Kokia bažnyčia be bokšto?

Šis rašinys skirtas naujam Vilkyškių bažnyčios atgimimui. Ir ypatingai nuoširdžiai tuo pasirūpinusiu vienu pirmųjų jos atstatymo iniciatoriui, kilusiam iš šio krašto Rudolfui Zaberiui (Rudolf Zaber). Jis nepaprastai energingai ir atkakliai pasiekė, kad būtų uždėtas stogas ir užkeltas naujas bažnyčios bokštas. Apie tai buvo paskelbta praėjusių metų birželio mėnesio „Memeler Dampfboot“ laikraščio numeryje. Straipsnį apie tai parengė Roza Šikšnienė.

1989 metais dar aplinkiniais keliais į senąją savo tėviškę – Vilkyškius iš Vokietijos atvyko Rudolfas Zaberis (Rudolf Zaber). Grįžęs į Vokietiją jis pranešė, kad Vilkyškių bažnyčia stovi be bokšto. Sovietiniais laikais joje buvo įrengtas grūdų sandėlis. Tačiau dabar ji yra tuščia, todėl dėl trūkstamos priežiūros buvusi bažnyčia pasmerkta griūti. Jis sugebėjo Vokietijoje tuomet gyvenusius vilkyškiečius įtikinti, kad bažnyčia vėl turi tapti Dievo namais.

Netrukus R. Zaberis pradėjo neįtikėtiną bažnyčios atstatymo darbą, tam negailėdamas nei laiko, nei asmeninių santaupų. Jis aplankė Lietuvos kultūros ministrą bei Vokietijos ambasadorių Vilniuje. Svarbiausia ir skubiausia užduotis – stogų sutvarkymas. Tai turėtų  apsaugoti mūrus ir medines bažnyčios dalis nuo tolesnio nykimo. Tai buvo jo pirmasis ir svarbiausias žingsnis. Pagrindinis stogas buvo naujai uždengtas, kiti stogeliai – sutvarkyti. Tokiu būdu buvo sustabdytas pastato griuvimas.

Herbert Meyer 1989 m. buvo vienas pirmųjų jo pagalbininkų. Jis pakvietę savo Mühleim - Heissen bažnytinę bendruomenę prisidėti prie Vilkyškių bažnyčios atstatymo darbų. Taip pat Vokietijos finansų įstaigos leidimu atidarė sąskaitą bažnyčios atstatymo aukoms rinkti, kurią pats ir tvarkė. Kiekvienam aukotojui buvo išduota pažyma apie jo piniginės aukos gavimą ir panaudojimą. Iki šios dienos M-Heissen bendruomenė laiduoja, kad visos aukotos lėšos yra panaudotos bažnyčios restauracijai. Taip pat visos išleistos lėšos patvirtintos amatininkų sąskaitomis bei Vilkyškių parapijos tarybos pažymomis.

1996 metais R. Zaberis suprato, jog „bažnyčia be bokšto – nėra bažnyčia“. Padėti atvyko jo studijų draugas inžinierius Volker Müller. Pastarasis ėmėsi šios užduoties negailėdamas nei laiko, nei asmeninių pinigų ne tik bokšto statybai Vokietijoje, bet ir jo atvežimui į Vilkyškius. Dabar raudonomis  plytomis iš toli šviečiantis bokštas tapo labai svarbiu simboliu ne tik vilkyškiečiams Vokietijoje, bet ir dabartiniams Vilkyškių gyventojams, padėjusiems pasiekti R. Zaberio iškeltą tikslą: pradėtas darbas turi būti užbaigtas.

Vilkyškių bažnyčios istorija: mūsų dabartinė bažnyčia yra ketvirtoji bažnyčia

Pirmoji bažnyčia

Pirmoji žinia apie bažnyčią Vilkyškiuose yra jau 1560 metų. Tai buvusi mažytė medinė bažnytėlė su altoriumi, sakykla ir persirengimo kambariu. Bažnyčios bokšte buvo vienas varpas. 1615 metais bažnyčia buvo tokios prastos būklės, jog ją reikėjo perstatyti. Tai ir buvo padaryta iki 1621 m. Buvusios išorinės sienos išliko, tačiau buvo padarytos naujos vidaus durys ir langai. Bažnyčios stogas taip pat buvo perdengtas skiedromis. Apie 1623-iuosius bažnyčia įsigijo antrą varpą. Vokietijoje vykęs Trisdešimties metų karas pasiekė ir Vilkyškius. Švedai ir plėšikų ordos plėšė žmones, nuniokojo bažnyčią. Jai ir vėl grėsė sugriuvimas. Reikėjo įmūryti aštuonis atraminius balkius, sienas sutvirtinti metaline juosta.

