Kažin ar per trumpą laiką būtų pavykę susipažinti su iki šiol mažai žinomomis Rusnės salos istorijos asmenybėmis, jei ne netikėtas kaip šaltas dušas keletos vilniečių atvežtas pasiūlymas statyti paminklą, kaip manoma, čia gimusiam Hermanui Kalenbachui (Hermann Kallenbach).    

Saulius SODONIS

Rusniškių susierzinimas

Kad reikėtų saloje statyti paminklą H.Kalenbachui, kuris buvo Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo Mahatma Gandžio (Mahatma Gandhi) bičiulis ir bendramintis, drauge su juo siekęs tos šalies išsivadavimo iš Anglų priklausomybės, mintis sklandė jau senai. Pirmasis apie tai prieš daugiau kaip dešimtmetį ėmė kalbėti vilniškis Vytautas Toleikis. Tačiau kaip tai padaryti nebuvo aišku – tik tokia mintis atsirado. Todėl kaip nustebo rusniškiai, kai netikėtai prieš keletą savaičių salos seniūnė Dalia Drobnienė buvo iškviesta į Šilutės savivaldybę, kur jau buvo aptarinėjama šiems didiems vyrams galimybė paminklą statyti. Šią mintį atvežė ir su centrine Šilutės valdžia aptarinėjo žinoma žurnalistė Edita Mildažytė, skulptorius Romas Kvintas ir architektas Saulius Plungė. Jie jau buvo radę ir rėmėjų, ir jau turėjo pirminį H.Kalanbacho ir M.Gandžio skulptūros maketą. Tačiau svarbiausiai – jau buvo ir vietą paminklui numatę. Anot vilniečių – geresnės vietos, kaip ant senojo Peterso tilto nėra. Tačiau rusniškiai, džiaugdamiesi šia vieta kaip viena pagrindinių savo poilsio ir renginių vieta, visai neįsivaizdavo, kad ji galėtų būtų kitokia, kaip kad dabar yra – su suoleliais, plačia apžvalga į Atmatos upę.

Rusnės seniūnė tuomet pasiūlė vykti visiems į Rusnę ir apžiūrėti kitas galimas paminklo statymo vietas. Tačiau tuokart svečiai, greičiausiai jau savo vizijose regėję paminklą ant tilto, nematė, ką tuomet siūlė seniūnė bei dar keli su ja buvę rusniškiai. Galų gale buvo sutarta, kad šią idėją vilniečiai turi patys pristatyti Rusnės bendruomenei ir viską paaiškinti.

Tai sužinojusi salos bendruomenė sujudo – svečiai ir geros idėjos autoriai visiškai nekreipia dėmesio į čia vykstantį gyvenimą ir kone per jėgą braunasi ten, kur bendruomenė nenorėtų šių dviejų garsių vyrų paminklo matyti. Šiuo atveju svečių advokatas buvo Šilutės meras Vytautas Laurinaitis, kuris kažkodėl girdėjo tik svečius ir jų argumentus, visai nesiklausydamas, ką kalba vietiniai – rusniškiai.

Pažintis su Rusnės asmenybėmis ir visiems patikęs siūlymas

Negalima būtų pasakyti, kad rusniškiai nežino savo istorijos. Tačiau tikrai ne vienas papildė savo žinias. Apie Rusnės žydus medžiagos paieškojo Kęstutis Demereckas, kultūros paveldo ekspertas, istorikas, Klaipėdos leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas. O taip pat apie salos žymius žmones pasirengė pasakoti VšĮ „Salos etnokultūros ir informacijos centro“ vadovė Birutė Servienė. Žinoma, taip pat turėjo ką pasakyti ir šmaikštumu garsėjanti seniūnė D.Drobnienė.

Ši pažintis įvyko du kartus dėl labai proziško nesusikalbėjimo. Nors vilniečių susitikimas su salos bendruomene buvo suplanuotas trečiadieniui, tačiau tik pasigedus svečių buvo susizgribta, kad kažkas kažką supainiojo ir svečiai į Rusnę rengiasi ketvirtadienį. Kadangi informacinio centro salė buvo pilna, buvo nutarta, kad bus pristatyta parengta medžiaga. Gal ir gerai, kad buvo dar viena diena apmąstymams, nes rusniškiai tuokart buvo nusiteikę gan „karingai“.

