Sekmadienį, rugsėjo 6 dieną, Lietuvoje ir ne tik buvo minima Europos žydų kultūros diena. Išskirtinis renginys buvo surengtas Šilutės H.Šojaus muziejaus Švėkšnos filiale. Čia buvo pristatytas tik ką dienos šviesą išvydęs lankstinukas, apie čia gyvenusius žydus, paskaitą skaitė Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras Hektoras Vitkus. Po to šios renginio minėjimo dalyviai atėjo prie buvusios sinagogos, kur apžiūrėjo ją bei ant buvusios sinagogos iškabintas nuotraukas.

Saulius SODONIS

Monika Žąsytienė, Šilutės H.Šojaus muziejaus Švėkšnos filialo muziejininkė, jau keletą metų nemažai dėmesio skiria kadais miestelyje gyvenusiai, bet holokausto siaubus patyrusiai žydų bendruomenei bei jos atminimo įamžinimui. Tai ji daro rengdama parodas, bendraudama su po pasaulį pasklidusiais žydais, kurie turi vienokių ar kitokių sąsajų su čia gyvenusiais žmonėmis. Tad šis sekmadienį įvykęs renginys „Atraskime žydų kultūros paveldą Švėkšnoje“ – natūrali jos darbų tąsa.

Pradžioje muziejininkė pristatė tik ką išleistą lankstinuką „Švėkšnos žydų bendruomenė“. Tai bus dar vienas priminimas apie buvusią žydų bendruomenę Švėkšnoje, kurią gaus apsilankę šiame muziejuje. M.Žąsytienė pasidžiaugė, kad jame bene pirmą kartą yra Švėkšnos moterų žydžių fotografija, nes anksčiau labiau į fotografuodavosi vyrai žydai.

Po to Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras Hektoras Vitkus perskaitė išsamų pranešimą „Žydų ir lietuvių kultūrinės sąveikos bruožai Lietuvoje XIV-XXa.“. Susirinkusieji galėjo sužinoti glaustai išdėstytą XIV – XX a. laikotarpio Europos žydų tautos istoriją. Jis pradėjo nuo litvakų termino, kurį daugelis tradiciškai sieja tik su Lietuva ir jos išeiviais žydais. Tačiau jis pasiūlė jį sieti ne tik su mūsų šalies, bet su žymiai platesnėje teritorijoje gyvenusiais žydais – litvakais jis įvardino labiau civilizacinę sampratą. Jis taip pat pastebėjo, kad labai dažnai mąstome stereotipiškai, taikydami sąvokas bei priskirdami vieną ar kitą bruožą kuriai nors visuomenės grupei.

Minėtas mokslininkas apžvelgė Lietuvos žydų praeitį nuo pat Vytauto Didžiojo laikų, kaip po vienos iš valdovo privilegijų čia atsikėlė pirmieji žydai. Ir vėliau, per visą laisvos Lietuvos istorijos laikotarpį, čia šiai tautai buvo saugu gyventi. Kai tuo tarpu ir Vakaruose, ir Rytuose dėl ten vyravusių kultūrinių bei religinio sąlygų, žydai nesigalėjo jausti taip laisvai dėl požiūrio į šią tautą. H.Vitkus atkreipė dėmesį, kad žydai savo tapatybę labai glaudžiai sieja su  religiją, kas nuo seno yra šios tautos išlikimo pagrindinis bruožas.

Kalbant apie lietuvių ir žydų sugyvenimą bendroje erdvėje, H.Vitkus iškėlė klausimą – lietuviai (nebūtinai tik tie) toleravo greta esančiu žydus ar tai tebuvo tik buvo simbiozė – susigyvenimas su jais. Dažniausiai žydai, kaip sakė istorikas, buvo gerai matomas, bet iki galo nesuvoktas kaimynas.

Po to, kai jiems buvo uždrausta gyventi didžiuosiuose miestuose, jie kūrėsi miesteliuose, kurie dažniausiai tapatinami su bajorais. Čia gyveno taip vadinamuose štetluose, kurie paprastai būdavo miestelio centre. Dažniausiai jie vertėsi prekyba, nes lietuviai valstiečiai nei tai mokėjo, nei turėjo tuo užsiimti laiko tam. Palankiausios vietos žydams gyventi buvo pasienio su kitom valstybėm miesteliai. Taip jie gausiai kūrėsi Švėkšnoje, Kretingoje bei kitose šalia Rytprūsių sienos esančiuose gyvenvietėse. H.Vitkus, kalbėdamas apie žydų pasienio ekonominius ryšius, sakė, kad pradėdamas organizuoti knygnešystė kelius Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius pradžioje pagalbos kreipėsi būtent į pasienyje gyvenusius žydus: jų ekonominiai ryšiai pirmajame etape pasitarnavo sėkmingai draudžiamų knygų gabenimo pradžiai.

Vėliau buvo aplankyta buvusi Švėkšnos sinagoga, ant kurios užkaltų langų buvo iškabintos žydų nuotraukos. Jose Plungės žydai, nes kokybiškų Švėkšnos žydų nuotraukų dar nepavyko surasti. Jos čia kabės visą rugsėjo mėnesį, kol vyks žydų kultūros mėnuo. Tuo pačiu M.Žąsytienė pakvietė į rugsėjo 25 dieną vyksianti renginį, kuriame dalyvaus svečiai žydai. Jie pristatys savo kultūrą.