Antroji bažnyčia

1650 metais Vilkyškiuose buvo pradėta statyta nauja fachverkinė bažnyčia, kurios statybos darbai truko iki 1652 metais bažnyčia turėjo 12 langų. Kiekvienas jų – po 4 skiltis. Dar vienas langas buvo zakristijoje. Stogas buvo uždengtas su 10 240 vnt. atskirai išpjautų skiedrų. 1655–1660 metais bažnyčia labai nukentėjo dėl karų su švedais ir lenkais. 1664 metais bažnyčiai vėl buvo reikalingas remontas. Karų metu sunaikinti abu varpai, krikštykla, šviestuvai, suolai. Nors gyventojai dar ilgai jautė karo pasekmes, tačiau bažnyčia buvo vėl naujai įrengta. 1757-ųjų vasaros pabaigoje ir rudenį, Septynmečio karo metu, į Vilkyškius įsiveržusi rusų kariuomenė pelenais pavertė bažnyčią ir visą kaimą. Varpai tikriausiai ugnyje išsilydė.

Trečioji bažnyčia

Nuo 1770 iki 1772 metų statoma nauja bažnyčia. Tai masyvus statinys, dengtas skiedromis, 103 pėdų ilgio ir 44 pėdų pločio. Bažnyčia stovėjo ant aukštos kalvos apsodinta liepomis. Buvo įkeltas naujas varpas, kuris svėrė apie 700 svarų (327 kg). Varpas kabėjo mažame bokšte. 1814-aisiais buvo nupirktas antras varpas, kuris skambėjo labai skaidriai. Šis varpas svėrė 230 svarų (107,5 kg) ir buvo pavadintas „Luise“. Ši bažnyčia bendruomenei tarnavo iki 1896 metų. Vėliau pastatas paseno ir buvo nugriautas. Šioje vietoje dabar stovi kunigų namai (klebonija). Ponia Leidereiter, paskutinio mūsų kunigo žmona, paliko mums žinią, kad rūsyje buvo atidengtas skliautuotas praėjimas su nišomis, kurios turbūt buvo naudojamos karstų laikymui. Buvo rastos ir kaulų liekanos.

Ketvirtoji bažnyčia

Nuo 1895 iki 1896 metų buvo statoma dabar esanti bažnyčia. Į šios bažnyčios bokštą buvo įkelti abu senieji varpai. Pirmojo pasaulinio karo metu varpai buvo išsaugoti, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939-aisiais, varpai buvo išvežti ir išlydyti.

Sovietiniais laikais bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. Aplink buvusią bažnyčia pristatyta pagalbinių pastatų. Bokšto apatinėje dalyje buvo įrengtas grūdų džiovinimo mechanizmo variklis. Išorinės sienos ir langai be stiklų buvo balti nuo miltų dulkių.

35 metų sovietinio ūkininkavimo išdavoje bokštas buvo nugriautas, langai išdaužyti, stogas prakiuro, mūras vietomis išgriautas, kad būtų galima įstatyti ventiliatorius. Pasibaigus sovietiniams laikams, atėjo pagalba iš buvusių vilkyškiečių šiuo metu gyvenančių Vokietijoje. Ėmę rinkti aukas, jie pradėjo bažnyčios atstatymą. Ir dabartiniai Vilkyškių  gyventojai įsijungė į atstatymo darbus. Parapija sulaukė pagalbos iš Europos Sąjungos įrengiant bažnyčios vidų, kuri įrengta daug gražiau negu každa buvusi. 2012 metų balandžio 14 dieną vyskupas Mindaugas Sabutis Vilkyškių bažnyčią vėl pašventintino.