Šilutės F.Bajoraičio bibliotekoje įvyko 9-osios Šilutės poetės Dalios Žibaitienės knygos „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ sutiktuvės. Kaip ir visi iki šiol šios kūrėjos leidinių pristatymai, sutraukė labai daug dėmesio. Erdvioje skaitykloje vos tilpo D. Žibaitienės žodžio gerbėjai. Ir, kaip taikliai pastebėjo šias sutiktuves vedusi Dalia Šulcienė, visi išties pasijuto, kaip vienos šeimos nariai.

Saulius SODONIS

Ypatinga nuotaika  

Buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, įvairių renginių režisierė ir pagaliau, kaip savo auklėjamųjų klasių dramos vadovė, D. Žibaitienė žino, kad labai svarbi yra susitikimo ar renginių nuotaika. Ji buvo sukurta ir šios knygos sutiktuvių metu. Jai padėjo jos vaikaitė, dukros Dainos duktė Anika. Turėdama muzikinių gabumų ir nuostabų balsą ji pradėjo šį susitikimą padainuodama savo mamutės, kaip meiliai vadina savo močiutę, svečiams keletą dainų-giesmių. Jai dar tik dešimt metų, tačiau jos balsas toks tyras ir švelnus, kad visi jos giesmių klausė sulaikę kvėpavimą. O atliko ji keletą klasikinių kūrinių, kuriuos jau kitą dieną ji turėjo dainuoti Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bei Kauno Sobore, mišių metu. Tai buvo puiki įžanga. Vėliau susitikimui einant į pabaigą Anika dar padainavo keletą taip pat klasikinių dainų.

Šeimynišką nuotaiką taip pat padėjo sukurti ir ant staliukų išdėlioti, anot Dalios, tradiciniai Toliaus, kaip meiliai vadina savo vyrą Anatolijų, pjaustyti ir džiovinti obuoliukai. Ne kartą įvairiomis progomis ragavę šių skanumynų susitikimo svečiai daug nesiragino žinodami, kad obuoliai turi nepakartojamą skonį.

Knygos sutiktuvėse taip pat dalyvavo ir tą šeimynišką atmosferą kurti padėjo duktė Daina su vyru Algiu ir mažuoju anūkėliu Nerijumi.

Autobiografinė knyga

Bendrai skaičiuojant, ši knyga yra dešimtoji, kurią Dalia išleido padedama kritiškai į daugelį dalykų žiūrinčio vyro Toliaus. Tačiau, kaip patikslino vėliau D. Žibaitienė, jai skirta tik devintoji vieta. Paslaptis paprasta – ši knyga išsirutuliojo iš šeimos kronikos, kurią ji kažkada parašė saviškiams. Tačiau prašoma namiškių, autorė ją papildė, išplėtė ir dabar šeimos kronika tapo atskiru kūriniu.

Poetė Dalia sakė, kad kaip ir visos iki šiol jos leistos knygos – tai jos ir jos artimųjų pastangomis bei lėšomis. Todėl šį kartą beveik pusketvirto šimto puslapių knyga išleista labai nedideliu tiražu. Dėl to jos užteks tik kai kurioms giminėms ar artimiesiems. Ir kaip patikslino, kad jos dar negavo net jos broliai.

Šioje „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ knygoje Dalia Žibaitienė pasakoja apie savo gyvenimą. Viskas sudėta į keturias dalis „Vaikystė“, „Vidurinė mokykla“, „Savarankiškas gyvenimas“ ir „Vaikaičiai. Pabaiga“. Skaitydami šias dalis ir sužinome, kokį ir kaip nugyveno ši šiandien švytinti moteris. O gyvenimas toli gražu nebuvo ,,rožėmis klotas“. Ypač pirmoji jo pusė. Tuomet pokaryje teko ne tik įvairius nepriteklius iškęsti, bet ir atėjusios svetimos valdžios atšiaurumą pajusti. Apie tai ji jau rašė savo ankstesnėje knygelėje „Dainininko likimas. Tonius“. Būdamas gan kieto charakterio, skambų balsą turintį jos pusbrolį Antaną Bajerčių tuometė valdžia bandė ‚,prilenkti prie žemės“. Tačiau tai nepavyko. Skaitantieji D. Žibaitienės naująją knygą turėtų suprasti, iš kokių šaknų ryžto ir drąsos turėjo pati D. Žibaitienė. Ne kartą ji savo tiesas gynė labai atvirai – o kartą, net pas Švietimo ministrą važiavo savo problemų spręsti. O tai būta gūdžiais 1960 metais.

Pati įdomiausia dalis šilutiškiams      

Išleidusi dešimt knygų D. Žibaitienė labai lengvai valdo plunksną. Todėl jos pasakojimą knygoje apie prabėgusį gyvenimą galima prilyginti romano žanrui. Iš šios knygos sužinome apie jos vaikystę, kuri prabėgo Jurbarko apylinkėse ant Nemuno ir Mituvos upių krantų. Šiuos laikus autorė puikiai prisimena ir labai vykusiai aprašo. Ši dalis turėtų būti labiau patraukli ten gyvenantiems, nes minimos vietovės, apylinkės, žinomi tuose kraštuose žmonės. Šilutės skaitytojas iš šios dalies gali susidaryti vaizdą, kaip formavosi Dalios charakteris, kaip ji brendo kaip asmenybė.

Žymiai patrauklesnė dalis (asmeniškai man, – aut. pastaba) ta, kurioje minimas Šilutės kraštas. Į jį atvyko jauna specialistė dirbti mokytoja pas savo vyrą Anatolijų Žibaitį. Jis baigęs mokslus Vilniuje, kur juodu ir susipažino, čia jau dirbo vietos laikraščio redakcijoje. Įdomu dėl to, kad skaitant randama labai daug pažįstamų asmenų, vietovių bei įvykių. Daugumą jų autorė įvardina vardais. Tačiau būdama korektiška, kai kurių parašo tik inicialus ar iš vis jų nemini. Dažniausiai tuomet, kai susitikimai, bendravimai ir buvimas kartu neteikia autorei didelių simpatijų.

Įdomūs yra ir to meto Šilutės bei šio krašto apylinkių aprašymai. Esant reikalui ji leidžiasi ir į smuklesnius aprašymus, o kai kada aplinkai skiria tik keletą plunksnos potėpių. Tuomet daugiau gilinasi į žmonių santykius ar įvykius. Dėl to ši knyga išeina už šeimos kronikos ribų, nes esantys pasakojimai parodo 60-ųjų ar vėlesnių metų Šilutę ir čia gyvenusius žmones.

Todėl tie, kuriems pavyks perskaityti šią knygą, sužinos ne tik apie Dalios Žibaitienės, jos artimųjų bei jos aplinkos gyvenimą, bet pamatys, kaip ir kuo gyveno mūsų krašto žmonės iki pat šių – 2013 metų, kai baigiasi pasakojimas šioje knygoje. Knygoje skaitytojas taip pat ras ir keletą D. Žibaitienės kūrinių bei jų vertinimų. Pažinti aplinką ir pačią D. Žibaitienę padės taip pat ir esančios fotografijos.