Kalėdų šviesa

Danguje spindi žvaigždės, į langą beldžiasi nekviestas vėjas, o namuose šilta ir jauku.

Baigiasi gražūs, Kristijonui Donelaičiui skirti metai. Ateina Kalėdos. Kas jas paverčia šventėmis? Sveiki namiškiai, laimingų vaikų juokas, anūkų krykštavimas?

Vis bėgdami, skubėdami, kasdieninių darbų sūkuryje ar beprisimename, kada paskutinį kartą skambinome į namus, kada kalbėjome su broliu ar sese? O gal tereikia tik nusišypsoti, paspausti draugui ranką ar pasiūlyti paskaityti gerą knygą?

Gyventi gyvenimą nėra lengva. Kiekviena diena atneša ką nors naujo, o metų gale susimąstome, ar galime ir  turime laiko pasidžiaugti lengvai krintančia snaige, pro šalį ramiai prabėgančiu šuneliu ar katinu.

Gerumo reikia visiems. Pasidalinkime gerumu su savo namiškiais, bendradarbiais, kaimynais, būkime atidesni vieni kitiems.

Šiandieną gyvename mes – XXI amžiaus vaikai. Turintys minčių ir svajojantys, dirbantys ir nedirbantys, kuriantys ir naikinantys, norintys ir galintys, mylintys ir įsimylėję, laimingi ir einantys į laimę.

Pasitikdami gražiausias metų šventes, palinkėkime vieni kitiems ramybės, sveikatos, laimės. Tegul jūsų namai būna pilni laukiamų svečių.

Kūrėjams – lengvos plunksnos – tegul išsipildo svajonės.

Birutė MORKEVIČIENĖ

Neišvengiamai
Metai
Praeina,
Nusineša
Darbus,
Džiaugsmus,
O ateinantys
Suteikia viltį,
Gal geriau ir
Lengviau  bus.

***

Šventos giesmės skambėjime,
Tylių žodžių aidėjime,
Skaisčių žvaigždžių mirgėjime
Matau tavo atspindį.

Paprastą – kaip kasdienybė,
Trapų – kaip svajonės išsipildymas,
Nerealų – kaip blėstanti viltis,
Ryškų – kaip skaidri diena.

 

 

Audrius ŠIKŠNIUS
eilėraščiai iš netrukus pasirodysiančios knygos „Gyvenimo gyventojai“)

Kokie  mes,  brolau, artojėliai,
Jei žiemkenčio nebepažįstam?
Linguoja rugys galvelę
Ir pasisveikint nedrįsta.

Paskutiniosios
vienkiemių dienos

I.
Tėvai,
Laikraštyje rašo,
Ateinie nauji laikai.
Nei obels,
Nei kito medžio,
Vien plikai žali laukai.

II.
Keisti, tėveli,
Man jų norai.
Kažin, ar sveikos
Galvos jų?
Laukai gražu,
Bet kaip atrodys,
Be vieškelių ir trobesių?

III.
Anądien
Pasakojo ant šventoriaus,
Net akmenis
Surinksią nuo laukų.
Tai juoko bus,
Kai pagalvoju –
Juk koks gyvenimas
Be akmenų?

IV.
Dėbtelėjo
Motina į tėvą:
-Nesikraustysiu iš čia.
Jeigu nori,
Eik sau vienas,
Man –
Ir šuns būdoj pirkia.

V.
Nuo slenksčio žiūrint
Juokas ima.
Tiek traktorių
Dėl mūsų obelų.
Per amžių amžius
Obuolys su duona sugyveno,
Dabar jie sako – susimuš.

VI.
Ką jiems reiškia
Šulinį prispjauti.
Poryt jie iš jo negers.
Atsisėdę pasirąžo
Ir važiuoja jo užverst.

VII.
Avilį, mat, atsidarė –
Sakė, norintys saldaus.
Bitės juos kitaip suprato –
Nebeprireikė medaus.

VIII.
Gyvulius išsiparduosim,
Paukštį pasipjaus vaikai,
Katę su šunim išeinant
Pasiimsim, kaip žinai.
Šalia krautuvės gyvenant,
Valkiosis kas netingės.
Pelės be katės, ne pelės,
Parsivilks, kai panorės.

