Rugsėjo 6 d. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo švenčiamos pamaldos, skirtos vokiečių rašytojo, poeto Johanneso Bobrovskio 50-sioms mirties metinėms paminėti. Po pamaldų vyko 6 –asis vargonų muzikos festivalio „Vargonų muzika Vilkyškiuose 2015“ koncertas. Kūrinius vargonams atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų ir klavesino katedros vedėja Renata Marcinkutė-Lesieur, dainavo Kauno valstybinio  muzikinio teatro solistas Egidijus Bavikinas, valtorna grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Gediminas Abaris, Bobrovskio eiles skaitė Egidijus Bavikinas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, germanistė Sigita Barniškienė. Nuostabiai ir įtaigiai suskambėjo B. Gorbulskio daina „Saulėlydis tėviškėj“, kuri tiesiogiai atspindėjo J. Bobrovskio eilėraštį „Nemunas“ ir iš šių eilių tarsi įšplaukė  Stasio Šimkaus daina „Plaukia sau laivelis“. Eilėraštį „Kelias namo“ pratęsė ir papildė Giedriaus Kuprevičiaus daina „Skriski, Lietuvėlėn“. O eilėraštis „Kalba“ buvo palydėtas  Laimio  Vilkončiaus daina „Dėl tos dainos“. Eilės „Kaimo muzika“ tapo viso koncerto poezijos ir muzikos sintezės kulminacija: šį eilėraštį lydėjo ne vieno klausytojo ašarą iššaukęs, nuostabaus Rolf Lovland and Brendan Graham kūrinys „Ačiū, kad šalia esi“ (You Raise Me Up) ir nuostabia kulminacijos atogrąža įvyko kartu Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“.

Po koncerto parapijos namuose (juose 2013 metais atidaryta nuolatinė  memorialinė J. Bobrovskio darbo kambario ekspozicija)  paskaitą skaitė „Johanneso Bobrovskio vaikystės vietos jo eilėraščiuose“, prisiminė svarbiausius faktus iš rašytojo biografijos ir jo ryšius su Vilkyškiais ir Mociškiais. Muzikos ir poezijos sintezė Vilkyškių bažnyčioje suskambo ypač ryškiai ir įtaigiai, parapijiečiai šiltai ir nuoširdžiai priėmė muzikos ir žodžio meno kūrinius. Kunigo Mindaugo Kairio laikomos pamaldos, Dievo žodis tarsi davė impulsą muzikai, dainavimui, poezijai.

Kadangi Johannesas Bobrovskis turėtų būti pažįstamas lietuvių skaitytojui, pateiksime rašytojo gyvenimo etapų ir kūrybos apžvalgą, kuri galbūt sudomins ir paskatins žingeidžius skaitytojus susipažinti su rašytojo prozos ir poezijos kūriniais, kurių dauguma išversti į lietuvių kalbą.

Johannesas Bobrovskis gimė 1917 m balandžio 9 dieną Tilžėje – mirė 1965 m. rugsėjo 2 dieną Berlyne.

