Tautosaka, perduodama iš kartos į kartą

Nors dabar vasara, o kultūrinis gyvenimas šiek tiek sulėtėjęs, tačiau pradinių klasių mokytoja senjorė, tautodailininkė Teresė Lorenčienė turi kuo džiaugtis: dienos šviesą pagaliau išvydo ketvirtoji jos knygelė „Iš kartos į kartą“. Pastarojoje padavimai, kuriuos ji girdėjo savo šeimoje.

Saulius SODONIS

Knyga – praėjusiems metams

Ši naujoji T. Lorenčkienės knyga yra originali ir… ypatinga. Nors, kaip perfrazuojant žinomą eilėraštį, viskas atsiranda „pačiu laiku“, tačiau ši knygelė šiek tiek pavėlavo. Ji buvo sumanyta ir pradėta leisti taip, kad „spėtų“ išeiti 2013-aisiais – Tarmių metais. Šioje nedidelėje knygelėje surašyti parubežio krašte skambėję padavimai. Ir, anot knygelės autorės, knygelėje pateiktus padavimus ji yra girdėjusi iš savo močiutės Magdalenos Ječiūtės-Ramanauskienės, mamos Magdalenos Ramanauskaitės-Lecienės, tėčio Izidoriaus Leciaus bei krikšto mamos Marijos Kadagytės-Lecienės. Knygelės vertybė ta, kad pasakojimai pateikti ne tik literatūrine – bendrine kalba, bet ir taip, kaip buvo išgirsti – žemaitiškai. Kitaip sakant – pradžioje padavimas tarmiškai, po to – jo „vertimas“ į literatūrinę kalbą.

Tad pagrindinės šios knygelės vertybės yra dvi – nežinomų ar mažai girdėtų padavimų pateikimas bei tarmiškas jų užrašymas.

Knyga_07-29+T. Lorenčienė sakė, kad turėdama gerą atmintį vaikystėje girdėtus padavimus įsiminė. Vėliau ne kartą juos pasakojo savo vaikams bei savo mokinukams. Taip stengėsi ugdyti pasididžiavimą savo kraštu bei liaudies kultūriniais turtais. Kas žino, kaip būtų buvę su šiuo tautosakiniu lobiu, jei ne dukra Janina, kuri studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą, paskatinta dėstytojų, nebūtų šių padavimų užrašiusi. O keletą jų panaudojo savo mokslo reikalams.

Mintis juos paskelbti kilo artėjant Tarmių metams. Tuomet atrodė, kad tai realu, nes buvo keletą Šilutės rajone gerai žinomų žmonių, kurie žadėjo finansinę paramą leidžiant šią vos trijų šimtų egzempliorių knygelę. Tačiau, kaip vėliau pasirodė, tai buvo tik gražūs žodžiai. Knygelės sumanytoja tiesiog užmiršo šiuos tuščiažodžius asmenis ir didžiąją dalį sumos, kuri būtina knygelei išleisti, paėmė iš šeimos biudžeto. Tiesa, rėmėjų leidžiant knygelę vis dlto rado – tai Algirdas Ivanauskas, Raimondas Steponkus, Ričardas Banza ir Petras Skutulas.

Negirdėti padavimai

Didžiausia šios knygelės vertybė – joje esantys padavimai. Didžioji jų dalis – pasakojimai apie Didžiajai Lietuvai priklausančias vietoves bei jų kilmę. Ir kaip sako pati šios knygelės sumanytoja, tai gretimų Kadagiškių, Rimženčių bei Šilmeižių tarme užrašytos legendos. Vietos žmonės greičiausiai gerai žino tas vietas, kurios minimos šiuose neilguose pasakojimuose. O gal ir pačius padavimus yra vienokiu ar kitokiu atveju girdėję.

Tačiau didžiausia vertybė, ko gero, yra padavimai, apie „anapus rubežiaus“ esančias vietas. Tai ir apie pačią Šilutę, Ventės ragą, Rusnę… Neteko girdėti, ar mažlietuviai turėjo tokių padavimų, o kaimynai apie tas vietas, kur vis aplankydavo bei žinodavo, kūrė. Tai unikalus atvejis, kuris iš esmės dar rimtai netyrinėtas, tačiau matome, realiai egzistuojantis. O dar tai, kad visa tai yra pateikta ir tarmiškai – vakarų žemaičių tarmės viena šnekta, dar labai didina viso to vertę.

Tolimesni planai

T. Lorenčienė pasakojo, kad šioje knygelėje yra tik dalis padavimų, kuriuos maždaug prieš dešimtmetį užrašė duktė Janina. Norėdami spėti tarmių metams, jų šeima tiesiog ėmė rengti knygelę iš to, ką jau turėjo surinkę kompiuteriu. Tačiau yra kitas pluoštas pasakojimų, kuriuos nebūtų labai sudėtinga paruošti spaudai. Ir nors dar niekas nėra aišku, tačiau planuose yra šios knygelės tęsinys.

Taip pat visai realu, kad savo tąsą turės ir prieš keletą metų išleista knygelė „Mes vaidiname ir deklamuojame“, kuri išėjo kaip pagalbinė priemonė mokytojams, kurie su mokinukais nori statyti klasės spektakliukus. Paskata tam buvo iš Italijos atėjusi vienam iš jų parašyta muzika: vienas italas, susižavėjęs žodžių melodingumu ir skambesiu parašė melodiją.

T. Lorenčienės galvoje baigia gimti ir romanas, kuriame veiksmas vyks šiuose kraštuose ir su šio krašto žmonėmis. Tačiau tai tebuvo užuomina, kuri visai netikėtai išsprūdo ir kūrybingosios šilmeižiškės lūpų.