Naujos Audriaus Šikšniaus eilės

Palinksta
Virš lopšio nakčia
Eilėraščio Lietuva.
Vaike, regėsi mane
Net Viešpaties akyje.


***

Šnekas
Dobilas su pievos
Baltagalve ramune.
Kirs mus,
Sese,  vieną dieną
Su žiedais ir lapija.
Anava,
Jau sodžiaus bernas
Ruošia dalgiui vestuves.
Gulsim
Pradalgėsna dailiai
Pamergėm ir pabroliais.

Senolė

Mačiau ją
Duoną raikančią,
Ir verpiančią regėjau.
Nebemačiau jos audžiančios
Ir rišančios rugius.
-Vaikeli, – matai, -
Paklausta sakydavo,-
Stakles manąsias sudėvėjo,
Rankas atleido laukas
Nuo sunkių drabų.

Tėviškės

Jos tebestovi
Nešvariom kartūninėm bliuzelėm,
Bedantės, susivėlusiais plaukais.
Basnirčia įsispyrusios
Prie kiaulių lovio…
Tačiau už jas
Net Viešpats pasimels.

***

Ašara, sielos gėlėle,
Bekvape, skaidri.
Pražydusi
Širdį mums geliant,
Pražysk mums
Ir džiaugsmo aky.

***

Tėvas
Pražils mūs nemeile,
Motina
Atsidus išėjimais.
Sūnaus
Kelužėlis vienpusis,
Dukros
Lelija vienadienė.

***

Parėjo
Kelias į kiemą,
Ties šuliniu apsistojo.
Pražiotos
Protėvių burnos
Į rentinį žiūri iš tolo.

***

Deginamų
Bulvienojų dūmų
Pilnas vakaro dangus.
Paskutiniai šitie dūmai,
Ir laukų darbai
Prie pabaigos.

***

Mūsų širdis
Lyg dobilus
Kerta mirtys
Į pradalges.
Grėbsto nebūtys
Sopulius-
Ir atolas neatželia.

***

Nykstanti
Sodžių gentie,
Šaukis namop
Donelaitį,
Kad surimuotų
Bent tiek:
Slenkstis kol kas
Nepragertas.