Lietuvininkų Banaičių šeimos palikimas Šilutės muziejuje

Sausio 15 d.12 val. minėsime  1923 m. įvykius Klaipėdos krašte, o 16.15 val. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai kviečia į parodos „Laikmečio liudininkai“ atidarymą. Parodoje muziejus pristato visus per 2015 m. įsigytus eksponatus, padėkoja žmonėms padovanojusiems muziejui juos. Šioje parodoje bus galima pamatyti  ir garsios lietuvininkų Banaičių šeimos palikimą perduotą mūsų muziejui. Praėjusių metų pabaigoje net du kartus vykome į Vokietiją, kad parvežti šį palikimą.

Muziejaus prašymu Marija Purvinienė  ir  dr.Martynas Purvinas šiame straipsnyje mums plačiau pristato Banaičių šeimos istoriją.  

EVA BANAITYTĖ-KOCH IR LIETUVININKŲ BANAIČIŲ GIMINĖ

2015 m. pradžioje netekome Evos Banaitytės – Koch (1920 – 2015 m.), užgesusios Vokietijoje. Ji buvo viena iš paskutinių Tilžės lietuvininkių, prieškariu dalyvavusių lietuviškoje veikloje ir atsiminusių tuos laikus. Išeivijoje tirpstant senųjų lietuvininkų paskutinėms kartoms, nebelieka buvusio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje tikrųjų liudininkų ir dalyvių.

Banaičių (Banių) asmenvardis Mažojoje Lietuvoje buvo neretas, jis pasitaikydavo abipus ilgaamžės valstybinės sienos. E. Banaitytės protėviai gyveno Paskalvių kaime tarp Tilžės ir Ragainės, bet senesniais laikais tos giminės atšakos driekėsi ir kitose vietose. Teigta, kad bent viena Banaičių šeima persikėlė į Didžiąją Lietuvą (Sūduvą – Suvalkiją), iš jos vėliau kilęs Vasario 16 – osios akto signataras Saliamonas Banaitis (1866 – 1933 m.). 1761 m. Paskalviuose minėtas raitasis paštininkas Banaitis (Bonatis).

Dar XIX a. iš savo giminės lizdo Paskalvių kaime kai kurie Banaičiai kėlėsi į Tilžę ir Ragainę, tapdami miestiečiais, užsiimdami įvairiais amatais ir verslais, ten dalyvavo lietuviškoje veikloje. Antai, Jurgis Banaitis (1871-1905 m.) garsėjo kaip kraštotyrininkas ir kultūros veikėjas. Mikas Banaitis (1876 – 1945 m.) – Tilžės laikrodininkas ir juvelyras, 1918 m. pasirašė garsųjį Tilžės aktą. Kristupas Banaitis (1878-1977 m.) – amatininkas ir prekybininkas, dalyvavo lietuviškoje veikloje, pokariu išeivijoje buvo Mažosios Lietuvos  tarnybos narys. Kristupo sūnus Valteris Kristupas (1918 – 1999 m.) buvo muzikas ir žurnalistas, po Antrojo pasaulinio karo bendradarbiavo su Laisvosios Europos ir Amerikos balso radijais, darbavosi išeivių organizacijose.

Tilžėje gimusi Kristupo Banaičio duktė Eva nuo vaikystės dalyvavo lietuviškoje veikloje. 1933 m. Vokietijoje įsigalėjus nacistams, ji patyrė įvairių persekiojimų, nebegalėjo studijuoti aukštojoje mokykloje. Antrojo pasaulinio karo metais ji su tėvais pasitraukė į Vakarus, kur apsistojo Fiurstenberge, Vestfalijos žemėje. Tuomet nuo artėjančio fronto grėsmės pavyko išvežti ir nemažai Banaičių giminės relikvijų, taip jas išgelbstint nuo artėjusio sunaikinimo. Nuošaliame Fiurstenberge tuomet pavyko susiburti nemažam Banaičių būriui. Ten daug tilžiškių lietuvininkų baigė savo dienas.

Aktyvi ir kūrybinga Eva Banaitytė – Koch Fiurstenberge pradėjo pardavinėti vietinio porceliano fabriko produkciją ir dailės dirbinius. Nuo vaikystės žavėdamasi Baltijos gintaru, propagavo gintarinius papuošalus ir kt. Užmezgė ryšius su Vokietijos ir išeivijos dailininkais, pati pradėjo kaupti dailės kūrinius (dailininkams užsakydavo Mažosios Lietuvos būdingų vietovių peizažus ir kt.), dailiųjų amatų dirbinius, antikvarines vertybes. Rinko leidinius, senus žemėlapius ir kitką apie Mažąją Lietuvą. Saugojo iš Tilžės išvežtus senuosius lietuvininkų rankdarbius ir giminės dokumentus. Savo namus Fiustenberge pavertė vaizdinga meno galerija ir savotišku archyvu. Būdama Vokietijoje, ten propagavo Mažosios Lietuvos paveldą. Ji pati kūrė įvairius dailius dirbinius iš gintaro ir kt.

