Ar galimas Muižės dvaro atgimimas?

Saulius SODONIS

Iki Antrojo pasaulinio karo ant Kuršių marių kranto, netoli Ventės, stovėjo dvaras, lietuviškai Muižės arba vokiškai Feilenhof‘o vardu vadinamas. Jis ir jo visas ūkis buvo šio krašto puošmena. Tačiau likimo ironija – bene gražiausia pamario vieta po Antrojo pasaulinio buvo paversta didžiule ferma. Šiandien ta vieta tapo beveik dykviete. Tačiau yra norinčiųjų dvarą atstatyti, sutvarkyti šią vietą ir visa tai prikelti naujam gyvenimui.

Iki šių dienų

Kada prasidėjo šio dvaro istorija – kol kas rasti tikslių žinių nepavyko. Tačiau apie Muižės dvarą plačiau imta kalbėti, kai jį nusipirko klaipėdietis pirklys Ernstas Vilhelmas Beerbomas (E.V.Beerbohm). Išsilavinęs ir pasaulio nemažai matęs dvarininkas jį pavertė nuostabia vieta: dvarą ir jo puoselėjamą aplinką dėl patrauklumo ir grožio imta vadinti mažąja Italija. Dėl plačios erudicijos ir žinių E.V.Beerbomas buvo paskirtas vyriausiuoju Kuršių marių žvejybos inspektoriumi. Tai dvarą krašte dar labiau garsino, nes žvejybos prievaizdas čia pat įsirengė ir laivų prieplauką, kuri buvo labai svarbi, žinoma, ir šioje Kuršių marių kranto pusėje.

Gaila, tačiau po jo mirties, XIX a. antroje pusėje, ši vieta jo įpėdinių nebuvo taip mylima bei prižiūrima, kaip paties E.V.Beerbomo. Tačiau nežiūrint to, daugybę jo padarytų darbų išliko iki XX a. vidurio. Ne vienas šio krašto senbuvis dar prisimena didelį sodą, kuris buvo į rytus nuo dvaro. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo likęs ir pats dvaro pastatas. Tačiau 1944 metų pabaigoje pagrindinis dvaro statinys buvo sugriautas, jis iš Kuršių nerijos apšaudytas patrankomis. Ir jau kurį laiką stovėjo tuščias, todėl mažai kas jo pasigedo. Karas pasigailėjo keleto pastatų ir buvusios didžiulės fermos, kurioje netrukus imta laikyti gyvulius.

Vieta išties buvo graži

Kaip atrodė ši vieta praėjus net beveik porai dešimtmečių, papasakojo iš Traksėdžių čia su tėvais 1967 metais atsikėlęs Juozas Mikutis. Tėvas šioje fermoje gavo darbą prižiūrėti čia laikomas ūkio karves. Apsigyventi leido iš Vabalų kaimo pervežtoje ir dvaro vietoje pastatytoje troboje. Buvo likęs ir buvusių baudžiauninkų namas, kuriame taip pat gyveno kelios šeimos.

J.Mikutis prisimena, kad dar buvo likusios dvaro pastato šiaurinė ir vakarinė sienų dalys. Tačiau labiausiai visus jaudino po beveik visu pastatu buvę skliautuoti rūsiai. Jie buvo apie 3-4 metrus pločio ir apie 6-7 metrus ilgio. Į juos buvo galima nusileisti pro angą grindyse. Pašnekovas prisimena, jog viename kampe matėsi užmūryta anga. Ji nedavė ramybės apie čia paslėptus dvarininkų lobius. Tačiau išardžius sieną, ten nieko nebuvo. Rūsiai niekam nebuvo reikalingi ir greičiausiai dėl saugumo juos užpylė žemėmis.

Nors šiandien ir nelabai matosi, kur būta pagrindinio dvaro pastato, tačiau orientuodamasis pagal medžius Juozas parodė buvusią dvarvietę. Nemažai čia laiko praleidęs jis prisiminė, kad beveik visa dabar jau atvira pakrantė tuomet buvo apaugusi lapuočiais medžiais. Jie tikrai galėjo būti menantys senuosius dvarininkus.

