Dalia ŽIBAITIENĖ
Ištraukos iš naujosios knygos

Prie Nemuno

Prasidėjo vasara, atvažiavo Tolius, išėjome prie Nemuno. Maudėmės, gulėjome smėlyje, kalbėjomės apie būsimas vasaros keliones. Tolius sako: „Žinai, dabar Leningrade (taip vadinosi Peterburgas) baltosios naktys, taip romantiška, gražu, ar nenorėtum su manim ten nuvažiuoti?| Aš apsidžiaugiau, žinoma, norėčiau, bet juk Mamytė neišleis su vaikinu vienai važiuoti. Man taip garsiai pamąsčius, Tolius sako: „Tai tekėk už manęs ir mamytė išleis“. O aš taip kvailai atsakau: „Gerai, tekėsiu, bet ar aš turėsiu atskirą kambarį kur miegoti?“ Tolius tvirtina, kad viską turėsiu, ko norėsiu. Tik jis nesąs turtingas, abu turėsime dirbti, taupyti ir turėsime, ko reikės. Tie jo žodžiai man nelabai patiko. Sutikau už jo tekėti, nes Tolių mylėjau. Aptarėme būsimas vestuves. Parėję namo, pasakėme Mamytei. Paskui parašėme pareiškimus ir nunešėme į metrikacijos skyrių. Tada reikėjo laukti porą mėnesių, kol ateis vestuvių diena.

Ruošimasis vestuvėms

Pirmiausia Mamytė susirūpino būsimomis vaišėmis. Ji paėmė porą didelių stiklinių indų dešimties litrų talpos ir, sutrynus braškes, užraugė vyną. Reikėjo laiko, kol iš sulčių išsiburbuliuos vynas.

Neapsieita ir be nuotykių. Kai artėjo vestuvės, apsižiūrėjau, kad bufete, kur buvo laikomi dokumentai, nėra mano paso, o tikrai prieš savaitę jis ten buvo. Šimtą kartų perkilnojome su mamyte visus daiktus – paso neradome. Tada ėjome į milicijos pasų skyrių, kad išduotų naują.

Pasirodo, aš Jurbarke nepriregistruota, reikia gauti pažymą iš Vilniaus. Kol gausiu dokumentą, o paskui naują pasą, praeis daugiau negu mėnuo. O vestuvės buvo numatytos rugpjūčio šeštą dieną. Mamytė pasigerino vietiniams biurokratams ir pasą suspėjo išduoti. Vėl kliūtis. Mamytė parašė apie mano būsimas vestuves į Ameriką. Iš ten gavo laišką, kad jos brolis Edvardas ir kitas brolis, mano krikšto tėvas Bronius išsiuntė mano vestuvėms siuntinį, kur įdėję baltos taftos suknelei, baltus aukštakulnius batukus, dar medžiagos kitos dienos suknelei man ir pusseserei Alinai, o taip pat medžiagos patalų impilams. Tais laikais buvo labai vertingas siuntinys. Turėjo ateiti per pusantro mėnesio. Buvo susitarta su siuvėja, kad, gavus siuntinį, ji suspėtų laiku pasiūti suknelę.

Siuntinys vėlavo. Teko vestuvių datą vieną savaitę nukelti į rugpjūčio 12 dieną.

Darbo reikalai ir naujo gyvenimo pradžia Šilutėje

Ištekėjusi pirmiausia nuėjau pas Jurbarko rajono švietimo skyriaus vedėją, buvusį mano mokyklos direktorių Alfonsą Skandūną prašyti, kad išleistų mane iš darbo Smalininkuose, nes išvažiuoju gyventi pas savo vyra į Šilutę, kur tikiuosi gauti darbo.

A. Skandūnas nustėro iš pasipiktinimo! „Kaip? Juk privalote atidirbti tris metus pagal paskyrimą!“ – subliovė piktu balsu.