IX.

Šitą prūdą, bernužėli,
Ne su traktorium, beje,
Mano bočius rankom kasė,
Po darbų vis, vakare.
Kryžių, garbei jo pastatė
Ir aptvėrė tvorele.
Viešpats butelio neprašė,
Kad statytų jį ne čia.

 

Romas BERNOTAS

Kaip tau sekasi?
Snaigės krinta ir sukasi, sukasi,
Baltu kilimu žemę nukloja,
Kaip laikaisi dabar, kaip tau sekasi
Kasdienybę iškęsti, mieloji.

Kas paguodžia tave, kas beužtaria,
Nuo šalnų kas uždangsto bijūnus?
Vis rečiau vartelius kiemo atveria
Jau užaugusios dukros ir sūnūs.

Tu vaikų vėlei lauki sugrįžtančių,
Per šventes išsikepusi duonos,
Kai kada sužinai tik iš laikraščių,
Kad tavieji jau „veržias į žmones“.

Šitos žinios tave nuramina vėl,
Supranti, kad vaikai nebeskursta,
Tik kaimynai negali suprast, kodėl
Gan retai gimtą židinį kursto.

Po žiemos bus ir vėlei pavasaris,
Kai anksčiau tu žiūrėsi į kelią
Ir pro dideles riedančias ašaras
Tu skaitysi trumputį laiškelį.

Snaigės kris ir ištirps vėl pavasarį,
Greit Kalėdos ateis ir Naujieji…
Tik nelieki, mamyt, savo ašarų –
Parašys vėl laiškelį tavieji.

Kalėdinis sveikinimas
Kalėdos eglutėm pražysta,
Likimas gyvenimą lemia,
Kai sveikina kūdikis Kristus
Mūs brangią ir mylimą žemę.

Kalėdų žvaigždė sidabrinė,
Mums kelią į laimę nurodo,
Džiaugsmu prisipildo krūtinė
Ir tirpdo įšalusį gruodą.

Pasveikinkim mamą ir tėtį,
Sesutę, broliuką ir draugą,
Išmokim visus juos mylėti
Ir gražią draugystę išsaugot.

Kalėdos
Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos,
Pas mus nelauktai atskubėjo
Ir visos užgriuvusios bėdos,
Tarytum, akmuo nuriedėjo.

Vėl užgimė Kristus Betliejuj,
Visi Aleliuja Jam giedam,
O žvarbūs tie laikmečio vėjai
Užpusto mūs paliktas pėdas.

Vargus pastūmėkim į šoną,
Ties kryžium nukelkim kepurę,
Dalinkimės meile lyg duona
Ir džiaukimės, kad jos dar turim.

Mamai
Krinta snaigės ant vieškelio pilko,
Vėl į sodžių atėjo žiema,
O mama vėl vaikų pasiilgo,
Prie langelio kasdien laukdama.

Jau seniai rudenėlis praėjo,
Beržynėliai pagelto seniai,
Krito lapai nuo lapkričio vėjo,
Seną liepą stukseno geniai.

Tu vėl stovi prie kiemo vartelių
Ir į kelią žvelgi neramiai,
Jie supranta, kad širdį tau gelia,
Nes ir juos dar vilioja namai.

Grįš vaikai, kai staugs vėjas už lango,
Puoš eglutę žaisliukais gražiais,
Džiaugsies tu tą akimirką brangią,
Kad nuo vėjo užstos jie pečiais.

Džiaugsies tu, kad vaikai jau suaugę,
Kad anūkų ne mažas būrys,
Nesiskųsi, kad vėtros vėl staugia,
Kad šiaurys varsto namo duris.