Ferma ir ūkis

Iš čia J.Mikutis išėjo į kariuomenę. Likimas vėl atvedė – baigęs Šilutės žemės ūkio technikumą čia grįžo dirbti. Daug metų jis vadovavo čia esančiam Kintų J.Čiulados žuvininkystės ūkio antynui. Kai netoliese esančiose Stankiškėse buvo pastatyta ferma, į ją perkėlė karves. O buvusiame dvaro tvarte tuometinė ūkio valdžia sugalvojo įkurdinti vandens paukščius – antis.

Po kurio laiko čia pat buvo pastatytos dar kelios tam reikalui pritaikytos fermos. Kaip prisimena buvęs šių fermų vedėjas, statyboms vadovavęs ūkio statybininkas jam bei jo tėvams pasakojo, kad buldozeriu stumdant vietą statybvietei, buvo atrasti, greičiausiai, buvusių šeimininkų daiktai. Juozas prisiminė, kad buvo kalbama apie indus, kuriuos tas statybininkas ir pasiėmė. Tačiau bendrai kalbant, niekas nejautė jokių sentimentų tai vietai, todėl esant reikalui: ar ką statydavo, ar medžius kirsdavo – nežiūrėdavo nieko. Taip buvo iškirsti netoli pakrantės augę lapuočiai, kad antys galėtų prie vandens prieiti.

Šiandien netoli buvusios dvarvietės, kitoje kelio Kintai–Ventė pusėje, stovi dar likęs didžiulis kaminas. Buvo nutarta statyti ančių perdirbimo cechą šalia esančiame Šturmų miškelyje bei gyvenamuosius namus darbininkams. Tačiau sulipdė katilinės kaminą, viskas ir pasibaigė.

Kai buvo sugriežtinti gamtosauginiai reikalavimai, nuspręsta antyną iš Muižės iškelti. Tam buvo pastatyti du didžiuliai antynai Sakūčiuose. Tačiau visko pabaigti taip ir nespėta. Prasidėjus ūkių likvidacijai, šie, jau niekam nereikalingi buvę antyno pastatai, ūkio dirbantiesiems už „baltuosius“ čekius parduoti. Visa tai privatizavo mūsų pašnekovas J.Mikutis su čia dirbusiais žmonėmis. Jie šiose fermose ketino laikyti karvių ūkį. Tačiau paaiškėjo, kad jiems neparduos kažkada fermai priklaususio žemės sklypo. Todėl metus pravargę, jie savo turėtą turtą pardavė.

Dvaro atstatymas gali būti realus

Per keletą metų šio antyno turtas perėjo į Šarūno Laužiko nuosavybę. Neblogai plėtojantis poilsio prie vandens verslą netoliese esančioje „Ventainės“ viloje, jis su šeima planuoja atstatyti Muižės – Feilenhofo‘o dvarą. Daug kam buvo baisu, kai šį pavasarį jo nusamdyti žmonės traktoriumi stumdė buvusio antyno žemes. Tačiau visa tai buvo daroma tik buvusių, po karo statytų, fermų vietoje. Numanoma dvaro vieta sunkiosios technikos nebuvo kliudyta. Š.Laužikas sakė, jog pavyko rasti pamatų vietą. Toliau bus dirbama labai atsargiai, stengiantis išlaikyti autentiką.

Anot verslininko Š.Laužiko, pagal dabar galiojančius įstatymus galima atkurti tik tai, kas prieš tai buvo. O prieš tai buvo antynas. Be to, ši vieta yra Nemuno deltos regioniniame parke, todėl yra daugybė visokių apribojimų. Tačiau jis labai tikisi, kad pavyks įrodyti ir bus leista atstatyti kažkada šią vietą garsinusį dvarą. Jis vėl galėtų tapti šių vietų puošmena bei nauju traukos centru.