2013 metams verčiantis į antrą pusę šilutiškis žurnalistas Stasys Mėlinauskas bendruomenei pateikė siurprizą – parengtą ir savo jėgomis išleistą knygą „Pėdos rasoje“. Nors knyga, kaip sakoma, kišeninio formato, tačiau vargiai ar ji ten tilps – ją sudaro per 600 puslapių. Joje kadaise vykusių įvykių aprašymai, kuriuos jis spausdino vietos žiniasklaidoje. Tuomet tai buvo kasdienybė. O sudėti į vieną knygą – bemaž itin savitas istorijos vadovėlis.      

Saulius SODONIS

Dabar S. Mėlinauskas – užtarnautame poilsyje, tačiau darbo visuomet susigalvoja. Kartą, peržvelgęs šūsnį pageltusių laikraščių savo namuose, garaže bei kitose vietose, ėmėsi neįprasto darbo – dar kartą perskaitęs nuo 1969 iki pat 2011 metų paties rengtus straipsnius pradėjo rengti knygą. O kaip tai sekėsi – jis pats labai puikiai aprašo.

Vėliau jau šios knygos įžangoje jis prisimins savo dėstytojo žodžius, kad laikraštis gyvena du kartus – tuomet, kai pirmą kartą išvysta dienos šviesą, ir vėliau, kai jis skaitomas praėjus kuriam laikui. Tuomet jis tampa ne mažiau patrauklus, nes įvykiai, kurie anuomet buvo svarbūs ir aktualūs – jau pergyventi ir patirti. Taip pat ir tai, kokias pasekmes buvę dalykai, reiškiniai ar įvykiai turėjo.

Dėmesys detalėms

Pažįstantys ir bendraujantys su S. Mėlinausku žino jo ypatingą ir atidų požiūrį į įvairias detales. Ne kartą bendraminčiai yra girdėję jį sakant, kad patys įvykiai lieka, tačiau praėjus kuriam laikui detalės tiesiog išsitrina iš galvos. Todėl, greičiausiai, jo rašinių herojus ne kartą stebino jo prašymas prisiminti įvairias smulkmenas. O kad išties daug kas užsimiršta, gali įsitinti visi, kurie ims į rankas jo knygą „Pėdos rasoje“.

Tikrai nemažai šilutiškių, pagėgiškių bei kitų vietų gyventojų dalyvavo prieš 26-erius metus prasidėjusioje Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje ir renginiuose. Atrodo, kad lyg ir prisimeni daugumą to meto įvykių. Tačiau tik ėmęs skaityti šią knygą supranti, kaip daug įvairių smulkmenų, kurios dabar ne tokios jau mažos – išties išgaravo iš galvos. Pavyzdžiui, ar daug kas prisimena, kad spaudoje buvo rašyta, kaip žmonės pasipiktinę, kad mėsos atvažiavę Sovietsko gyventojai išperka „mūsų“ mėsą. Todėl prašoma buvo tikrinti perkančiųjų pasus. Šiandien, kai gyvename savotiškame pertekliuje – tai skamba juokingai ir kelia šypseną, tačiau tuomet tai jokių būdu nebuvo juokinga – skaudu buvo.

O kam yra tekusi laimė bendrauti su šiuo šmaikščiu žmogumi ir patys gali papasakoti, kaip prisispyręs Stasys teiraudavosi įvykių ar darbų detalių. Nors į šią knygą ir nepateko, tačiau labai į atmintį įsirėžė jo gan įkyrus klausinėjimas, kaip iš karto, atkūrus nepriklausomybę Šilutės savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriuje dirbdami leidome P. Jakšto knygą „Senoji Šilutė“. Tuomet dar nebuvo visai nutrūkę saitai su Sovietsku ir ten esančiu popieriaus fabriku, todėl „bendradarbiaujant“ – mainėme mėsą į popierių, tai knygai spausdinti. S. Mėlinauskas vertė prisiminti, kaip teko savo rankomis pakrauti į mašinas apie pusę tonos skerdienos.

Sąjūdžio metraštininkas

Nors knygoje yra pateikta daugybė jo rengtų ir per 42-ejus metus spausdintų straipsnių, tačiau didžiulę vietą užima jo to meto tiesiog Sąjūdžiu vadinamas visuomeninis – politinis judėjimas. Nors tuo metu spauda tuometės komunistų partijos buvo labai griežtai kontroliuojama, tačiau S. Mėlinauskui dėl jo smagaus būdo ir nuoširdumo pavykdavo nemažai įvairios informacijos aštunto dešimtmečio pabaigoje skleisti. Tereikia prisiminti, kad spauda, net ir nelaisva, tuomet buvo kone vienintelė priemonė naujoms žinioms skleisti. Nesuabsoliutinant Stasio sugebėjimų, vis dėlto galima pasakyti, kad dėl savo charakterio savybių jis rasdavo kalbą su daugeliu žmonių. Tai padėdavo ne tik atsiverti, bet ir parengtą spaudai medžiagą paskelbti. Žinoma, prisimena tuos laikus S. Mėlinauskas, kad būta visko. Tačiau nemažai jo tekstų, parašytų tiesiogiai ar ezopo kalba, vis dėlto pasiekdavo rajono gyventojus.

Iš minėtų detalių, o gal ir ne tik detalių, naujai pasimatė vykusi Sąjūdžio atstovų rengimasis kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą. Tuomet Šilutės komunistų partijos centre vyko daug įdomių dalykų. Įdomu, kad vienas iš aukštų veikėjų, tuometis vyriausias rajono prokuroras paskelbė straipsnį apie „teisingą“ gyvenimą. Prisiminus to meto atmosferą galima tik stebėtis, kiek drąsos reikėjo S. Mėlinauskui parašyti atsakymą – komentarą į šiuos svarstymus. Visa tai ir dar daugiau apie Šilutės sąjūdį galima dar kartą perskaityti naujoje S. Mėlinausko knygoje „Pėdos rasoje“. Gal todėl žmonės tuomet gerbė S. Mėlinauską už atvirumą, drąsą ir pozicijos turėjimą. Tai nulėmė ir tai, kad jis buvo pasiūlytas ir išrinktas į Šilutės sąjūdžio Tarybą pirmajame visuotiniame gyventojų susirinkime, kurio dalyviai vargiai tilpo į Šilutės Kultūros namus.

Vertingos nuotraukos

Knyga, kaip ir laikraštis – be nuotraukų – būtų kaip be akių. Džiugu, kad pavyko knygos autoriui surinkti tuo metu retai darytas nuotraukas. Jų išliko nedaug, nes ir fotografavimas, ir jų darymas to meto deficito laikais buvo brangus dalykas. Todėl labai džiugina knygon patekusios nuotraukos. Jose daugelio metų įvykiai. Ir labai smalsu prisiminti, kaip anuo metu atrodė pažįstami bei bendraminčiai. Taip pat džiaugsmas apima kai kuriose atradus ir save.

Baigiant galima trumpai pasakyti – nejučiomis S. Mėlinauskas parengė labai gyvą ir kasdienybę iliustruojančią Šilutės istorijos knygą: net pačiuose tobuliausiuose istorijos leidiniuose – kasdienybės atspindžiams vietos nėra. Todėl ateinančios kartos mūsų pamario istoriją galės mokytis (suprasti) ne tik vadovėliuose, bet ir kasdienį gyvenimą atspindinčioje Stasio Mėlinausko knygoje „Pėdos rasoje“. Jis jas įbrėžė labai gilias.