Dar nė savaitė nepraėjo, kai mus iš Klaipėdos leidyklos pasiekė nauja knygelė, pavadinta „Angelai negali gyventi žemėje“. O pabaigoje jos, kur yra visi privalomi knygos atributai, pavadinimas praplėstas ir be esamo ant viršelio užrašo pridėta „arba knyga apie Žmogų“. Šis leidinys – tai iš Vilkyškių apylinkių kilusios senosios šio krašto gyventojos, šviesios atminties Onos Blankienės beveik viso gyvenimo atsiminimai. O jie išties apie žmogų, kuris net sunkiausiose aplinkybėse išliko Žmogumi, kai buvo visos sąlygos tą prarasti…   

Saulius SODONIS

Autorė

Likimas šiai moteriai nepašykštėjo įvairių išbandymų. Gal net kiek daugiau nei kitiems Mažosios Lietuvos senbuviams. Tačiau kaip matosi labai greitai skaitomoje knygoje, visose aplinkybėse Ona Blankienė išlaikė sveiką ir natūralų požiūrį „kodėl“, kuris kildavo netradicinėse aplinkybėse ar situacijose.

Šiandien jau galima skaityti jos atsiminimus, o praėjusį savaitgalį buvo minimos Onos mirties pirmosios metinės. Štai susirinkę į atminimus ir dalindamiesi susitikimų su ja įspūdžiais Pagėgių krašto turizmo informacijos centro Vilkyškių turizmo centre ją pažinoję žmonės minėjo Oną pačiais gražiausiais žodžiais.

Ona – šio krašto senoji gyventoja. O kaip tik likimas šio krašto žmonėms buvo labai negailestingas. Tai sužinome perskaitę šią atsiminimų knygelę. Joje sudėtas kone visas senjorės gyvenimas, kurį aprašė jos dukra Kristina Blankaitė 1996 metais. Atsiminimai baigiasi maždaug apie septintą–aštuntą dešimtmetį. Ir nors būtų buvę įdomu sužinoti, kaip O. Blankienė sutiko ir vertino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau to jau niekada nesužinosime.

Knygos dalys

Ši knyga turi aiškias dalis, kuriomis atsiminimų autorė įvardino lūžio taškus, po kurių kas nors keitėsi šios moters gyvenime. Tačiau kalbant apie dalis gali pastebėti ir istorinius laikotarpis, ir juose gyvenusius žmones. Daug dėmesio skiriama proseneliams – nuosekliai aprašoma baba – mamos mama. Tai gyvenama aplinka, kurią paveldėjo autorė ir kuri buvo jai artima.

Toliau laikotarpis, kai Ona augo, mokėsi ir padėjo namuose. Labai gerai, kad atsiminimuose yra vardinama nemažai to meto vietovardžių (ir lietuviškai, ir vokiškai). Tai svarbu, nes ne viena vieta šiandien tik tokiu būdu atsimenama, juk nieko tose vietose nelikę. Įdomu, kad vardinamos ir mokyklos, kurioje mokėsi, mokinių pavardės, neužmirštant paminėti net mokytojų. Taip įamžinami ir kiti buvę šio krašto gyventojai.

Yra šiurpokas pasakojimas, kaip teko trauktis į Vakarus – Vokietiją – bėgant nuo „rusų“. Mirtis einant karo keliais buvo kasdienybė. Galima tik pastebėti, kad apie mirtį ne tik karo metais būdavo kalbama gerokai dažniau nei dabar. Pavyzdžiu, nelaimingi gimimai, kaimynų vaikų skendimas upėse…

Daug vietos skirta tam laikotarpiui, kurį autorė įvardina „Mes – fašistai“. Tuo metu kūrėsi „naujoji santvarka“, kuri labai aiškiai skirstė žmones. Tačiau kaip vėliau matome sekdami autorės pasakojimą, darbštūs ir nuoširdūs žmonės rado ir čia savo vietą, nors pasistumdyti pečiais taip pat šiek tiek reikėjo. Tad iš šių pasakojimų puikiai galime mokytis istorijos. Ir ne vadovėlinės – o gyvenimiškos, kuri kartais net universitetais pavadinami.

Knyga – labai svarbus darbas

Ši daugiau kaip šimto puslapių knygelė – labai vertinga savo turiniu. Joje O. Blankienė savo atsiminimais liudija krašto gyvenimą ir praeitį. Tai bešališkas pasakojimas, kurį perskaičius pajuntame žmonių kasdienio gyvenimo esmę. Istorikai dažnai daro apibendrintas išvadas, o čia skaitant supranti, kaip tuos istorinius įvykius matė paprasti žmonės. Ne tik matė, bet ir vertino, nors nieko pakeisti jie dažniausiai negalėjo…

Gali būti, kad savo atsiminimus yra parašę ir daugiau žmonių, tačiau labai didelė vertybė, kad jie knygos pavidalu tapo viešai prieinami, pasiekė mus. Už tai turime būti labai dėkingi šių atsiminimų autorės dukrai Kristinai Blankaitei. Ji, padedama draugų ir bičiulių, išleido šią knygelę. Ir nors iš asmeninių pozicijų žiūrint atviravimas skirtas labiau šeimos nariams, tačiau tai tampa ir nuoširdžiu šios sudėtingos krašto dalies mūsų istorijos liudijimu. Taip gali būti užkertamas kelias istorijos „perrašinėjimams“, ko dar pasitaiko.

Estetika

Knygelė „Angelai negali gyventi žemėje“ labai daili ir miela. Estetinį vaizdą jai suteikė K. Blankaitė, kuri turėdama meninį išsilavinimą, labai pasistengė. Ypač informatyvios iliustracijos. Jos ne tik papildo aprašomus įvykius, bet montažo metu įgavo daugybę atspalvių. O tai ne tik informacija, bet ir ypatinga nuotaika.

Knygelės leidėja K. Blankaitė parašė ir keletą eilėraščių, kurie skirti aprašomam įvykiui bei šių atsiminimų autorei – mamai. Tad ši naujai išėjusi knygelė pasitarnaus ne tik žinių papildymui, bet gali būti ir impulsas pradėti rašyti kitiems, nes istorija keičiasi tiesiog mūsų akyse. O atmintis ne visada ilgaamžė…