Saulius SODONIS

Bene didžiausią įtaką kultūriniam, o vėliau ir politiniam, lietuvių tautos atgimimui XIX a. pabaigoje padarė Rytprūsiuose leistas laikraštis „Aušra“. Tai buvo didelis ir reikšmingas įvykis, kuriam buvo nemažai ruoštasi. Jo sumanytojai – Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Ernestas Vejeris, Jurgis Mikšas bei kiti ilgai susirašinėjo, kol sumanymas leisti simboliniu pavadinimu laikraštį „Aušra“ buvo realizuotas 1883 metais. Ilga laiką niekas nežinojo, kur yra Martynui Jankui, taip pat vienam laikmačio leidėjui, į Bitėnus perduoto šio laikraščio archyvas. Visi tyrinėtojai manė, kad jis per įvairias XX a. sumaištis yra pražuvęs. Tačiau visai netikėtai prieš trejetą metų jis pateko tiesiai į profesoriaus Domo Kauno rankas.

Kaip tai atsitiko ir kuo reikšmingas šis archyvas papasakojo profesorius D.Kaunas pristatydamas visuomenei naują savo parengtą knygą „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“. Tai vyko Pagėgių ir Šilutės bibliotekose.

„Aušros“ redaktorius Jurgis Mikšas savo archyvą, susijusį su šiuo laikraščiu, gražiai ir tvarkingai supakavęs atsiuntė į Bitėnus M.Jankui. Tai rodėsi rami vieta, kurioje šie dokumentai galėtų būti. Jonas Basanavičius, šio leidinio sumanytojas ir idėjinis vadovas, gyvendamas Bulgarijoje ir kilnojamas iš vietos į vietą, taip pat nusprendė savo archyvą parduoti M.Jankui. Šių dokumentų pagrindą sudarė abiejų šio laikraščio leidėjų įvairūs susirašinėjimai su to meto šviesuoliais ir leidėjais.

Tokį J.Basanavičiaus žingsnį M.Jankus vertino kaip išreikštą jam asmeninį didelį pasitikėjimą. Tuo pačiu, greičiausiai, tą archyvą laikė ir kaip savo asmenybės svarbos įrodymu. Todėl net tada, kai savąjį – Bitėnų spaustuvės – archyvą perdavė naujai kuriamam Kauno universitetui, visų nuostabai, nors ir įvardiję, kaip „Aušros“ archyvu, perdavė tik keletą ne itin svarbių to archyvo dokumentų.

Po M.Jankaus mirties Vokietijoje 1946 m., rasti svarbius Lietuvos istorijai ir kultūrai „Aušros“ archyvinius dokumentus buvo nebesitikima. Bet jie atsirado, vos prieš trejus metus ir labai netikėtai…

Prieš trejetą metų prof. D.Kaunui paskambino sunkvežimio vairuotojas Pranas Matijošius, sakydamas, kad vienoje Kauno palėpių rado nemažai įvairių dokumentų, kuriuose minimas M.Jankus ir kiti XIX a. pabaigos kultūros veikėjai. Profesorius, nuvykęs pas P.Matijošių ir gerai pažiūrėjęs, suprato, kad tai ir yra M.Jankaus saugotas „Aušros“ laikraščio archyvas. Pasirodo, viename Kauno name kilo gaisras, tad teko namą remontuoti. Ardant stogą, ir buvo rastas tas archyvas. Tai buvo P.Matijošiaus tetos namas, o jis talkino remonto darbuose. Pamatęs, kad statybininkai meta kažkokius senus popierius, juos surinko ir vėliau turėdamas laiko juos peržiūrėjo. Dukrų padedamas jis išsiaiškino, kad tai gali būti įdomu prof. D.Kaunui ir jį susirado.

Apie tai bei kokiais keliais pateko šis labai svarbus dokumentų rinkinys, profesorius ir papasakojo pristatydamas tik ką pasirodžiusią knygą „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“. Joje, per labai trumpą laiką išleistoje knygoje, buvo sudėti visi rastieji dokumentai. Apie dokumentų istorinę ir kultūrinę vertę papasakojo kartu dalyvavusi Viliaus universiteto docentė Alma Braziūnienė, Klaipėdos universiteto docentė Roma Bončkutė bei įžangos autorė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė. Ištraukas iš šios knygos skaitė M.Jankaus muziejaus Bitėnuose direktorė Liudmila Burzdžiuvienė.

Profesorius D.Kaunas, suprasdamas šios archyvo reikšmę ir svarbą, jį perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai. Tad norintieji su juo susipažinti, gali ten jo teirautis. Tačiau labiausiai jis tapo visuomenei pasiekiamas tik ką pasirodžiusioje knygoje „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“.