir tai informavo, taip pat ir reklamavo, jog pastatas buvo apdraustas nuo gaisro Elberfeld draudimo bendrovėje.

Pakviesime pasigrožėti ir šišioniškio Kurt Beutler, gyvenančio Stoltebull, akvarele tapytais piešiniais žvejų gyvenimo tematika.

Tik čia išvysite Klaus Scherliess iš Akeno perduotus net 172 plačiajuosčius negatyvus, kuriuose užfiksuoti senieji Šilokarčemos, Neringos ir Klaipėdos 4 – dešimtmečio vaizdai.

Jūsų laukiame 2013 m. vasario 15 d., 16 val. Šilutės muziejuje (Lietuvininkų g. 36).