Draugams ir visiems kitiems negrįžusiems iš marių ir vandenų

Balandžio vienuoliktąją Ventėje, ant Kuršių marių kranto, buvo atidengtas neįprastas paminklas – simbolinis laivelis. Nuo šiol jis primins visus tuos, kurie negrįžo iš marių ir vandenų. 

Šio atmintino ženklo statymo idėja kilo prieš šešiolika metų, kai ėmė artėti vėją ir marių bangas pamėgusių kintiškių buriuotojų žūties dešimtmetis.     

Saulius SODONIS

Bendraminčiai

Kažkada šalia Kuršių marių buvęs Kintų J.Čiulados žuvininkystės ūkis vertėsi ne tik žvejyba, kaip sakoma jo pavadinime, bet ir visais kitais žemės ūkio reikalais. Jo būta didelio, todėl dirbo daug darbuotojų bei įvairių Tomas-2lygių specialistų. Apie 1980 metus čia atvyko dirbti ir gyventi tik ką hidrologo diplomą gavęs Tomas Kaknevičius su žmona. Jis buvo priimtas dirbti Kintų tvenkiniuose – rūpintis jų vandens reikalais.

Panašiu laiku Kintuose ėmė dirbti ir šilutiškis Andrius Varnas. Jo vaikystės svajonė buvo gyventi kuo arčiau marių, nes nuo mažumės labai mėgo laivus. Noras plaukioti buvo toks didelis, kad jis sugebėjo įtikinti savo kaunietę žmoną vykti gyventi į pamarį. Kintų ūkyje jis ėmė dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

Netrukus šie vyrai susibičiuliavo. Atsiradus galimybei, jie greta ėmė statytis namus. Tai buvo pakankamai geras bičiulių išbandymas, nes reikėjo tuo pat metu ir dirbti tiesioginius darbus, rūpintis statybinėmis medžiagomis bei pačia statyba. Tai labai suartino šiuos vyrus.

valdasŠiek tiek vėliau į Kintus atvyksta dirbti taip pat prisiekęs buriuotojas iš Aukštaitijos dailininkas Valdas Galadauskas. Jis taip pat svajoja būti arčiau vandens, kad radus progą galėtų plaukioti. Kintų ūkyje jis ir ima dirbti dailininku. Tais laikais toks darbuotojas turėjo rūpintis toli gražu ne „menais“ – reikėjo fermose įvairių melžėjų darbštumą keliančių šūkių ar kitokių propagandinių dalykų gaminti, kurių tuo metu sovietiniuose ūkiuose būta į valias. Kadangi jis atvažiavo vienas, be šeimos, jam laikinai, leido apsigyventi vadinamajame „mokytojų“ name, iš kurio nesenai buvo išsikraustę mokytojai. Tai buvo 1705 metais statytas Kintų pradžios mokyklos pastatas, kurį buvo ketinama restauruoti, nes čia 1888-1892 metais dirbo ir gyveno filosofas Vydūnas. Po mokytojų išsikėlimo į naujai jiems pastatytą būstą, šimtus metų skaičiuojantis istorinis namas buvo gerokai apleistas. Tačiau Valdui tai netrukdė – priešingai, buvo visos sąlygos laisvai ir neįpareigojančiai čia įsikurti. O ir tapyti laisvalaikiu, ką jis labai neblogai darė.

Savas laivas

Šie aistringi buriuotojai jau seniai buvo suėję į būrį. Tačiau sovietiniais laikais buriniai laivai buvo labai brangūs, todėl nei vienas iš šių kintiškių įsigyti jo negalėjo. Nuo vaikystės marias pamėgęs A.Varnas pasiūlė laivą pasistatyti patiems. Juo labiau, kad kažkada taip pat bendraminčių padedamas, jau buvo pastatęs jachtą. Tai buvo nebloga išeitis, nes kažkur netoli Vilniaus buvo iš lengvų ir tvirtų medžiagų gaminami jachtų korpusai. Tad beliko įtikinti ūkio vadovybę, kad prie Kuršių marių gyvenantys žmonės turėtų garbe laikyti plaukiojimą jachtomis.

laivas-1Vyriausiajam inžinieriui A.Varnui ir tvenkiniuose dirbančiam T.Kaknevičiui pavyko tai padaryti, tad buvo įsigytas plastmasinis nedidelės jachtos korpusas. Tačiau jis buvo „plikas“, ir jį reikėjo „aprengti“ įvairia laivine buriavimo įranga. Jachtų statyba tuo metu garsėjo tuometinis Leningradas, dabartinis Sankt Peterburgas. Toliau tebuvo tik vyriausiojo inžinieriaus A.Varno „techninis reikalas“ rasti dingstį važiuoti į tą miestą ūkio „gamybos“ reikalais. O tuo pačiu ir reikiamos laivo statymui įrangos pas Leningrado jachtų statytojus įsigyti. Pamažu viskas buvo gauta, tad iš lėto prasidėjo pirmosios Kintų jachtos statyba.

