Kintuose pradėta restauruoti senoji evangelikų – liuteronų bažnyčia. Gal tai ir nebūtų kiek labiau išskirtinis įvykis, nei tas faktas, kad ji pastatyta 1705 metais. Ją Kintuose pastatė, ar perkėlė, kaip kalba kintiškiai, po to, kai Ventėje sugriuvo dar kryžiuočių laikus menanti bažnyčia. Dabar, atsidengus senąjį statinio tinką, iš arti galima pamatyti XVIII amžiaus pradžios mūrą ir tas plytas, iš kurių jis sumūrytas.

Saulius SODONIS

Senoji Kintų bažnyčia

Likimas šiai senai, gal net ir vienai seniausių Mažosios Lietuvos krašto bažnyčių, nebuvo labai gailestingas. Tačiau jos neištiko didžiausios bėdos – ji nebuvo visiškai apleista ir nuniokota. Tiesa, išbandymų vis tik šiai bažnyčiai kliuvo. Po 1944 metų, kai Lietuva tapo sovietine respublika, prie kurios buvo prijungtas ir Klaipėdos kraštas, naujųjų „krašto vadovų“ sprendimu, bažnyčia buvo paversta kolūkio sandėliu. Čia buvo laikomi ir žemės ūkio padargai, ir trąšos bei čia, Kintų apylinkėse, užauginti grūdai. Taip tęsėsi kol valstybiniam Kintų J.Čiulados žuvininkystės ūkiui po 1980 metų nepradėjo vadovauti Alfonsas Pekarskas. Iš Dzūkijos kilęs ūkio vadovas turėjo neblogą estetinį aplinkos suvokimą. Taip po keletos metų perkėlus ūkio sandėlį į naujai pastatytus pastatus, pradėta kalbėti apie šio pastato restauraciją, po kurios Kintų bažnyčia turėjo tapti koncertų – parodų sale.

1987 metais bažnyčia buvo baigta restauruoti ir iš ties tapo tokia sale. Ją globoti ėmėsi tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų vadovybė. Taip nuo tų laikų bažnyčia pradėjo grįžti į kultūrą. Čia, šioje „salėje“, buvo rengiami koncertai, buvo rengiamos parodos. Čia tai pat vyko Vydūno 120-tųjų metinių minėjimas. Vėliau ne kartą rinkosi Sąjūdį palaikantys vietos gyventojai. O vieno tokio susirinkimo metu, čia pirmą kartą oficialiai, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę, šalia altoriaus pusės aukštai kairėje buvo pakabinta Lietuvos trispalvė. Ši istorinė vėliava ir dabar ten kabo.

Gerai ar blogai tuomet restauratoriai dirbo – nėra paprasta pasakyti, tačiau daugelį metų Kintų bažnyčia atrodė neblogai. Gal kiek labiau rūpestį kėlė stogo čerpės. Tuo metu jos visoje Lietuvoje buvo gaminamos iš labai prastos kokybės molio.

Atkūrus nepriklausomybę, ji buvo „grąžinta tikintiesiems“ – Kintų apylinkėje gyvenę katalikai jau neoficialiai joje kartas nuo karto melsdavosi. Taip evangelikų – liuteronų bažnyčią „atgavo“ katalikai. Vėliau buvo rastas kompromisas su Kintų parapijos evangelikų bendruomene. Taip šiandien Kintuose yra dvi bažnyčios: Didžioji, kurioje meldžiasi katalikai ir Mažoji – evangelikų – liuteronų, kurią jie po Antrojo pasaulinio karo įsirengė greta esančiuose parapijos namuose.

Restauracijos projektas

Jau senai buvo laikas iš ties rimtai sutvarkyti šią bažnyčią, nes ypatingai stogo čerpės, nors ne kartą jau buvo perklotos, ir toliau kėlė rūpestį. Tad bendromis kintiškių bendruomenės bei katalikų bažnyčios pastangomis buvo parengtas projektas „Kintų buvusiosios evangelikų liuteronų bažnyčios restauracija ir pritaikymas bendruomenės reikmėms“. Jo finansavimui skirta finansinė parama iš Europos ekonominės erdvės bei Norvegijos finansinių mechanizmų.

Kaip sakė vienas pagrindinių šio projekto iniciatorių Kintų seniūnas Antanas Kližentis, rengiant jį buvo tikimąsi sutvarkyti bažnyčios stogą, patvarkyti sienas bei bažnyčios vidų. Tačiau pradėjus darbus pasidarė aišku, kad reikia rimtai ir iki galo sutvarkyti ne tik stogą, bet ir sienas bei pamatus: daugelyje vietų senasis tinkas vos laikosi. O ėmus jį numušinėti, pasimatė, kad daugelyje vietų senosios plytos yra druskų bei laiko pažeistos. Tad buvo galutinai nuspręsta, kad finansinę paramą reikia skirti sutvarkyti visą bažnyčios išorę. Vidus paprasčiau – tai gali padaryti ir pati katalikų bendruomenė savo jėgomis.

A.Kližentis sakė, kad nors projekto pabaiga numatyta kitų metų pavasarį, tačiau jei ir toliau taip gerai dirbs šį restauracijos konkursą laimėjusios UAB iš Klaipėdos „Statauga“ statybininkai, tai tikrai viskas bus pabaigta per šiuos metus. Nors darbo nemažai, tačiau statybininkai dirba labai kruopščiai, apžiūrėdami kiekvieną plytą. Esant reikalui, senoji pažeista išimama ir jos vietoje dedama nauja. Taip dabar baigiama „peržiūrėti“ rytinė bažnyčios pusė. Viena stogo dalis taip pat jau parengta naujoms čerpėms uždėti. Seniūnas taip pat džiaugėsi ir čia dirbančių žmonių darbo kultūra – be reikalo niekas neišmėtyta, po darbų aplinka sutvarkoma. Tad parapijos žmonės, dėl vykstančių restauracijos darbų, didelių nepatogumų nejaučia.

Atėjus pažiūrėti į šiuos darbus, įdomu pamatyti prieš 310 metų tuometinių mūrininkų laikytas rankose plytas, kurios lygia eile sugulė į Kintų bažnyčios sienas. Ir nors tuomet nebuvo tokių šiuolaikinių statybos prietaisų, tačiau viskas labai dailiai padaryta. Tiesa, yra ir labai įdomių vietų patiems statybininkams. Ėmęsi tvarkyti vieną didoką siūlę bažnyčios priešakinėje sienoje, statybininkai nusistebėjo, kad senosios plytos toje vietoje „surištos“ tik smėliu. O visa tai sutvirtinta iš viršaus uždėtu tvirtu tinko sluoksniu. Tad galima manyti, kad taupymo būta ir prieš tris amžius. Arba tiesiog naudotos tokios jau užmirštos technologijos. Tiksliau galėtų apie pasakyti statybas tyrinėjantys istorikai.