K.Demereckas ne tik supažindino su Rusnės žydų istorija, bet ir pateikė siūlymą. Besigilindamas į praeitį, jis pastebėjo, kad kažkada vienu svarbiausiu salos pastatu buvusi žydų sinagoga, yra išlikusi. 1857 m. ji buvo pastatyta šalia Rusnės uosto, ir buvo gerai matoma iš įvairių pusių. Tai istorikas įrodė demonstruodamas tų laikų atvirukus. Per Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo naikinama viskas, kas žydiška, tad siekiant  išvengti  gaisro, sinagogos pastatas buvo perstatytas. Vėliau jau sovietiniais laikais, šalia Atmatos buvęs sinagogos pastatas, buvo pritaikytas žuvų priėmimo punktui. Dar vėliau – jame buvo įrengti butai. Tad K.Demereckas ir pasiūlė paminklą H.Kalenbachui ir M.Gandžiui statyti prie labai simbolinės ir sakralinės vietos – buvusios sinagogos pastato.

Seniūnė D.Drobnienė jau anksčiau girdėjusi apie šią vietą paminklui – pasisiūlė seniūnijos jėgomis ją sutvarkyti. Taip atsirado nauja vieta paminklui. Tiesa, su tuo dar turėjo sutikti svečiai, kurie, kaip minėjo anksčiau, turi paminklo statymo rėmėją, ir kuriam taip pat nauja vieta turi patikti.

Vieta ir svečiams patiko

Ketvirtadienį planuotas susitikimas įvyko. Ir vėl salė buvo pilna. Paminklo idėjos iniciatorė E.Mildažytė atsiprašė už nesusipratimą ir paaiškino, kodėl ir kaip kilo mintis statyti paminklą. Nors bemaž niekas iš salėje susirinkusių neabejojo tokio paminklo reikalingumu, bet žurnalistė lyg ir bandė įtikinėti susirinkusius. Pokalbis vyko draugiškai, taip lyg žiūrėtum E.Mildažytės vedamą laidą. Tai vėliau ir pastebėjo ir seniūne, sakydama, kad Edita tokia pat miela, „kaip ir telike“.

Apie patį paminklą Kalenbachui ir Gandžiui ir jo kūrimą kalbėjo skulptūros autorius R.Kvintas. Jis jau yra sukūręs panašių žmogaus ūgio skulptūrų. Tad šioji taip pat būtų tokia pati – lyg šie vyrai būtų greta su visais. O tai paminklą, ir R.Kvinto ir E.Mildažytės žodžiais, daro labai artimą ir jaukų, organiškai įsiliejantį į supančią aplinką. Todėl, skulptoriaus nuomone, šių žmonių skulptūros nei kiek nepakeistų Peterso tilto auros. Panašiai kalbėjo ir skulptūrai vietą po tilto ieškojęs architektas S.Plungė. Gaila, bet svečiai nebuvo kaip reikiant pasiruošę ir savo idėjas demonstravo popieriuose, sakydami, jog nesitikėjo, kad Rusnėje yra projektorius…

K.Demereckas dar kartą papasakojo – šį kartą daugiau jau svečiams – apie salos žydus ir dar kartą pasiūlė išvakarėse siūlytą vietą. B.Servienė priminė kitus įžymius žmones, parodydama, kad Rusnėje XIX – XX a. būta aktyvaus visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo.

Ir kiti rusniškiai bei iš Šilutės atvykę žmonės – Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšbienė, architektas Egidijus Vidrinskas, pritarė K.Demerecko pasiūlytai vietai. Svečiai iš karto lyg ir ne visai su tuo sutiko, tad mandagiai linkčiojo galvas, karts nuo karto primindami, kad paminklo gali iš vis nebūti, jei rusniškiai jo kategoriškai atsisako. Diskusijas mandagiai baigė Rusnė bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys, paskęs, kad rusniškiai labai norėtų, kad toks paminklas būtų. Tačiau būtina rasi visiems priimtiną kompromisą.

Po visų kalbų, svečiais iš Vilniaus su rusniškiais nuėjo prie buvusio sinagogos pastato – prie naujos galimos skulptūros statymo vietos. Svečiai labai įdėmiai vietą apžiūrėjo ir labai panašu, kad jie jau pamatė ten stovinčius H.Kalanbacho ir M.Gandžio skulptūras. Tačiau galutinį sprendimą, suderinę su šio paminklo rėmėju, žadėjo pranešti artimiausiu laiku.

O paskubėti, jei viskas bus gerai, bus verta, nes rugsėjo mėnesį Lietuvoje numatytas Indijos užsienio reikalų ministro vizitas. Jis galėtų atvykti ir į Rusnę, kur pagerbtų savo kraštietį M.Gandį ir iš šių karštų kilusi jo bendramintį H.Kalenbachą.