Tėvai. Gustavas Bobrovskis (geležinkelio tarnautojas) ir Hanna Witzke, kilę iš Mozūrijos. Močiutė iš mamos pusės Agnes ir jos antras vyras Max Fröhlich turėjo ūkį Vilkyškiuose, kurį paliko dukrai Agatai, o patys gyveno Mociškiuose. Bobrovskis nuo 1929 iki 1937 metų kiekvieną vasarą po porą savaičių praleisdavo pas močiutę, nors atvykti į Klaipėdos kraštą, tuo metu jau priklausiusį Lietuvai, nebuvo taip paprasta – reikėjo vizos. 1925 m. Bobrovskių šeima persikelia į Rastenburgą (šiandien: Kętrzyn), kur Johannesas lanko gimnaziją. 1928 šeima persikelia į Karaliaučių. Johannesas lanko miesto gimnaziją, dalyvauja Biblijos tyrinėtojų ratelyje, susipažįsta su poetu Alfredu Brustu, lankosi pas senelius Mociškiuose. 1937 m. Bobrovskis išlaiko abitūros egzaminus. Mociškiuose susipažįsta su Johanna Buddrus, būsimąja žmona. 1937 m. Bobrovskis pradeda karinę tarnybą telegrafistu pranešimų skyriuje.
1938 metais šeima apsigyvena Berlyne. Čia Bobrovskis turėjo studijuoti meno istoriją, tačiau 1939 m. prasidėjus karui, jis kaip jefreiteris dalyvauja mūšiuose Lenkijoje, Prancūzijoje, Tarybų Sąjungoje (nukeliauja iki Novgorodo). 1941 birželio 28 d. Bobrovskis patenka į Kauną ir stebi vokiečių policijos inscenizuotą pogromą, kurio metu buvo nužudyta apie 3800 žydų (eil. Kaunas 1941). Žydų tautos tragedija jį labai sukrėtė – ji Bobrovskio kūryboje užima svarbią vietą. 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Bobrovskis su savo kuopa pasiekia Šiaurės Rusijos Ilmenio ežerą, parašo pirmąsias savo odes. 1941-42 metais Bobrovskis vieną semestrą studijavo Berlyno Frydricho Wilhelmo universitete. 1943 metais balandžio 27 d. Mociškiuose veda Johanną Buddrus. Bobrovskio sesers Ursulos vyras pastorius Heinrichas Zippelis juos sutuokia Buddraus dvare. Sutuoktuvės patvirtinamos Sokaičiuose metrikacijos biure. 1944 m. sausio mėn. Bobrovskis paskutinį kartą praleidžia atostogas Mociškiuose, jis atsisako antro studijų semestro, nes dėl to būtų turėtę tapti nacionalsocialistų partijos nariu. 1944 m. vasarą ir rudenį jam teko būti Žemaitijoje (Skuode) ir Kupiškyje. Latvijoje Bobrovskis praleido visą žiemą. 1945 m. gegužės 8 d. Kandavoje patenka į sovietų nelaisvę, po septynių dienų kelionės Novošachtinsko lageryje (prie Rostovo) susitinka su 2000 vokiečių belaisvių, kurių užduotis – kasti akmens anglį. Bobrovskis keletą kartų paguldomas į ligoninę dėl karščiavimo ir miokardito, jis skaito kaliniams eiles, dalyvauja kultūros brigadoje, antifašistinėje mokykloje. 1949 metais gruodžio 23 d. Frankfurte (prie Oderio) Bobrovskis paleidžiamas iš sovietų nelaisvės, grįžta į Berlyną pas žmoną. 1950 metais Bobrovskis pradeda dirbti lektoriumi 1945 m. įsteigtoje Lucie Groszer leidykloje (vaikų literatūros leidykla). 1952 m. parašo Senprūsių elegiją, kuri atspausdinama 1955 metais kaip Prūsų elegija žurnale Sinn und Form. Autorius aprauda prūsų likimą, prūsai buvo pirmoji vokiečių auka vėlesnių nusikaltimų grandinėje. Bobrovskis kreipiasi į pasaulį kaip karo dalyvis ir jo auka, teigdamas, kad vokiečių tauta atsakinga už daugelį nusikaltimų, kad visos tautos lygiavertės ir gali kartu taikiai sugyventi. Rytų Vokietijoje buvo draudžiama rašyti apie prarastas vokiečių žemes. 1953 m. Bobrovskis su tėvais persikelia į butą Ahornallee 26 Berlyne-Frydrichshagene.

1959 m. rugsėjį rašytojas įsidarbina grožinės literatūros lektoriumi leidykloje Union. Bobrovskis galėjo dirbti lektoriumi, nes buvo labai apsiskaitęs, susipažinęs su XVII-XVIII a. literatūra ir filosofija, visos Europos literatūromis, ypač Vidurio ir Rytų Europos literatūromis. Jį labai domino Donelaitis, Vydūnas, autoriai, gyvenantys tarp dviejų kultūrų, ginantys silpnesnės tautos pozicijas.

