Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos parodų salėje nuo sausio 13 dienos veikia Eugenijaus Šuldiakovo grafikos darbų paroda „Mažosios Lietuvos kaltiniai ir lietiniai kryžiai”. Į šios parodos atidarymą be jo pažįstamų, kaimynų bei  šilutiškių dailės mėgėjų atvyko ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Silva Pocytė, doc. dr. Arūnė Arbušauskaitė. Tai didelis įvertinimas, nes šios mokslininkės su nemažu talkininkų būriu jau keletą metų tyrinėja Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto kapines. Jos buvo sužavėtos E. Šuldiakovo darbais, sakydamos, kad darbai prisideda prie jų įamžinimo.

Saulius SODONIS

E.Šuldiakovas – klaipėdiškis, jau keletą metų gyvenantis Virkytuose (Švėkšnos sen.). Tai buvęs nemažas Mažosios Lietuvos pasienio kaimas, randamas šalia miško važiuojant iš Saugų į Švėkšną. Šiandien iš jo belikusios tik kelios trobelės.

Apsigyvenęs šioje vietoje E. Šuldiakovas ėmė domėtis Virkytų praeitimi. Surinkęs nemažai istorinės medžiagos jis parašė šio kaimo praeities kroniką. Viskuo besidomintis Eugenijus atkreipė dėmesį į apleistas šio kaimo kapines. Tai buvo praeities dalis, kurią jis galėjo patvarkyti. Viso to ėmėsi su didžiausiu entuziazmu ir viską tvarkė, kaip tuo metu suprato.

Pasitelkęs bendraminčių jis atkasinėjo žemėn prasmegusius antkapius, metalinių kryžių postamentus bei rankiojo nulaužtas jų dalis. Gražiausius ir įspūdingiausius kryžius vežė suvirinti pas Vilkyčiuose gyvenantį kalvį, taip pat šiuo kraštu besidominantį Darių Vilių. Vėliau jau sutvarkytus kryžius jis grąžino į vietą bei dažė. Taip besidarbuojant E. Šuldiakovas atkreipė dėmesį į kryžių savitumą, plastiką bei nepakartojamą grožį. Kadangi jų nedaug likę, nuojauta pakuždėjo, kad visą tai reikia fiksuoti. Taip ir prasidėjo jo platesnė pažintis su XIX–XX a. metaliniais kryžiais. Ir ne tik čia, Virkytuose, bet ir visoje Mažojoje Lietuvoje. Taip jis apvažiavo ir apžiūrėjo daugelį krašto kapinių bei tai, kas iš jų likę.

Kad Virkytuose vietos gyventojas sutvarkė senąsias kaimo kapines, per spaudą sužinojo jas tyrinėjantys Klaipėdos universiteto istorikai. Apžiūrėję jie davė vertingų patarimų bei įvairios su paveldu susijusios literatūros. Tai paskatino E. Šuldiakovą daugiau pasidomėti kryžių gamybos šiame krašte ypatumais.

Todėl Laisvės gynėjų dieną atidaryta grafikos darbų paroda Šilutės bibliotekoje – pristatytas jau tolimesnis jo darbų etapas. Savo piešiniuose labai profesionaliai pieštuku pavaizdavo metalinius kryžius, atskleisdamas jų plastiką, įvairias jų detales ar tiesiog jų puošybos dalis.

Tačiau įdomiausia parodos atidarymo metu buvo ne tiek apžiūrėti dvidešimtyje jo dailės lakštų užfiksuotus kryžius, bet pasiklausyti šio labai gyvai ir betarpiškai bendraujančio E. Šuldiakovo pasakojimo. Susidomėjęs XIX–XX a. metaliniais kryžiais, jis nemažai apie tai sužinojo, ir galėjo apie juos pasakoti labai ilgai.

Jis sakė, kad stengėsi ne tik užfiksuoti Virkytų, bet ir kitų buvusios Mažosios Lietuvos kapinių metalinius kryžius. Todėl E. Šuldiakovas kalbėjo ne tik apie pačius kryžius, bet ir apie jų gamybos ypatumus, o, svarbiausiai, atkreipė dėmesį į įvairius kryžių dekoratyvinius elementus. Jis taip pat kalbėjo, kad, nežinančiam evangeliškų tikybos tradicijų tai tik dekoratyviniai elementai, tačiau iš tiesų jie turi dvasinę prasmę. Taip kryžiuose esantys lyg ir pagoniški elementai, čia skamba įvairiomis dvasinėmis prasmėmis. Visas tas detales jis savo darbuose ir pavaizdavo.

Nemažai E. Šuldiakovas kalbėjo ir apie kryžių gamybą. Įsigilinęs į tai jis taip pat pasidalino savo žiniomis apie metalinių kryžių gamybą pabrėždamas kaltinių ir lietinių kryžių gamybos ypatumus. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad visais laikais meistrai stengėsi ir palengvinti savo darbus, ir gaminius atpiginti, tam naudojant įvairius ruošinius. O jie dažniausiai būdavo atvežami net iš Vokietijos. Be to, kiekviena kryžių dirbtuvė turėjo savo darbo metodus – taip skyrėsi kryžiai pagaminti Šilutės ir Klaipėdos ar kitų dirbtuvių meistrų.

E. Šuldiakovas taip pat pasakojo, kad metalinių kryžių gamyba krašte buvo labai populiari iki Pirmojo pasaulinio karo. Prasidėjus karui meistrai buvo pašaukti į kariuomenę. Taip iš esmės ir baigėsi metalinių kryžių gamybos tradicijos. Juos pakeitė cementiniai kryžiai.

Vėliau Klaipėdos universiteto istorikė S. Pocytė papildė autoriaus pasakojimą. Ji taip pat pasidžiaugė E. Šuldiakovo labai detaliai pavaizduotais kryžiais ar jų fragmentais. Tai, jos nuomone, pasitarnaus šio pamažu nykstančio paveldo fiksavimui ateities kartoms.