Rašytinis paminklas Macikuose kalėjusiems

Jau buvo rašyta, kad žurnalistas Stasys Mėlinauskas parengė ir išleido beveik dviejų šimtų puslapių knygą „Macikai: sugrįžimas atminties takais“ apie vieną šiurpiausių ir baisiausių vietų Šilutės rajone – Macikus. Kol kas tai vienintelis išsamiai šią vietą aprašantis leidinys. 

Saulius SODONIS

Ilgo darbo rezultatas

Knyga_1+Suprantama, apie šalia Šilutės esančią kankinimų ir mirties vietą buvo galima kalbėti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ir nors ši vieta jau iki tol buvo žinoma kaip vokiečių koncentracijos stovykla, tačiau apie ją kalbėta nedaug, nes po to, kai kraštą „išvadavo“ sovietinė kariuomenė, pradžioje čia buvo kalinami vokiečių kariai, o vėliau – ir neįtikę sistemai žmonės.

Po to, kai atgimimo pradžioje Šyšos upės vanduo paplovė buvusio lagerio kapinių teritoriją, apie šią šiurpią vietą sužinojo visa Lietuva. Tuomet imta kapinių vietą tvarkyti. Tai darė šilutiškiai ir apie tai sužinoję čia kadaise nužudytų žmonių giminaičiai. Šia vieta, vedamas žurnalistinio smalsumo, susidomėjo ir S. Mėlinauskas. Taip buvo pradėta kaupti medžiaga knygai, nors kad toji sukaupta informacija atsidurs knygos puslapiuose, tuomet žurnalistas nė nepagalvojo.

Nemažai reikšmės tam turėjo ir tai, kad pagerbti čia kalėjusių bei nužudytų tėvynainių kasmet atvykdavo kariškiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Taip mezgėsi pažintys su čia kalėjusių asmenų giminaičiais. Jų būta ne tik JAV, bet ir daugelyje Europos kraštų. Macikuose karo metais buvo kalinami karo lakūnai.

Kaip viename iš šios knygos pristatymo vakarų sakė jos autorius, prieš keletą metų atvyko keli asmenys, ketinę čia pastatyti solidų paminklą. Tam reikėjo medžiagos, todėl Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė jiems nurodė Macikų stovyklą ir joje vykusiais įvykiais besidomintį S. Mėlinauską. Pastarasis sakė, kad tai ir buvo rimtas stimulas pradėti kažką daryti su turima medžiaga. Šiais metais pagaliau turima medžiaga įgavo knygos pavidalą.

Solidus istorinis veikalas  

Knyga „Macikai: sugrįžimas atminties takais“ yra labai rimtas šios vietovės tyrinėjimas. Tai galima spręsti ne tik iš puslapių skaičiaus, bet ir iš istorinei knygai keliamų reikalavimų. Vienas svarbiausių – turi būti nurodyti visi istoriniai šaltiniai, kuriais remiantis buvo parašyta ši knyga. Leidinyje jie yra pateikti patogia skaitytojui forma. Kiekviename knygos skyriuje esančios išnašos pateiktos knygos pabaigoje ir sudėliotos pagal skyrius. Tai patogu, nes viskas yra vienoje vietoje. Kaip šaltiniai panaudota įvairi medžiaga: atsiminimai, knygos, taip pat ir išrašai iš archyvinių dokumentų.

Knygoje yra ir Macikų lageryje 1948–1955 metais mirusių kalinių sąrašas. Supranta, jis toli gražu nėra pilnas, tačiau tai, ką knygos medžiagos rinkimo metu autoriui pavyko surasti. Šio sąrašo pabaigoje rašoma, kad gali pasitaikyti klaidų, nes sąrašas rašytas ne vieno žmogaus ranka. Be to, rusų kalbą. Tačiau tai didelė vertybė, nes viešoje vietoje niekur iki šiol jokių mirusiųjų sąrašų nebuvo.

Knyga sudaryta iš trijų didelių skyrių. Jie skirti skirtingiems šios baisios vietos aprašymams. Pirmame – karo laikotarpis, kai čia buvo kalinami Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Fašistai čia lagerį įrengė po to, kai 1939 metais susigrąžinę Klaipėdos kraštą Macikuose rado buvus Lietuvos kariuomenės paliktas kareivines. Jas ir „pritaikė“ savo poreikiams. Gaila, tačiau šią vietą savo tikslams naudojo ir sovietinė valdžia. Antroji knygos dalis taip pat skirta karo belaisviams. Trečioji dalis aprašyta plačiausiai – čia buvo vieta liaudies priešams uždaryti ir kankinti.

Nors ir karo metais, o vėliau ir pokariu fotografavimui tinkančią aparatūra buvo sunku gauti, tačiau knyga gausiai iliustruota. Čia yra ir įvairūs lagerio brėžiniai, dokumentų kopijos, kalinių piešiniai. Kaip sakė knygos autorius, už pinigus, o juos atstoti galėdavo tikras tabakas, šios vietos prižiūrėtojai sutikdavo užmerkti akis. Todėl yra ir unikalių nuotraukų, kurias kaliniai čia pat ir ryškindavo.

Nuotaikingas pasakojimas

Be išvardintų privalumų, knyga turi ir svarbiausią – ji parašyta labai gyva ir nuotaikinga kalba. Gal tuo ir nevertėtų labai stebėtis, nes ją parašė ne tik istorinius faktus popieriuje išguldęs istorikas, o ir žurnalistas. Ilgus metus kasdien raštu įpratęs bendrauti su skaitytojais knygos autorius S. Mėlinauskas apie skaudžius ir šiurpius dalykus pasakoja lengvai, paprastai ir labai sklandžiai. Todėl nežiūrint baisaus istorinio fono ir būtinybės faktus išdėlioti sausa faktų kalba, autorius pateikia įdomų ir nuotaikingą pasakojimą. Gerai įsiskaičius galima pastebėti ir tam tikrų paralelių su vienu iš mūsų klasiku, kuris aprašė vokiečių lagerį iš vidaus, nes buvo jo „svečias“.

Įsigijusieji šia knygą apie tuos baisias Šilutės apylinkių vietas ir ten vykusius baisius dalykus skaitytojai sužinos labai neskaudžiai. Knygą galima įsigyti Šilutės muziejuje arbe pas autorių. Ir baigiant reikia padėkoti žurnalistui Stasiui Mėlinauskui, kuris pastatė rašytinį paminklą Macikuose kalėjusiems žmonėms, kurių ne vienas ten ir baigė savo gyvenimą. Iki šiol niekas taip solidžiai to nepadarė.