Iš B.Lengvinienės eilėraščių rinktinės „Vėlyva gervuogė“, 2010 m.

Gyvenimas – albumas

Gyvenimas – albumas,
Jo lapai – mūsų metai,
Praeinantys kaip dūmas,
Pralėkę – kaip kometos.

Jame – džiaugsmų akcentai,
Lyg antveidžiai nuo skurdo,
Ir gėlės sukūrentos,
Ir nuskandinti turtai.

Jame likimo vėjai
Vis nepalankiai pučia,
Ir tankiai nesuspėjam
Į puotą su žvangučiais.

Gyvenimas – albumas:
Vartyk ir visko rasi!
Ir nuodėmės saldumą,
Ir atpildo grimasą.

Lyrų sodas

Ant nustebusios žiemos pečių
Briliantai iš nakties pabyra…
Tai žvaigždžių lašai! Aš juos liečiu
Ir jaučiuosi tarsi liesčiau lyrą.

O iš viso – kas man ta lyra?
Pagaliau – o kaip ji ir atrodo?
Bet blizgučiai, iš dangaus byrą,
Man atrodo lyg iš lyrų sodo!

Ten, žinau, piktų akių nėra!
Ten, manau, tiktai gerumas vienas!
Ten visur skaistu, visur švara,
O lyras styguoja mėnesienos!

Ten, manau, šviesa kloti stalai,
Ten nesmilksta užgesintos žvakės,
Ten – savi ir puolę angelai…
Ten jų nekapoja piktos akys!

Be meilės nebūsiu

Metai bėga ir bėga, ir bėga…
Katastrofiškai šeriasi kailis…
Tik jau man neprikaišiokit nieko,
Kad vis tiek tebegarbinu meilę!
Kolei saulę matau – tol mylėsiu!
Tolei viską sapnuosiu spalvotai!
(Kad kuprotą tik karstas ištiesins –
Čia ne mano, bet man sugalvota…)

Aš į meilę einu kaip į šventę!
Kaspinais plazda ilgesio eilės!
Negaliu aš be meilės gyventi!
Ir nė kiek negyvensiu be meilės!

Nostalgija

Nostalgija yra toks keistas jausmas:
Tėvynės ilgesio ir meilės kamuolys,
Taip suvyniotas į neaiškų skausmą,
Kurio išpainiot niekaip negali.

Ilgu vaikystėj lepinto šunyčio,
Gailu upelio, baigiančio pranykt…
O iš bėdos kadais pardavus gryčią,
Nei ką iškeikt gali, anei supykt.

Seniai nebėr ir pirmojo kaimyno,
Užgrobė ajerai abu prūdus,
Tik po senovei ištvermingi kmynai
Rugpjūčiais išskleidžia skėčius rudus.

Pasikeitė ir molis užu kūtės…
Kiti laikai – moderniška žolė…
…Kažin, ar vis taip palaiminga būtų
Užvertus galvą toj žolėj gulėt?

Kaip visi

Neturiu pirmenybės gyventi –
Nei klastingų išvengt sūkurių,
Nei bėdų kasdieninių išvengti
Nė mažiausios vilties neturiu.

Kaip visi – laimės spindulio laukiu,
Kaip visi – ir verkiu, ir juokiuos…
O sodinančią žemės trauką –
Kaip visi – vis įveikti tikiuos!

Neturiu pirmenybės prieš nieką,
Kai kratausi buities apnašų…
Kaip visi ant auksinio padėklo
Meilei širdį kaip auksą nešu…