Tai buvo labai nekasdienis ir labai egzotiškas užsiėmimas, tad buriavimo entuziastų bei šio darbo talkininkų radosi ir daugiau. Aplink A.Varno namą – tiksliau apie jo garažą, kur tas atsivežtas laivo korpusas buvo „aprenginėjamas“ – ėmė rinktis ir daugiau kintiškių, ar net iš toliau atvykusiųjų. Vienas tokių buvo buriavimo entuziastas iš Gargždų Saulius Karlonas. Tačiau kol kas niekas nežinojo, kad likimas jam, kaip ir kintiškiams buriuotojams, jau buvo parengęs pragaištingą likimą.

Kai laivas ėmė įgauti jachtos pavidalą, beliko jam sugalvoti vardą. Visi šios „projekto“ dalyviai norėjo įmažinti jau nebesančio, bet buvusio garsaus Mažosios Lietuvos krašto atminimą, todėl ir rinko iš buvusių krašto užmarštin išėjusių vietovardžių. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į apink Kurių marias esančių miestelių bei gyvenviečių vardus. Taip po labai ilgų bendrų viso būrio laivą stačiusių, talkininkų bei smalsuolių, pagaliau jachtai buvo pasiriktas pietvakarinėje Kuršių marių dalyje buvusio garsaus prieškario kurorto Krantas vardas (vokiškai Cranz) dabartinis Zelenogradskas. Nelabai jis „lipo“ prie laivo, bet nieko geresnio tuo metu sugalvota nebuvo. O kad šiuo vardu iš ties nereikėjo pavadinti pastatytos jachtos, kintiškiai suprato tik po nelaimės, kuri įvyko 1989 metų rugpjūčio pradžioje.

Katastrofa

Sovietiniais laikais valstybės siena buvo labai akylai saugoma. Tad viltis išplaukti į Baltiją buvo nereali. Tačiau po Kuršių marias buvo galima plaukioti. Visą eilę metų ir prieš aprašomus įvykius, ir po jų – rugpjūčio mėnesiais Lietuvos buriuotojų sąjunga rengdavo kelių dienų regatas. Tokia ji buvo surengta ir 1989 metais.

Kintiškiai buriuotojai A.Varnas, T.Kaknevičius, V.Galadauskas, S.Karlonas ir kiti, jau buvo išbandę pavasarį į vandenį nuleistą naująją jachtą „Krantas“. Buvo išmokta ją valdyti. Laivas buvo pritaikytas sekliom marių pakrantėms – turėjo ištraukiamą kilį. Tai svarbi ypatybė, galėjusi turėti įtakos jachtos buriuotojų likimui. Tad iki Kuršių marių regatos šiuo laivu plaukioję jo statytojai jau buvo įgiję patirties laivą valdant. Tiesa, palankiu oru, nes per rimtą štormą niekam buriuoti nebuvo tekę.

Rugpjūtį – pats darbymetis ūkyje, ir ūkio direktorius Alfonsas Pekarskas į regatą vyriausiojo inžinieriaus A.Varno neišleido. Todėl išplaukė naująjį laivą jau įvaldžiusi, bet didesnės buriavimo patirties neturinti komanda T.Kaknevičius, V.Galadauskas ir S.Karlonas.

Vienas iš šios regatos etapų buvo: Nida – kažkuri gyvenvietė rytinėje dalyje – finišas vėl Nidoje. Tais metais rugpjūtis buvo vėjuotas, kas labai gerai burinėms jachtoms. Tačiau kaip tik per šį etapą vėjas paliko labai stiprus ir mariose kilo didžiulė audra. Daugelis laivų į Nidą grįžo anksčiau, neįveikusios numatyto etapo. Tuo tarpu kintiškių jachta „Krantas“ į Nidą neatplaukė nei tą, nei kitą dieną. Nurimus audrai ji taip pat nepasirodė. Kilo daugybė minčių, tačiau pačią baisiausią visi vijo iš galvos – daugelis tikėjosi, kad laivas tiesiog sulūžęs laukia pagalbos kur rytinio kranto nendrėse. O jų ten bekraščiai toliai…

