Šilutės muziejus pradėjo nuo etnografinės ekspozicijos

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje atidaryta pirmoji nuolatinės ekspozicija. Simboliška, kad šio krašto praeitis bus pradėta pristatinėti nuo dabartiniam muziejui pagrindą davusių Hugo Šojaus rinktų etnografinių dalykų, kurie vėliau ir tapo jo kolekcijos pagrindas.      

Rinkinio pradžia

Garbusis Šilokarčemos pilietis, garsėjęs mecenatyste bei švietėjiška veikla, domėjosi šiame pamario krašte gyvenusių lietuvininkų gyvenimu. Jį domino senbuvių gyvenimo būdas, buitis, tautosaka bei įvairūs jų gyvenimo aspektai. Tai ir buvo pagrindinis motyvas jam pradėti rinkti šio krašto etnografinius dalykus. Ypač tuos, kurie skyrėsi nuo čia pat gyvenusios germaniškos kultūros gyventojų. Taip jo dvare praėjo kauptis saviti ir unikalūs etnografiniai eksponatai. Jis juos rodė atvykstantiems savo bičiuliams, draugams bei bendraminčiams. H.Šojaus rinkinį yra matęs ir Jonas Basanavičius, kuris šį jo darbą įvertino labai rimtai. Ne kartą būta ir bandymų išpirkti kai kuriuos unikalius dalykus, kad jie taptų naujai kuriamo muziejaus Kaune eksponatais. Tačiau H.Šojus suprato jų etnografinių vertę ir nesutiko su jokiais gundančiais pasiūlymais.

Pats būdamas germaniškos kilmės, jis tapo lietuvininkų kultūros skleidėju. Taip pagal jo projektą Tilžėje, Jokubinės parke, buvo pastatytas lietuvininkų namelis, kuriame buvo prisistatoma savita senųjų krašto gyventojų kultūra.

1944 metais kraštą užėmus sovietinei kariuomenei, dvare įsikūrė jos kareiviai, kurie niokojo dvaro turtą. Liūdno likimo sulaukė ir H.Šojaus muziejinis rinkinys: nemaža jo buvo išgrobstyta ar tiesiog sunaikinta, tačiau nemažai ir iškilo. Tai ir tapo dabartinio Šilutės muziejaus pagrindu. Nuolatine garbiojo dvarininko etnografine ekspozicija ir buvo pradėta pristatinėti jo surinkta kolekcija. Tai praėjusią savaitę ir buvo atidaryta vienoje iš naujai restauruoto dvaro salių.

Ekspozicija

EkpozicijaJą parengė Šilutės H.Šojaus muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė. Apie tai, kas čia nuo šiol bus rodoma ir kas atspindės šiuo metu jau beveik išnykusios lietuvininkų grupės etnografinius savitumus, ji ir papasakojo susirinkusiems į ekspozicijos atidarymą.

Pristatydama ji kalbėjo, kad reikėjo išspręsti nemažai uždavinių, nes norėjosi išskirti esminius dalykus, kuriuos turėjo eksponuoti labai ribotoje erdvėje. Tačiau šios ekspozicijos sudarytoja džiaugėsi, kad drauge su „Klaipėdos dizaino centro“ dizaineriais, kurie ėmėsi nelangavo uždavinio visą tai tinkamai eksponuoti, pavyko rasti neblogus sprendimus. Tad palyginti nedideliame dvaro kambaryje iš viso pristatomos penkios eksponatų grupės.

Pirmoji – etnografiniai baldai, kurių ne vienas siekia XVIII amžių. Tai ir be vinių pagamintos kėdės, ir stalas, rankšluostinės, 1753 metais datuotas suolas, lietuvininkų spintos. Antroji grupė – tik šiam kraštui būdingi mediniai sietynai. Jie būdavo naudojami ne tik pasišvietimui, bet ir tarnavo kai kurioms apeigoms, pavyzdžiui, mergvakariui. Įdomu, kad nuo kylančių žvakių šilumos įvairios specialiai judančios detalės pradėdavo virpėti, skleisdamos savitą garsą. Prie šių apeigų galima priskirti ir savitą iš šiaudų bei medžio pagamintą vestuvinę karūną. Trečioji čia eksponuojama grupė – tekstilė. Tai unikalūs moterų rankų darbo mezginiai, kurie tarnavo rūbų dekoravimui. Vieni unikaliausių – tai lietuvininkių perdrobulės. Labai mums visiems pasisekė, kad, kaip sakė I.Skablauskaitė, 1941 metais į dvarą buvo atvykę muziejininkai iš Vokietijos, kurie ir perpiešė H.Šojaus surinktas perdrobules. Šie piešiniai yra išlikę Insbruko muziejuje Austrijoje. Daugelis šios grupės eksponatų yra dingę, tad taip yra galimybė pamatyti, kaip jie traodo tuo metu. Unikalūs taip pat yra ir austos šimtaraštės juostos su palinkėjimo užrašais. Ketvirtąją grupę sudaro namų apyvokos daiktai. O penktoji – paties H.Šojaus piešiniai.

Garbingoje vietoje eksponuojama ir dvarininko 1912 metais išleista knyga „Pasakos apie paukščius“. Joje šio krašto žmonių pasakojimai užrašyti paties H.Šojaus ar jo padėjėjų, kurie vėliau ir buvo išleisti atskira knyga. Tai buvo dar vienas susidėmėjimą unikaliais lietuvininkų dalykais kėlusių dvarininko dalykų.

Visuomenei pristatytą ekspoziciją parengė visas būrys žmonių. Be jau minėtos etnografės I.Skablauskaitės, daug dirbo muziejaus tekstilės restauratorė Idalija Ragelienė. Tai ji atkūrė šimtaraštes juostas, eksponavimui parengė perdobules. Daug prisidėjo ir medžio restauratorius Vytautas Rauktys, parengęs medinius eksponatus. Savitus sprendimus pasiūlė „Klaipėdos dizaino centras“ ir jo vadovas Alvidas Klimas bei dizaineris Linas Dzimidas. Jie išsprendė eksponatų vietos parinkimą bei pagamino muziejinę įrangą.

Papildoma premjera

Nors ir nebuvo ypatingai pabrėžta, tačiau etnografė I.Skablauskaitė pristatė dar vieną dalyką. Tai keletą metų jos vykdomo projekto „Lietuvininkų tarmės mokyklėlė“ tik ką pasirodžiusi kompaktinė plokštelė „Hugo Šojus. Pasakos apie paukščius“, įskaitytus lietuvininkų tarme. Joje trylika pasakų iš šio rinkinio, kurį be pačios I.Skablauskaitės įskaitė jos mokytoja Vaida Galinskienė bei dvi šios mokyklos auklėtinės – gimnazistės Greta Gudaitytė ir Agnė Kačerauskaitė. Be to, taip pat išleistas lietuvininkų tarmės mokyklėlės „pratybų sąsiuvinis“, pavadintas „Lietuvininkų tarmės“.

Indrės Skablauskaitės tarmiškai skaitoma viena iš pasakų apie paukčius. 

Indre DSC07507 DSC07509 DSC07519 DSC07533 DSC07556 DSC07560 DSC07562 DSC07591 DSC07601