Šilutės krašto dieną – balandžio 29-ąją – Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) mokslo bendruomenei pranešėjai išsamiai pristatė Pamario krašto ekonominį ir socialinį gyvenimą, gausius gamtos išteklius: žuvis, paukščius, vandenis ir žmogaus sukurtą sistemą vandeniui pažaboti – polderius. Pasakojant, kuo unikalus žmogaus gyvenimas krašte „Kur vanduo kuria gyvenimą“, pasitelkti kalbos ir kultūros potyriai, kurie liudijo, kad karštas unikalus ne tik gamta, bet ir papročiais.

Kristina TOLEIKIENĖ

„Kožnas paukštis saviška gėd…“ pavadintoje programoje buvo pristatytas F.Bajoraičio viešosios bibliotekos išleistas „Lietuvininkų tarmių žodynas“, kurį lydėjo ansamblio „Ramytė“ koncertas. Šilutės rajono savivaldybės meras Šarūnas Laužikas pristatydamas programą kalbėjo: „ Prieš mėnesį, kada Lietuvoje suskambėjo Donelaičio vardas, į mūsų rankas pateko nedidelis savo apimtimi, bet ypatingą išliekamąją vertę turintis leidinys – „Lietuvininkų tarmių žodynas“ (2014 m.). Sumanymo, kad toks žodynas turi praturtinti mūsų kraštą Tarmių metais, autorė Vilma Griškevičienė, Kultūros skyriaus vedėja, o šią mintį materializavo ir didelį, kruopštų, atsakingą bei krašto skirtybę pabrėžiantį darbą atliko F.Bajoraičio viešosios bibliotekos darbuotojos Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė ir Virginija Veiverienė kartu su Saugų bendruomene „Saugų artuma“ ir Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentu daktaru Jonu Bukančiu.

Didžiuojamės, kad mūsų folkloro kolektyvas „Ramytė“, kuriam vadovauja Giedrė Pocienė, turi ypatingą Mažosios Lietuvos krašto dainų, papročių, tradicijų pajautimą ir savo programomis geba tai perteikti klausytojams“.

Kultūrinę programą LMA vedė Lietuvos Respublikos Prezidentės medaliu apdovanota Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė, kuri su akademine bendruomene „rokavosi“ (kalbėjosi) šišioniškių tarme, pasakojo jiems apie vandens semiamą kraštą, kurį gainioja vėjai, o gamta krečia visokias išdaigas, taip pat apie žmones ir jų gyvenimą. Kalbėjo apie tai, kaip svarbu, kad ši lietuvininkų tarmė nebūtų pamiršta. Lietuvininkų tarmė svarbi skaitant Ievos Simonaitytės kūrybą ar Kristijono Donelaičio „Metus“. I. Skablauskaitė taip pat egzaminavo akademikus, ar jie supranta vienokį ar kitokį šišioniškių pasisakymą, žodį, palinkėjimą. Šį dialogą papildydavo „Ramytės“ dainos ir šokiai.

Etnografė I. Skablauskaitė sakė, kad vėjo ir vandens krašte svarbiausia sutarti su vėju. Jis gali ir laimę atnešti, ir pagautą žuvį iš dubens išpūsti. Tad šišioniškiams labai svarbu, iš kur vėjas pučia. Susitarti su vėju galėdavo „omama“ (senelė), vyriausia moteris šeimoje. Ji vėjo ir prašydavo: „Vėjau, vėjau, nepūsk bloguoju, tik pūsk geruoju“. Ansamblis „Ramytė“ pademonstravo ir archajiškas, kone pagonybę menančias, apeigas „nusuk nuo mūsų namų vėją ir audras, apgink duoną ir druską“.

Akademikams teko rimtai „dūmoti“ (galvoti), apie ką tie šišioniškiai kalba sakydami: „dikčium didelis skaninis čėrauti“, „klyruoti“, „pladikė“, „dūmoti“, „reizvaltėlis“. Daug žodžių nežinojo ir tik galiojo spėlioti rajono meras Š. Laužikas bei Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas, klydo ir prof. Domas Kaunas, kurio žinias apie lietuvininkų tarmę prezidentas viešai įvertino tik ketvertu iš dešimties balų. Taip padaryta nepiktai, o tam, kad paliudytų, jog ši tarmė išskirtinė, vis labiau grimztanti į užmarštį. Tad ir šiame straipsnyje palieku keletą žodžių, kurių reikšmės galite paieškoti Šilutės bibliotekininkių sudarytame „Lietuvininkų tarmės žodyne“. Jį akademikams sudarytojų vardu pristatė Virginija Veiverienė. Nuoširdžiai norisi pasidžiaugti V. Veiverienės labai gražiu ir sklandžiu pasakojimu apie tai, kaip buvo sudarytas žodynas.

Patį žodyną, kaip svarbų lietuvininkų gyvensenos ir šnektos paminklą, pristatė Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams prof. Grasilda Blažienė. Profesorė pristatymą pradėjo rašytojo Romualdo Granausko žodžiais: „Tik savo gimtojoje kalboje pasijuntame kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į kojas“.

G. Blažienė sakė, kad Šilutės apylinkėse kalbama vakarų žemaičių tarme, o karšto sudėtinga erdvė istorijos, geografijos ir net gamtos prasme atsispindi tarmėje. Vyrauja prūsicizmas, t.y. žodžiai, kuriuos vokiečiai perėmė į savo žodyną, pavyzdžiui, „aprilis“ arba „sultekis“, „mercas“ (balandinis, karvelinis, kovinis), „decemberis“ (kalėdinis), „ceitunga“ (laikraštis), „feintas“ (priešas) arba sudurtiniai žodžiai, tokie kaip „pietstundis“ (pokaitis). Tarmėje ir žodžiai sutinkami tik šiame krašte, tai daugiausia susiję su gamta, vėjais. „Čiuoris“ – Kuršmarių vėjas, „aukalys“ – vakarų vėjas, „palvė“ – smėlio kopa.

Lietuvininkų žodyną profesorė laiko rimta pažintimi su šišioniškiais, o jo sudarytojas gyrė, tarmiškai „čerauninkėmis“ (šaunuolėmis) vadino: „Palugniai žodžiais dėkavojame už žodyną. Neištauškinkim, ką turim“.  G. Blažienė atviravo, kad kaip ir sudarytojos ji tiki, jog lietuvininkų tarmė dar atsigaus, nes tai žodyno sudarytojos paėmė tuos žodžius ant rankų, priglaudė prie širdies ir paglostė.