Eilės iš naujosios Dalios Žibaitienės knygos „Tarp dienos ir nakties“

Mintys pasiklysta

Ant baltų paklodžių
gula tavo žvilgsnis,
juodą tamsą skrodžia,
vejas greitą mintį.
Ant baltų paklodžių
atminimai grįžta,
skausmą pasikloja,
parveda jaunystę.
Glosto, kol nurimsta,
kol visai išnyksta,-
ant baltų paklodžių
naktys pasiklysta…
2013-10-29

Pabiro dienos

Nušvito saulė,
vedė į laimę,
pakėliau plunksną,
o ji savaime
nupaišė žemę,
surinko rasą,
išaugęs sparnas
kelia ir neša…
Ant mano kelio,
viltim žymėto,
po akmenėlį
kažkas išmėto,
mėlyną spalvą
plunksna nupaišo,
o dienos byra
iš kiauro maišo,
bandau sugaudyt,
kiek jų dar liko,
dairaus pasauly,
kas čia nutiko?
2013-01-29

Žalia gyvybė

Dar klevuose žalia gyvybė
lapuose sustingusi,
už vartų šakos
plakasi,
linguoja tingiai,
saulės spinduly nušvinta pamažu
metalo užrašas:
„Buvau aš tuo, kuo tu esi,
Tu būsi tuo, kuo aš esu“

Saulėto rudenio ramybėje -
kažkas nuplaukia,
plevena, judina su vėju plaukus
šią valandą virš išpuoštos duobės,
o kelias nesustoja bėgęs,
nelaukia
nuo mažumės
į paskutinę stotį, -
jokios vilties pasprukti ar sustoti…
2011-07-08

Į kalną

Ėjau ėjau į kalną
link kvepiančio pušyno,
kai pažvelgiau pakalnėn,
regėjau baltą tylą, -
paskui mane jau vežė,
paskui mane jau nešė, -
kur dėjo -
nieks nežino…
Ant kalno pušys ošė,
žali beržai lingavo
ir nieko jau netroškau,
ir viskas buvo mano.
2012-07-16

Kalbai

Stoviu prie sergančios
kalbos stalo,
jos tirpstantys žodžiai
tyliai rusena
spaudžiami svetimųjų kalbos,
skausmingai suspurda,
kai praeitį mena, -
ir stengias be galo
tą baltišką seną
balsyną
priglausti prie žemės
mažos Lietuvos.
2014-07-14

Žodžiai
I
Žodis toks be krantų
įsisupęs į frazę
mėlyną vakarą neša…
Tylėdamas jį sutinki,
beformį ir mažą,
nusiplakusį, dienos iškankintą,
užsūpuoji,
kol pražysta aukštai žiburys… .

II
Geriausiai žodžiai sugula,
kai susispaudžia
į mažą apdraskytą lapą,
glaudžiasi,
po vieną laša
raudonai ir skaudžiai,
nusidažo
arba susimeta į gniūžtę,
paridentą vėjuotą naktį,
ir bando savimi pridegti
viltingą dagtį.
2009-10-10

Ta gatve

Ta gatve, kurioje gyvenau,
ta gatve, kur pas tave
skubėjau,
ant alkūnės parimus
lyg per sapną ėjau -
pro mane pats gyvenimas
ėjo…

Visą naktį parimus
srauniąja upe,
pro lankas ir didžiuosius
kemsynus
vis skubėjau ateiti,
sugrįžt į tave
savo mažą takelį
praskynus
2013-02-26

Kartais krinta lietaus lašai

Kartais krinta lietaus
lašai,
žeria kruša
arba žodžiai šalti kaip ledas,
tartum būtų mažai ir mažai, -
prie to šalčio mintis pripratus
susigūžia,
suglaudžia sparnus,
kad kitiems neužkliūtų.
Šlamščia vėjai, kerta lietus,
ir dienos nematyti per rūką
2014-02-25