Evos Banaitytės – Koch pomėgius palaikė jos vyras Alfredas Kochas, sūnus ir trys dukros. Vyras užsiėmė „nepraktiškais dalykais“ – domėjosi proistore, ieškojo senovinių archeologijos paminklų. Jis tapo žinomu aeroarcheologijos specialistu, patobulino vietovių žvalgymo iš oro metodus. Specialioje infraraudonųjų spindulių fotojuostoje atitinkamomis sąlygomis A. Kochas iš lėktuvo fotografuodamas Vokietijos plotus aptiko senovinių statinių (nuo Romos laikų kompleksų ir kelių iki viduramžių vienuolynų) pėdsakų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, E. Banaitytė Koch lankėsi pasikeitusiame krašte ir suniokotoje Tilžėje – savo gimtinėje. Ji sutvarkė savo mirusio brolio Valterio Kristupo archyvą, perdavė jį saugoti valstybiniam Lietuvos meno ir literatūros archyvui Vilniuje. Pasirūpino savo brolio palaikų perlaidojimu Rambyno – Bitėnų (Bitėnų – Užbičių) kapinėse – ten kuriamame Mažosios Lietuvos panteone.

E. Banaitytė – Koch rėmė „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ leidybą, mums padėjo rinkti medžiagą šia leidiniui. Po 1990 m. savo namuose Fiurstenberge priimdavo lankytojus iš Lietuvos. Deja, ne visi atvykdavusieji veikėjai rimčiau domėjosi autentiškais prisiminimais apie prieškarinį lietuvininkų gyvenimą Tilžėje, tuometinę jų padėtį ir kildavusias problemas (daug kam rūpėjo ne liudijimai apie tikrovę, o nuo sovietmečio skelbtos patogios ideologinės schemos apie Mažąją Lietuvą ir jos gyventojus). Ji labai tuo stebėdavosi ir nerimavo dėl Lietuvos ateities.

Jau garbaus amžiaus sulaukusi E. Banaitytė – Koch vis rūpindavosi savo gimtinės reikalais. Jos prašymu Rambyno – Bitėnų kapinėse mes suprojektavome metalinį kaltinį antkapinį kryžių V. K. Banaičiui pagal seną pavyzdį iš Paskalvių (Banaičių giminės lizdo) kapinių. Ji vis rūpinosi E. Gizevijaus paveikslų likimu. Prieškariu Banaičiai buvo gal paskolinę Tilžėje įkurtam Lietuvos Respublikos konsulatui žymiojo kraštotyrininko paveikslą, kur vaizduotos lietuvininkės su tautiniais drabužiais. Deja, 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo užimtos ir Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienio šalyse, užgrobtos ten buvusios vertybės ir kt. Iki šiol nežinomas ir lietuviškajai kultūrai svarbaus E. Gizevijaus paveikslo likimas.

E. Banaitytei – Koch rūpinantis savo sukauptų vertybių likimu, mes pasiūlėme lietuviškąsias relikvijas perduoti Šilutės muziejui, kur sėkmingiau nei kitur Lietuvoje kaupiamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo kolekcijos. Jau po energingosios lietuvininkės mirties išeivijoje išsaugotas vertybes Šilutės muziejui perdavė E. Banaitytės –Koch dukra Evi Jovanovič.

Iki pat nacių įsigalėjimo Vokietijoje ir tuomet išplėtoto tautinio mažumų persekiojimo, svarbia lietuvininkų tapatybės dalimi buvo jų tautodailės dirbiniai (tarp jų ir tautiniai drabužiai). Tokia dailia apranga prieškariu išdidžiai puošdavosi ir jaunoji Eva Banaitytė. Toks lietuvaitės iš Tilžės su tautiniais drabužiais atvaizdas ilgai buvo reikšmingas Mažosios Lietuvos simbolis. Jis mums primins nuo 1944 m. naikintą lietuvininkų kraštą.

Kaunas, 2015.XII.20d.
M.M. Purvinai
E. paštas: martynaspurvinas@gmail.com