Aš vėl mandagiai jam aiškinu, kad ištekėjau ir privalau gyventi ten, kur gyvena mano vyras. Vedėjas sako, kad mano vyras galįs atsikelti pas mane į Jurbarką, o darbo jis parūpinsiąs. Vėl aiškinu, kad aš vis tiek išvyksiu į Šilutę ir noriu gauti pažymą, kad atleidžiama iš darbo. A. Skandūnas šaukia, kad jokios pažymos jis neduosiąs ir dar pranešiąs Šilutės švietimo skyriaus vedėjui L. Bridžiui, kad šis neduotų man jokio darbo, o jei duos, tai ir pats nukentės. Aš sakau, kad vis tiek išvyksiu pas savo vyrą, galiu ir nedirbti. Tada A. Skandūnas įtūžęs šaukia, kad jeigu aš niekur nedirbsiu, tai jis pasirūpinsiąs, kad gaučiau veltėdės statusą ir būsianti išsiųsta j Kazachstaną. Taip Sovietų Sąjungoje buvo kovojama su nenorinčiais dirbti.

Nieko kito neliko, kaip išeiti iš jo kabineto ir rytojaus dieną skubiai važiuoti į Vilnių pas švietimo ministrą Zabulį. Nuvykau į Švietimo ministeriją. Pasiprašiau audiencijos pas ministrą. Įeinu į erdvų ministro Zabulio kabinetą, jis atsistoja, mane sutikdamas, ištiesia ranką pasisveikinimui, pakviečia sėstis ir klausia manęs, kokiu reikalu pas jį lankausi. Aš be galo nustebinta tokio mandagaus elgesio, ypač po susitikimo su A. Skandūnu. Iš karto pasijutau kalbanti su inteligentu.

Ministras, mandagiai išklausęs mano prašymo atleisti iš darbo Smalininkuose ir leisti įsidarbinti Šilutės rajone, nes esu ištekėjusi ir važiuoju pas savo vyrą, maloniai pasakė:
- Tai prašom važiuoti.
Aš toliau aiškinu, kad manęs neišleidžia švietimo skyriaus vedėjas.
- Aš jums sakau, kad galite važiuoti į Šilute dirbti.
- Jokios pažymos apie atleidimą man A. Skandūnas neduoda, – dėstau toliau.
- Tokiu atveju jis jums atsiųs pažymą į Šilutę.
Padėkoju, stebėdamasi tokiu ministro prielankumu ir greitu reikalo sprendimu. Grįžtu į Jurbarką, kur laukia mano vyras Tolius. Jis taip pat apsidžiaugia.

Liko tik savaitė iki rugsėjo, skubame mano daiktus: sofą, staliuką, knygų lentynas – persivežti į Toliaus kambarėlį Šilutėje, Rusnės gatvė 10, kur jam redakcija suteikė 18 kvadratų kambarį su bendra virtuve.

Šilutėje jau visi darbai mokyklose paskirstyti. Traksėdžiuose atsiranda šešios savaitinės lietuvių kalbos pamokos, pora fizikos, pora chemijos pamokų ir dar viena užklasinė pamoka šokių būreliui. Taip pradedame naują gyvenimą Šilutėje.

Traksėdžių septynmetėje

Traksėdžių gyvenvietė prie Šilutės. Dauguma namelių iš molio drėbti, barakų tipo, kuriuos vokiečiai pastatė durpyno darbininkams. Čia šeimos gyveno skurdžiai. Vargingai atrodė ir Traksėdžių mokykla, kuri talpinosi dviejuose senuose pastatuose – viename pradinės klasės ir mokyklos direktoriaus šeimos butas, kitame – trys klasės ir mokytojų mažutis kambarėlis. Direktorius labai įtarus. Vėliau paaiškėjo, kad jis bendravęs su saugumu. Jo nuomone, gerai dirbo tik jo žmona, o visos kitos mokytojos simuliavo.

Šalia skirtų pamokų dar turėjau šokių būrelį. Nebuvo sunku vadovauti, nes tik prieš metus šokau Mokytojų namų ansamblyje, šokių judesius mokėjau. Ypač berniukams patiko šokis, kurį šokdavo senovės lietuviai. Rajono šokių būrelių apžiūroje laimėjome pirmąją vietą.

Tačiau šokti su mokiniais man darėsi vis sunkiau. Apsilankiusi pas ginekologę, sužinojau, kad jau penktas nėštumo mėnuo. Mano sūnelis pradėjo belstis i mane, labai energingai kilnoti kojytes, rodyti kumštelius. Kai jis įsismagindavo, tai kilnodavosi mano pilvelis. Tolius labai

tuo džiaugėsi, pridėjęs ausį klausydavosi sūnelio, kuris jau beldėsi į pasaulį.

