Bendrine kalba pateikti padavimai iš naujosios T. Lorenčienės knygelės

Šilutė

Ant marių kranto gyveno šeima. Turėjo dideles valtis, mokėjo megzti tinklus, tai ir žuvies pasigaudavo labai daug. Tą žuvį pardavinėjo ir gyvą, ir sūdytą, ir parūkytą. Labai praturtėjo, tai išdidūs pasidarė, ne su kiekvienu bendravo. Turėjo jie sūnų, vienintelį Dievas tedavė. Jis buvo labai geraširdis ir darbštus.

Bet štai Anskelis obuoliauti su samdyta merga pradėjo, o dar su kuršike. Graži, bet neturtinga, nuoga kaip pelė, bet Anskiui – pati širdis, vakaro negali sulaukti, bėga, lekia pas merginą, nuo tėvų slepiasi.

Sužinojo tėvai ir atleido mergaitę nuo tarnystės, tiesiog išvarė. Sugrįžo Anskis iš žvejybos, o mergaitės nebėra… Nebėra gyvenimo. Ieškojo, pyko, piktas pasidarė. Neištvėrė ir tėvai, visur ieškoti padėjo, bet nėr mergaitės, prapuolė.

Gana daug laiko praėjo, kol vaikinas atsipeikėjo ir pradėjo gyventi. Šiluose pasistatė trobą ir žmoną parsivedė. Atrodė, kad jau viskas gerai, bet vaikų kaip nėra, taip nėra. Ir lelijų šaknis virėsi, ir kadagių arbatą gėrė, ir spanguolių užsipylė – niekas nepadeda ir gana.

Vieną kartą bemėlyniaujant šiluose Anskis išgirdo vaiko verkimą. Eina pažiūrėti ir štai mato: sėdi mergaitė labai apiplyšusi, liesa, tiesiog burna ir akys, o ant samanų, šalia jos, moteriškė negyva, tiesiog pamėlynavusi visa. Anskis iš karto pažino moteriškę:

- Dieve tu mano, juk tai mano kuršike… O Dieve šventas, juk savo mergelę, savo kūdikį radau.

Palaidojo tą vargšelę, o mergaitę auginti pasiėmė. Davė jai Šilutės vardą.

Ir įvyko stebuklas – Anskio žmona po metų dvi dukreles pagimdė, tiesiog kaip riešutą keimeriuką. Vardus parinko ypatingus – Žiba ir Verdenė. Ir turėjo tris dukras ir augino.

Jiems labai sektis pradėjo, visi darbai nuo rankos ėjo. Paskui žemes visoms po lygiai padalino prie Šyšos upės. Šilutė gavo vyrą karčemninką, Žiba – sakytoją, o Verdenė – visų galų meistrą. Pagal trijų dukterų vardus ir kaimai gavo pavadinimus. Kaimai plėtėsi, susijungė ir tapo miestu, kuris gavo Šilutės vardą.

Šyša

Buvo labai tamsi naktis. Bernai pievoje ganė arklius. Užsikūrė nedidelę ugnelę, o kad neužmigtų visokius pasakojimus pasakojo, gąsdino vienas kitą ir labai drąsiais pasirodyti norėjo.

Sysa+Ta pieva gero vardo seniai neturėjo. Kiekvieną naktį joje keisti dalykai dėjosi. Vienas bernas pasakojo, kad dažnai naktimis girdėjo, kaip po žemėmis kažkas kvėpuoja. Anskis pasakojo, kad pievoje girdėjo labai keistai avinėlį bliaunantį. Pasakojo, porino vienas už kitą baisiau – o še tau ir pusiaunaktis atėjo. Visus toks miegas suėmė, tiesiog negali atsilaikyti, širdis stoja. Tik vienas Jonas nemiega, vis juokiasi ir juokiasi, negali nustoti, kaip iš proto išsikraustęs. Vienas bernas supykęs sušnypštė:

- Šsš, ša, per tave nei miegoti negalim ir nieko negirdime.

Kai tik ištarė tuos žodžius, tik sugurmėjo kažkas, sugurguliavo, žemė pradėjo smegti, atsivėrė skylė ir bematant prisipildė vandens. Ugnis pradėjo šnypšti, gesti. Bernai persigandę puolė bėgti iš tos vietos – net arkliais nebepasirūpino.

Iš tos kiaurymės plūdo vanduo. Išplovė plačią vagą, kuri ilgėjo, ilgėjo, vingiavo vingių vingiais. Atsirado upė. Ratų ratais ji apsuka kelis kaimus. Iki pat Nemunėlio nubėgo upė, pikta ir vingiuota. Jos vardas toks ir liko – Šyša – nes tas vaikis to vandens vardą atspėjo.

Upė ir dabar yra tokia pat vingiuota, griūnančiais šlaitais vis su naujom sietuvom. Ne vienas žmogus yra galvelę palydėjęs besimaudydamas Šyšoje. Kiekvieną vasarą upė pasiima savo aukas ir sunkiai net mirusius atiduoda namiškiams.

Kaip stintos atsirado

Mano senelio senelis pažinojo pamariškį žveją Bumbulį. Tas pasakojo, kad toks žvejas turėjo net dvylika dukterų. Šeimyna didelė, o vyriškos pagalbos – ne kvapo. Dar ir žvejyba ėmė nesisekti, dažnai net duonos namuose nebūdavo. Mergaitės augo kaip ant mielių, žiūrėk, laikas tekėti, dalis ar iš Marelių pasemsi…

Vieną dieną tėvas sėdo į laivą ir išplaukė į svetimus kraštus sidabrinių užsipelnyti.

Jam, matyt, sėkmė likimo buvo pažadėta. Visai padoriai sidabro užsipelnė. Skubėjo į namus. Štai ir Klaipadus pasiekė. Kiek čia beliko iki Pamariškių – žingsnį žengei, kūli vertei ir savo kiemą pamatei.

Pasisamdė klaipadiškį žvejininką, kad parplukdytų į namus. Iš kur žmogelis galėjo žinoti, kad tas laivininkas nori jį apvogti ir pražudyti? Kai tik jiedu nuplaukė į Marių platybes, laivininkas čiupo maišelį su sidabru, o žveją iš dorės išstūmė. Žvejas turėjo stiprias rankas – nepaleido maišelio, o tas ėmė ir praplyšo – visi pinigėliai vandenyje dingo. Nebėra dėl ko peštis…

Klaipadiškis net nemanė žmogų gelbėti -nusiyrė savais keliais… Žvejas plaukė savo jėgomis namo. Kaip jam pavyko parplaukti, nė pats neatsimena. Dukros rado tėvą nendryne vos gyvą. Džiaugėsi, nuprausė, atgaivino…

Ir vėl viskas kaip buvę – nei pinigų, nei duonos. Kiek atsigavęs žvejas į Marias išėjo ir še tau – kad prigaudė pilną valtį nematytų keistų žuvelių. Buvo menulio pilnatis. Žiūri, žiūri – žuvelės prieš mėnulio šviesą sidabru varva. Vaje, sako žvejys, kokios plonos, kaip mano dukrelės, kaip kokios stintos. Štai ir gavo žuvelės vardą – stintos.

Pradėjo pardavinėti, praturtėjo ir pats sau kalbėjo:

- Tai jau tos žuvelės tikriausiai iš mano sidabro atsirado, darbas niekais nenuėjo.