Ypatinga kalbos diena Pagėgiuose

Pasitinkant Gimtosios kalbos dieną Pagėgių viešojoje bibliotekoje buvo surengtas šiltas ir labai nuoširdus šios dienos minėjimas. Be tos puikios auros, kuri sklido iš šios įstaigos bibliotekininkių ir jaukios aplinkos, šventinę nuotaiką kūrė šišioniškių tarme puikiai kalbanti Šilutės muziejus etnografė Indrė Skablauskaitė. Kitoje dalyje prie to prisidėjo naujo „Rambyno“ žurnalo numerį pristatę jo leidėjai nuo paties Rambyno. Palydintį muzikinį foną kūrė Pagėgių Meno ir sporto mokyklos muzikos auklėtinės Erika Daugalaitė ir Kristina Šeputytė. Jos skambino pianinu.

Pažintis su užmarštin einančia tarme ir kalbos pamokėlė 

Visados smagu būti, kur esi laukiamas. Taip turėjo pasijusti tą popietę į biblioteką susirinkę šio krašto žmonės. Visus pasitiko bibliotekininkės bei įstaigos direktorė Elena Stankevičienė. Ji ir pradėjo Gimtosios kalbos minėjimo šventę. Ji dar kartą priminė, kad savo gimtaja kalba reikia didžiuotis ir gerbti ją. Tai paliudijo bei pavyzdžiais parodė  savo kalboje.

DSC0068+Vėliau ji žodį perdavė į svečius iš Šilutės atvykusiai Šilutės muziejininkei I. Skablauskaitei. Ši moteris ne tik puikiai išmano etnografinius dalykus, bet ir yra įvaldžiusi vieną iš šišioniškių tarmės šnektų. Apie tai ji išdėstė susirinkusiesiems. O kad būtų aiškiau pademonstravo neseniai jų kolegų iš Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos išleistą „Lietuvininkų tarmių žodynėlį“. Įsigilinę į šios tarmės ypatumus, o dabar ir pavartę minėto žodynėlio pradžioje esančią kalbininko Jono Bukančio parengtą įžangą, susirinkusieji sužinojo, kad pagal tarmę tyrinėjusių kalbininkų požiūrį – ši tarmė skiriama į vakarų žemaičių ir vakarų aukštaičių. Tai lėmė pirmųjų tyrinėtojų požiūris ir supratimas, nes iki XX a. ši tarmė nebuvo tyrinėta. Net dabar ji labiau žinoma nuo Plikių iki Juknaičių. O nuo jų keliaujant buvusio Klaipėdos krašto žemėmis Pagėgių link yra labai nemažai nežinomų dalykų. Tačiau šiandien plačiau gilintis į šią situaciją galimybės labai ribotos, nes bemaž neliko šia tarme kalbančių. J. Bukantis suskaičiavo kone visus šiandien senaja šio krašto tarme kalbančius. Liūdna, bet jų likę tik 106. O kol žodynėlis išėjo – dar sumažėjo. Visa tai savo įžangoje ir pasakojo viešnia iš Šilutės.

Ji taip pat paaiškino, kad jos seneliai – žemaičiai, todėl ne visados suprasdavo, kodėl ji stengiasi perprasti  šišioniškių, o ne žemaičių tarmę. Tačiau, anot I. Skablauskaitės, jie jau žino, kad anūkė galinti abiem tarmėm šnekėti.

Visa tai etnografė pasakojo tarmiškai, paaiškindama mažai žinomus žodžius bei juos rodydama ekrane skaidrėse. Po neilgos įžangos ji perėjo prie pamokėlės. Už puikų tarmės mokėjimą bei už Šilutės muziejuje rengtas tarmės pamokas praėjusiais Tarmių metais ji buvo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota už puikų tarmės mokėjimą ir jos propagavimą.