Nuėjau pas direktorių paprašyti, kad mane atleistų nuo vadovavimo šokių būreliui. Jis aiškiai suprato, kad aš laukiuosi vaikelio, tačiau atrėžė:

- Nieko nežinau! Prašau raštu man pateikti daktaro pažymėjimą, kad esate nėščia.

Aš jam rodau į save ir klausiu, argi nematyti, bet direktorius pakartoja, kad pristatyčiau raštišką įrodymą. Einu vėl pas daktarus. Tie stebisi ir nenori patikėti, kad gali būti toks bukas vadovas. Pagaliau pažymą įteikiu direktoriui. Šis atleidžia nuo vadovavimo šokėjams.

Pavasariop mokykla sulaukia rimtos vizitacijos. Tikrinamos visų mokytojų pamokos ir vadovybės darbas. Švietimo skyriaus inspektoriai visą savaitę sėdi mokykloje, peržiūri žurnalus, namų darbų sąsiuvinius, kiek jų mokytojai tikrina, kontrolinius mokinių darbus. Kalbina mokinius, tikrina jų žinias.

Aš mokiau vaikus lietuvių kalbos, chemijos ir fizikos. Chemiją ir fiziką galėjau mokyti tik todėl, kad dar atsiminiau iš vidurinės, kur turėjau gerus pažymius. Labai ruošdavausi. Šilutės bibliotekoje radau knygas „Įdomioji fizika“ ir „Įdomioji chemija“. Stengdavausi, kad pamokos mokiniams būtų patrauklios. Kai pamatė mano kolegės, kad griežtoji švietimo skyriaus inspektorė Jasiūnaitė eina į klasę stebėti mano pamokos, kur aš turėjau fiziką, o paskui chemiją, – pikdžiugiškai šypsojosi, visokiais ženklais rodė pasitenkinimą. Matyt, tikėjosi, kad dabar tai mane „demaskuos“.

Noriu pasakyti, kad visą laiką jaučiau kažkokį pavydą iš gana provincialių mano kolegių,

Tikrino ir jų pamokas. Su nerimu laukiame posėdžio. Po savaitės visi susėdam ratu mokytojų kambarėlyje, dar ir taburečių įneša, kad visi tilptume. Pranešimą apie vizitaciją daro griežtoji inspektorė Jasiūnaitė, kurios visi bijojo. Ji labai gilinosi į pedagogiką. Aptarinėja visus iš eilės, kliūva visiems. Aš apmirusi laukiu savo eilės, juk mokiau vaikus ne pagal savo specialybę – chemijos ir fizikos. Inspektorė Jasiūnaitė apžvelgia visus ratu ir sako: „O kaip reikia vesti metodiškai pamokas, jūs turite kur pasimokyti: lankykitės Žibaitienės pamokose ir pamatysite, kokia turi būti ir fizikos, ir chemijos, ir lietuvių kalbos pamoka“.

Visos nuščiūva. Išeidama inspektorė dar man tyliai pasako: „Ne jūsų lygiui dirbti Traksėdžių septynmetėje, aš pasirūpinsiu, kur Šilutėje jums dirbti“.

Išėjus inspektorei, viena tiksliųjų mokslų mokytoja, kuri turėjo matematikos, chemijos ir fizikos pamokų ir jau nemažą pedagoginio darbo patirtį, – persikreipusiu iš pykčio veidu garsiai pareiškė:

- Iškėlė kaip šūdą ant šakės!

Mane sukrėtė tokie grubūs žodžiai. Ir dar iš mokytojos lūpų. Visą gyvenimą juos atsiminsiu.

Kai tekdavo ją pamatyti, visada ausyse suskambėdavo ta įtūži frazė. Praėjus porai savaičių po tikrinimo, buvo mokytojų konferencija, ten švietimo skyrius aptarė mokyklų tikrinimo rezultatus. Labai išgyrė mano darbą, buvau pakviesta į prezidiumą ir apdovanota garbės raštu. Pastebėjau tas pačias pykčiu degančias akis.

Po konferencijos, viduryje mokslo metų, buvau pakviesta vidurinės mokyklos (tada Silutėje vidurinė buvo tik viena) direktoriaus pavaduotojos pareigoms, nors buvo tik pusė etato. Visą etatą turėjo rajono komunistų partijos antrojo sekretoriaus žmona, direktorius buvo R. S.