Jei nebus šviečiama visuomenė, po kelių dešimtmečių gali nelikti krašto savitumo

Pirmadienį Klaipėdos etnokultūros centre posėdžiavo Mažosios Lietuvos regiono etninės kultūros globos taryba. Ją sudaro iš šio regiono savivaldybių deleguoti nariai, kurie vienaip ar kitaip dirba šioje srityje ir neblogai žino esamas problemas. Konstruktyvaus susitikimo metu aptarta daug visuomenėje esančių ir etninės kultūros srityje kylančių problemų. Tad vienas iš artimiausių uždavinių – visuomenės švietimas, nes, kaip pastebėjo ne vienas posėdžio dalyvis, etninius dalykus išstumia vienadieniai populiarūs reiškiniai. Dažnai tai vyksta tiesiog dėl daugelio dalykų nežinojimo.    

Posėdis prasidėjo šios tarybos narės Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės istorijos mokslų daktarė Silvos Pocytės senųjų krašto kapinių būklės apžvalga. Jau keletą metų šio universiteto mokslininkai tyrinėja šį unikalų pavaldą. Tad ji pasidalino savo ir savo kolegų patirtimi, atkreipdama dėmesį, kad senosios šio krašto kapinės – didelis ir labai savitas praeities pažinimo šaltinis, kuris taip pat nyksta.

POsedis_10-27Apžvelgdama kapines bei jas lygindama, S.Pocytė pastebėjo, kad šiuo metu kyla iniciatyvos bei nemenkas noras jas tvarkyti. Iliustruodama tai ji parodė keletą pavyzdžių, kaip neišmanant, kokiu būdu teisingai kapavietes ar kryžius atstatinėti bei parinkus netinkamas medžiagas, padaroma nepataisoma žala. Mokslininkė taip pat prisiminė pavyzdį iš vienos seniūnijos. Ten aktyvi ir energinga vietos bendruomenė su pirmininke priešakyje išvalė nuo menkaverčių medžių, krūmų kapines. Kadangi ten nebuvo išlikusių kryžių, juos atsivežė iš Kelmės rajono kapinių ir įmūrijo jų požiūriu sutvarkytose kapinėse. S.Pocytė pastebėjo, kad taip buvo iškreipta istorinė tiesa ir sudarkytas kultūros paveldas. Tačiau, pastebėjo ji, greičiausiai tai buvo padaryta iš nežinojimo. Šiuo pavyzdiu ji pasiūlė, kad posėdyje galėtų būti priimtas kreipimąsi į Kultūros ministeriją, Kultūros pavaldo departamentą, kad būtų parengtas bendras kapinių tvarkymo aprašas. Ten galėtų būti ir rekomendacija, kad išlikusių metalinių tvorelių ar kryžių geriau nedažyti, nes netinkamai parinkus dažus, rūdys negrįžtamai gali suardyti visą metalinį paviršių. Tad labai svarbu, kad tvarkant senąsias kapines, joms nebūtų kenkiama.

Šios ir kitos istorikės pastabos sukėlė nemažas diskusijas. Tad imta svarstyti, kaip pasielgti su nulaužtais kryžiais, išvartytais paminklais? Apie tai, kaip Evos Jankutės iniciatyva buvo atkurtos senosios Bitėnų – Šilėnų kapinaitės, patirtimi pasidalino šios tarybos narė Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė. Savo pastebėjimus ar turimą tvarkymo patirtį išsakė ir kiti šios etninės kultūros globos tarybos nariai. O nuosekliausiai dirbama Klaipėdos rajone, kur jau eilę metų kapinės prižiūrimos per „Senųjų kapinių tvarkymo programą“.

Taip pat buvo pasidalinta įspūdžiais iš susitikimų su vienos viešosios įstaigos, globojamos Evangelikų – liuteronų bažnyčios, iniciatyvų „tvarkant“ senąsias kapines. Liūdniausiai, kad gavus ir palaikymą, ir finansavimą, dėmesys taip pat dėl ne kompetencijos kreipiamas į vienus dalykus, ignoruojant kitas kapinių paveldo dalis. Tuo klausimu taip pat nutarta parengti kreipimąsi į valdžios institucijas nuo Mažosios Lietuvos regiono etninės kultūros globos tarybos.

Toliau buvo svarstoma, kokius tolimesnius žingsnius reikėtų žengti kuriant Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbą. Po neilgų diskusijų buvo nutarta, kad artimiausiu metu turėtų būti parengta istorinė apžvalga kuriant tokį visam kraštui būdingą herbą. O kitąmet turėtų prasidėti ir paties herbo kūrimas. Visi sutiko, kad jo spalvos jau aiškios – jos geltų būti ir tokios, kokia yra Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta ir raudona.

Baigiantis posėdžiui  jo dalyviai pasidalino savo nusistebėjimais, kiek dar daug reikia padaryti, kad Mažosios Lietuvos etnografinis regionas būtų žinomas ir nemaišomas su gretima Žemaitija.