Netrukus visi įsitikino ne tik I. Skablauskaitės šnekėjimu, bet ir pedagoginiais sugebėjimais, nes ji susirinkusiuosius mokė šia tarme kalbėti. Ir labai įdomu, kad tai sekėsi nesunkiai: pradžioje visi skaitė tarmiškai užrašytus tektus tekstus, o vėliau juos pavieniui kartojo. Susirinkusieji tai darė su dideliu malonumu ir užsidegimu. Įdomu, kad nemažai tarmiškų žodžių yra išlikę žmonių atmintyje, ypač gyvenančių buvusiame parubežyje, kuris visai netoli Pagėgių su Didžiąja Lietuva buvo. Tačiau būta ir tokių žodžių, kurių susirinkusieji nežinojo, todėl su malonumu mokėsi, o vėliau ir kartojo.

Toks susirinkusiųjų įtraukimas į kalbinius žaidimus visus labai uždegė, todėl viskas buvo daroma labai žaismingai ir nuoširdžiai. O tai didelis trumpos ir improvizuotos „mokyklėlės“ mokytojos I. Skablauskaitės nuopelnas. Už tai renginio dalyviai jai nuoširdžiai dėkojo.

Rambyno žmonės kuria „Rambyną“     

Nors dalis žiūrovų „pasimokę“ šišioniškių mokyklėlėje ir išėjo į kitus renginius, tačiau pasilikusieji buvo supažindinti su naujo – jau šešto – žurnalo „Rambynas“ numeriu. Apie jį papasakojo viena iš leidėjų, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė. Ji trumpai prisiminė, kaip gimė mintis tokį leidinį leisti. Pradžioje tai būta lyg žaidimo, kuris vėliau išaugo į leidinį, vertinamą ir labai laukiamą skaitytojų. Vėliau D. Milašauskienei teko daugiau organizacinė šio žurnalo leidimo pusė. Ji pasidžiaugė, kad jau yra susibūręs ne tik leidėjų, bet ir skaitytojų ratas. O šio leidinio solidumą liudija galimybė jį prenumeruoti. Tai įpareigoja leidėjus rūpintis šio leidinio kokybe.

O apie naujausią žurnalo numerį pasakojo žodžio kišenėje neieškanti Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė. Pradžioje ji pasidžiaugė Aurelija Jankauskyte: jos atvaizdas papuošė šį numerį, nes Lumpėnuose gyvenanti mergaitė neblogai kalba senaja šio krašto tarme. G. Skipitienė taip pat trumpai pristatė publikuojamus straipsnius ir jų autorius.

Apie savo indėlį kalbėjo ir žurnalo „vinimi“ pavadintas Eugenijus Skipitis. Jis pasidžiaugė, kad kažkada jo pasiūlyta mintis leisti tokį leidinį pavyko ir šiandien jau galima pasidžiaugti šešiais solidžiais numeriais. Jis taip pat džiaugėsi, kad jam pavyksta, anot paties, „uždėti pavalkus“ žmonėms, kurie sutinka būti šio leidinio straipsnių autoriais bei bendraautoriais.

Vėliau dar kalbėjo „Šilokarčemos“ laikraščio kultūros priedo „Šilainės sodas“ sudarytojas Saulius Sodonis. Jis pasakojo apie vaisingą bendradarbiavimą, kuris užsimezgė tarp šių leidinių, taip pat pristatė savo parengtus tekstus. Vienas jų – apie jau Anapilin išėjusį Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėjimams nusipelniusį Kazį Budginą. Taip pat keletą žodžių apie savo darbą pasakojo ir žurnalo bendradarbis iš Tauragės Edmundas Mažrimas.

Šiuo leidiniu taip pat pasidžiaugė šiame Gimtosios kalbos minėjime dalyvavęs Lietuvos konsulato Tilžėje Ministras patarėjas Bronius Makauskas. Jis yra kultūros skleidėjas anapus Nemuno, todėl džiaugėsi ir puikiu renginiu, ir naujuoju žurnalo „Rambynas“ numeriu.

Pabaigoje žodžio paprašė šiame minėjime dalyvavęs ūkininkas, žemės ūkio bendrovės vadovas Remigijus Kelneris. Jis perskaitė keletą čia pat suskurtų eilių, kurios atsirado besiklausant minėjime skambėjusių pasakojimų. Tai visus labai parlinksmino, nes tas eiles būtų galima įvardinti labai taikliai pagautais poetiniais eiliuotais šaržais.

Foto 030+ DSC0173+ DSC0261+ Foto 106+