Pastebėtas ir įvertintas kasdienis darbas

Visai baigiantis praeinantiems metams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos  Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografei – metodininkei Virginijai Veiverienei įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija. Ją įteikė ministras Šarūnas Birutis įreikė premiją.

Saulius SODONIS

Ši premija mūsų bibliotekininkei V.Veiverienei skirta už bibliotekininkystės, bibliografijos ir knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bibliotekoje, už ilgametį ir sėkmingą profesinės veiklos tobulinimą ir pritaikymą praktinėje veikloje, už Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui ir visos Lietuvos kultūros istorijai, raštijos paveldui reikšmingą leidybinę veiklą ir jos reprezentavimą respublikos ir tarptautinėje erdvėje. Tai formalus paaiškinimas. O jei kalbėtumėm paprastai – ji skirta už kruopštų ir nuoširdų darbą. Ir dažniausiai, kurio nemato skaitytojai, nes pagrindinis Virginijos darbas – tylus medžiagos rinkimas, sisteminimas. Tiesa, dažnas ją pamato tuomet, kai ji sukviečia šilutiškius į kurį nors savo parengtą renginį.

Virginija – žemaitė, į Šilutę prieš daugiau kaip trisdešimt metų atvažiavusi pagal paskyrimą nuo Žarėnų, kur netoli Telšių yra. Kuo bus baigusi mokyklą, ji iš karto net nežinojo, todėl po keletos įvairių bandymų įstojo į Telšių Kultūros mokyklą mokytis bibliotekininkystės. Pabaigus – tuomet būta paskyrimų. Kaip tik reikėjo 6 bibliotekininkių. Taip būrelis iš Telšių ir atvažiavo. Šiandien iš jų teliko tik trys. Viena – Virginija.

Kaip prisiminė labai su knygomis dirbti, o ne bendrauti bibliotekininkė, paskyrimo vieta Jonaičių biblioteka. Darbas aiškus, tačiau vieta nepatiko – ji labai skyrėsi nuo Žemaitijos mietelių ir kaimų. Viskas atrodė labai niūru.

Po, kaip dabar sakoma, motinystės atostogų, kai paaugino dvi dukras Gretą ir Eriką darbuotis ėmė bibliotekoje Šilutėje. Ir iš karto tapo Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus darbuotoja. Tai būta gan uždaro darbo, tačiau dirbant su periodika, renkant medžiagą apie Šilutę, pamažu ėmė vertis jos grožis. Šiandien, kaip sakė Virginija, jau nemainytų nieko, nes iš ties kraštas labai gražus ir mielas. Ir pilnas paslapčių, kuriuos ji stengiasi užfiksuoti. Vienas paskutinių sumanymu – bendraujant su Šilutės fotografų klubu užfiksuoti nykstančios mažosios Lietuvos krašto praeities detales.

Kaip vėliau sakė, pažinti, o tuo pačiu pamilti Šilutę, padėjo bendravimas su profesorium Domu kaunu, daugybę dalykų žinančiais Marija ir Martynu Purvinais. Daug ką sužinojo bendraudama su istorike iš Klaipėdos Silva Pocyte.

Vienas paskutiniųjų įdomesnių darbų – V.Veiverienė yra viena iš pagrindinių „Lietuvininkų tarmės žodyno“, kuris išvys dienos šviesą sudarytojų. Teko ir nemažai padirbėti, bei daug ką naujai pamatyti.

001+ Apdovanojimas-2+ Foto 015+ photo 002+