Saulius SODONIS

Šių metų pabaigoje Šilutės muziejuje surengta įdomi paroda „Lietuvininkės kraičio skrynia“: lankytojai buvo pakviesti pasižvalgyti po XIX –XX a. lietuvininkų kraičio skrynias. Jose paprastai buvo laikomi pačios didžiausios moteriškių brangenybės: šventiškiausi ir dailiausi aprėdai, papuošalai bei kitokie svarbūs ir širdžiai mieli dalykėliai.

Subtilūs parodos eksponatai

Ši paroda ne vienam atskleidė iki šiol mažai žinomą dalyką. Daugelio šiuo kraštu besidominčių žmonių sąmonėje buvo užsifiksavęs supratimas, kad Mažosios Lietuvos žmonės rengėsi tamsiais rūbais. Tačiau šioje parodoje sužinome, jog tamsios spalvos atėjo tik su pietizmo įtaka XIX a. pabaigoje. Laikantis jo buvo linkstama į asketizmą, santūrumą, todėl ypač moterų aprėdai tapo tamsūs ar net juodi. Iki jo įtakos padidėjimo lietuvininkės rengėsi šviesiais bei „linksmų spalvų“ rūbais. Tokių muziejaus fonduose yra keletas – nors ir nėra originalių tautinių kostiumų, tačiau yra atkurtų pagal iki pietizmo įsigaliojusias taisykles. Apie tai lankytojams pasakoja šios parodos rengėja Indrė Skablauskaitė. Autorė rodė rūbų elementus ar motyvus, kurie vyravo įvairiais amžiais.

I.Skablauskaitė pasakojo, kad H.Šojus turėjo turtingą įvairių laikų lietuvininkų rūbų kolekciją, tačiau per Antrojo pasaulinio karo sumaištį didžioji dalis jos dingo. Keletas unikalių dalykų vis dėlto išliko ir jie demonstruojami šioje parodoje. Didžioji jos dalis – tai rūbai ir kostiumų detalės, kurias Šilutės muziejui pavyko įsigyti jau po karo. Nemažai savo kostiumų perdavė (ar pardavė) praėjusio amžiaus vidutyje išvykstantieji į Vokietiją. Muziejuas fonduose saugomi ir šyškrantiškio Deivėlaičio perduoti jo mamos, ir močiutės nešioti rūbai bei aksesuarai. Vienas toks eksponatas ypač įdomus – tai tokia yra gedulo kepuraitė, kurią moteriškės skolindavosi viena iš kitos, jei jas ištikdavo netektis. Kepuraitės amžius siekia XIX a. pradžią.

Unikalūs lietuvininkių puošmenos ir detalės

Kažin, ar galima įsivaizduoti lietuvininkę be delmono – mažos prie juosmens nešiojamos kišenikės. Tačiau buvo labai įdomu sužinoti, kad lietuvininkės kaip didžiausią vertybę ir išskirtinumą pasipuošimui nežiojo klostuotus sijonus. Kad jos nepasileistų, jos buvo ypatingai saugomos. Kai kada net duonkepėje sijonus laikydavo.

Tik čia, Mažojoje Lietuvoje, buvo perdrobulės. Iki XIX a. vidurio moterys ir merginos pečius gaubdavo skoterte ar plokšte. Tai pluošnus, užsiaučiamas ant pečių, pintais lininiais nėriniais išpuoštais galais, kelius siekančios plonos, balintos drobulės apsiūtas. Išilgai pluošnio dvi audinio palas jungianti medžiagos juosta ir vadinama perdrobule. Jos nepaprastai gražios, siuvinėtos augaliniais ornamentais. Iš viso Lietuvoje yra likusios tik šešios tokios perdrobulės. Keturios iš jų saugomos Šilutės muziejuje.

Savitos šimtaryštės juostos. Tai išaustos siauros juostelės, kurios būdavo puošiamos ne tik  įvairiais ornamentais, bet ir išaustais įvairiais tekstais. Jas, paprastai, dovanodavo svečiams ar mylimiems berneliams.

Įdomūs ir audiniai, kurie turi skirtybių lyginant su kitais kraštais. Parodos autorė parodė čia demonstruojamą tautinį kostiumą, kurį trečio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje sau nusiaudė viena šio krašto gyventoja. Jis buvo nusižiūrėtas į to meto knygas. Įdomiausia, kad ji sau pasirengė dzūkišką kostiumą – toks jai pasirodė labai gražus. Parodoje eksponuojama ir daugiau tokių iš knygų nusižiūrėtų savadarbių tautinių kostiumų.

Skrynios ir sietynai

Labai įdomios yra parodoje eksponuojamos įvairiais ornamentais dekoruotos išpuoštos ir kraičio skrynios. Jos, sakė I.Skablauskaitė, buvo labai svarbus Mažosios Lietuvos moters dalykas – čia laikydavo savo pačius gražiausius rūbus ir svarbiausius dalykus. Norėdamos atrodyti reikšmingesnės ir svaresnės, tekėdamos į skrynias pridėdavo akmenų, kad būtų sunkesnės. Atrodydavo, kad daugiau turto atsineša į namus įžengianti nauja šeimininkė.

Unikalūs parodoje eksponuojami mergvakarių sietynai. Jie būdavo uždegami būtent šiomis progomis. Nuo žvakių kylančios šilumos judėdavo sietyne pakabinti ant įvairių spyruoklių sudėlioti papuošimai bei pakabinti obuoliukai.

Kaip viskas seniau atrodė ir kam buvo naudojama, geriausiai gali papasakoti muziejininkė parodos autorė Indrė Skablauskaitė.