1961 m. vasarį pasirodo pirmas Bobrovskio eilėraščių rinkinys Sarmatijos metas Vakarų Vokietijos Štutgarto leidykloje Deutsche Verlags-Anstalt, lapkričio mėn. – Rytų Vokietijos leidykloje Union, kuri išspausdina Prūsų elegiją, išbrauktą Štutgarto leidykloje dėl eilėraščio plakatiškumo ir dėl žodžio Volk (tauta), nes buvo baiminamasi dėl asociacijų su nacionalsocialistine šio žodžio reikšme. 1962 m. DeutscheVerlagsanstalt leidykloje išleidžiamas eilėraščių rinkinys Šešėlių krašto upės, 1963 m. – leidykloje Union.

Bobrovskis stengėsi savo kūrinius spausdinti abiejose Vokietijose. Jis teigė, kad vokiečių literatūra nedaloma, bet pats sąmoningai pasirinko gyventi Rytų Berlyne, nors ir atsiribojo nuo socialistinės ideologijos. 1960 metais jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, kad nereikėtų stoti į valdančiąją Socialistų partiją. Bobrovskis turėjo daug draugų Vakarų Vokietijoje, palaikė su jais ryšius. Jis dalyvavo Vakarų Vokietijos literatūriniuose suvažiavimuose, todėl jis ten pirmiausia pagarsėjo ir sulaukė įvertinimo, premijų. Po Berlyno sienos pastatymo 1961 metų rugpjūčio mėnesį išvykti pasidarė daug sunkiau.

1962 m. Bobrovskis apdovanojamas Vienoje Almos Johannos Koenig premija ir Grupės 47 premija. 1964 metų rugsėjį leidykloje Union ir S. Fischer leidykloje pasirodo romanas Levino malūnas. Už jį Bobrovskis gauna Vokietijos menų akademijos Heinricho Manno premiją ir tarptautinę Charles Veillon premiją Ciūriche. 1965 m. gegužę Wagenbacho leidykloje pasirodo Pelių puota ir kiti apsakymai. 1965 m. liepos mėn. Bobrovskis užbaigia Lietuviškus fortepijonus. Po dviejų dienų jis paguldomas į ligoninę dėl trūkusio apendicito. 1965 m. rugsėjo 2 d. Bobrovskis miršta dėl bendro sepsio. Jis palaidojamas netoli savo namų evangelikų bendruomenės kapinėse Berlyne – Frydrichshagene. Rugsėjo mėnesį leidykloje Union išspausdinamas apsakymų rinkinys Belendorfas ir Pelių puota, 1966 m. Lietuviški fortepijonai, 1967 m. romanas pasirodo Wagenbacho leidykloje. Kai kurie kritikai Bobrovskį priskiria prie gimtinės poetų (Heimatdichter), nes jis nepaprastai ilgėjosi savo gimtinės, jam buvo skaudu ją prarasti, tačiau Bobrovskis tai suprato kaip atpildą už vokiečių nusikaltimus praeityje. Gimtinės praradimas – tai auka Sarmatijai, kaip jis vadino Rytų ir Vidurio Europą.

Laiške draugui Hansui Ricke Bobrovskis rašė: „Aš noriu […] didelės apimties knygoje priešpriešinti mano vokiečiams rusus, lenkus, aisčius su visais prūsais, kuršiais bei lietuviais ir žydus. […] Bet man svarbiausia, kad išryškėtų mano tautos vaidmuo šių tautų gyvenime. Žinoma, tarp mūsų stovės ką tik buvę konfliktai. Nacių karas bus daugiau ar mažiau centre. Todėl aš pats esu šiuose eilėraščiuose matomas ir uniformuotas. Todėl aš noriu ant savo pečių užsidėti šią didelę tragišką istorijos konsteliaciją, bet kukliai ir tik tiek, kiek pakeliu. Ir tai bus gal vos apčiuopiamas, gal nedidelis įnašas į mano tautos istorinės kaltės prieš rytų tautas atpirkimas“. (Cituota pagal Arthur Hermann (2000). Johanneso Bobrovskio ryšiai su Lietuva// Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, p. 311).

Prof. dr. Sigita Barniškienė,
Germanistikos ir romanistikos katedra, Vytauto Didžiojo universitetas