Negrįžtančios jachtos išplaukė ieškoti Kintų žuvininkystės ūkio žvejai. Plaukė ir A.Varnas. Ne pirmos jaunystės žvejybiniai botai plaukia lėtai, todėl paieškos truko ne vieną dieną – iki marių pietinės dalies yra tolimas plaukimas. Ir vieną vakarą žvejybinis botas labai iš lėto parbuksyravo jachtą. Ją ieškotojai rado apvirtusią nendrynuose. Kaip pasakojo šiuo laivu grįžusieji, atvertę laivą rado ir vieno buriuotojo kūną. Visi nusprendė, kad tai Saulius. Tačiau tik po kurio laiko paaiškėjo, kad tai buvo visai ne jis. Kitų Kintų buriuotojų paieškos tęsėsi dar keltą dienų. Tam buvo pasitelkti ne tik visi laivai, bet ir iš Klaipėdos sraigtasparniai stebėti nendres ir krantą iš oro. Vėliau pavyko rasti dar vieną žuvusįjį – Tomą. O štai Valdo draugai ieškojo net iki rugsėjo mėnesio. Galiausiai kūnas buvo rastas Kaliningrado morge. Jį marių bangos, netrukus po spėjamos katastrofos, išplukdė į vakarinį – smėlėtą Kuršių nerijos krantą. Tad ilgai niekam į galvą neatėjo, kad taip gali atsitikti: laivo katastrofa – viename krante, o buriuotojo palaikai atsiduria kitame. Tačiau tai nebuvo vienintelis marių valdovo pokštas… Bet, tai jau kitas pasakojimas.

Atminimo idėja

1988 metų vasarą, artėjant Kintų jachtos žūties dešimtmečiui, šių eilučių autoriui kilo mintis, kad reikėtų pagerbti draugus ir ant Kuršių marių kranto pastatyti šiai nelaimei atminti paminklą. Vėliau pasidalinus šia idėja su bičiuliais ir kalbantis apie tai, tapo aišku, kad tokį paminklą reikėtų statyti visiems negrįžusiems iš marių: marių valdovas kone kasmet pasiimdavo pas save pačius drąsiausius žmones. Tad ties ta mintimi ir buvo sustota – paminklas turi būti visiems, negrįžusiems iš marių.

paminklasMinčiai statyti paminką pritarė ir šilutiškis architektas Izidorius Žilinskas – Dzidas. Jis sutiko parengti projektą, tad drauge apžiūrėjome ir radome vietą, kur toks paminklas turėtų būti. Jis turėjo iškilti visi šalia Ventės gyvenvietės, ant aukštoko skardžiaus. Dzidas pasiūlė statyti obeliską, prieš tai kiek sutvirtinus kranto šlaitus. Jis parengė trumpą paminklo eskizą, apibrėžė jo vietą. Tačiau, kad tai įgautų oficialų pavidalą, reikėjo įregistruoti organizaciją: buvo tikimąsi, kad per metus pavyks surinkti pakankamai pinigų ir, minint katastrofos dešimtmetį, paminklas bus atidengtas.

Šilutės savivaldybėje (tuomet buvo tokia tvarka) buvo registruotas visuomeninis fondas „Neptūno aukos“. Tačiau šią idėją įgyvendinti pasirodė ne taip jau paprasta – aukoti pinigus kad ir gražiai idėjai nedaug kas buvo linkę. Be to, atsiradus kitiems darbams, šis projektas jo iniciatoriui taip pat nutolo.

Paminklas

Nors praėjo nemažai laiko, tačiau paminklo atsiradimo idėja negrįžusiems iš marių visą laiką nedavė ramybės. Per tuos metus Anapilin iškeliavo paminklo eskizo autorius I.Žilinskas – Dzidas. Jis buvo parengęs keletą to savo siūlyto projekto egzempliorių, kuriuos ir turėjo šių eilučių autorius.

Kai ėmė burtis Ventės bendruomenė, vienas iš egzempliorių buvo įduotas ventiškiui Vytautui Jusiui. Tačiau užsiėmęs paukščių žiedavimu, jis neturėjo laiko šiam projektui. Bet šia mintimi jis pasidalino su kitais bendruomenės nariais. Viskas pajudėjo prieš keletą metų, kai Ventės bendruomenei ėmė vadovauti Antanina Adomaitytė. Daug tuomet darbų Ventėje buvo padaryta.

Prieš porą metų ji paprašė šio Dzido parengto projekto egzemplioriaus – paminklo idėja jai buvo labai artima. Bendruomenė parengė projektą vienam iš Europos Sąjungos paramos fondų, kurio pagalba ir buvo ketinta pastatyti tokį paminklą. Projekto vertintojams paminklo statymo idėja pasirodė verta paramos, tad jai įgyvendinti buvo skirta finansinė parama.

Nuo paminklo statymo idėjos atsiradimo iki jo realizacijos praėjo daug laiko. Dėl to pirminė mintis kiek pasikeitė – buvo atsisakyta obelisko, parinkta kiek kita vieta. Tačiau galutinis rezultatas išėjo puikus, ir balandžio 11 dieną, stebuklingai sušilus orui, ypatingai skaisčiai nušvitus saulei, paminklas „Negrįžusiems iš marių“ Ventėje, ant Kuršių marių kranto, buvo atidengtas.

Šio paminklo projekto autorius klaipėdietis architektas Adomas Skiezgėlas. Jį pagamino ir pastatė UAB „Akmens namai“. O vietą paminklui ant Kuršių marių kranto parengė, išvalė ir pagražino – Ventės bendruomenės žmonės.

040++035++  050++ 063++ ventė.aukos 11-04-15 78++ Vetrunge