Stiklinė vienatvės

Ištrauka iš naujos Audrius Šikšniaus apysakos, skelbtos naujojo jo knygoje „Gyvenimo gyventojai“.

Trumputis, duobėtais šaligatviais skersgatvis vadinosi pretenzingu Vilų gatvės vardu. Tiesą pasakius, nei vienos vilos jame nesimatė. Abiejose skersgatvio pusėse glaudėsi vienaukščiai, dviaukščiai, metų ir laiko patamsinti nameliukai, apaugę menkai teprižiūrimais vaismedžiais. Skersgatvio pakraščiuose pilkavo elektros stulpai, o jų viršūnėse maskatavo išdaužytų Lempų likučiai. Ilgaisiais rudens ir žiemos vakarais skersgatvis skendėdavo tamsoje. Nebent nuo kurio vakarojančio gyventojo lango krisdavo blausus šviesos atšvaitas.
Tokį įspūdį Vilų skersgatvis palikdavo kiekvienam, nesenai persikėlusiam į šį nedidelį Pamario miestą.
Nors negalėjai žinoti? Prieš keletą dešimtmečių šie nuo laiko pajuodę namukai, tikriausiai, tebebuvo nauji ir prašmatnūs. Trūnijantys ir neprižiūrimi vaismedžiai – neseniai pasodintom kriaušaitėm ir obelaitėm. Jaunos pamario sodybos anuomet priminė visai ne sovietinį vilų kvartalą. Kitaip iš kur galėjo rastis toks vardas? Žmogus juk retai tepavadina gatvę be reikalo?
Vilų skersgatvis prasideda vaikų darželio pašonėje, o baigiasi ties neaptvertu evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriumi. Arba atvirkščiai, žiūrint iš kurio galo į jį būsi įsukęs.
Kaip ten bebūtų, apleistas ir Viešpaties užmirštas skersgatvis turi vieną šiuolaikinį akcentą, drėbteltą anuo, sovietinio aukso amžiaus, laikotarpiu. Viename jo gale, tame, kursai prasidėdavo ties darželio tvora, puikuojasi triaukštis raudonplytis gyvenamas namas.
Matyt, tuometinė valdžia buvo sumaniusi likviduoti nuosavus, „kapitalistinius“ mūriukus ir abipus pamėtyti po panašią raudonplytę dėžutę. Tačiau nuosavi nameliukai, supami pavasariais pražystančių sodų, pasirodė besą ilgaamžiškesni už neaišku kieno rinktą valdžią. Vieną dieną ji subliuško ir išsilakstė, o tie nuosavi nameliukai, su į langus besiramstančiomis kriaušėmis ir obelaitėmis, tebestovį ir šiandien. Kaip ir tas vienintelis raudonplytis. Lyg šeimos galva, liūdnai žvelgiantis į nelinksmus savo brolius.
Neseniai čia gyvenančiam žmogui, bemaž kasdien einančiam pro šį raudonplytį triaukštį, į akis krisdavo vienas dalykas. Kampiniame pirmojo aukšto lange nuolat matomas senas moters veidas.
Galėdavai eiti ankstyviausią rytmečio valandą, perpiet ar pavakary moteriškę, lyg įrėmintą lango ikoną, visuomet pastebėdavai. Delnu parėmusi smakrą. Alkūnę pasidėjusi ant palangės, senolė sėdėdavo (tikriausiai virtuvėj) ir vaikiškai giedriu žvilgsniu žvelgdavo į kiekvieną praeivį. Šiam stabtelėjus ir įsižiūrėjus įtarsi pagalbos maldaujantį žvilgsnį. Ji nusišypsodavo, kartais net valiūkiškai pamojuodavo delnu. Nieko apie ją negirdėjęs žmogus taip pat atsakydavo šypsena, trukteldavo pečiais ir nueidavo. Senole likdavo prie lango, anuomet, net per didžiausius karščius sandariai uždaryto.
Šiame pasakojime palikime jai tikrąjį vardą Aldona. Juo labiau, kad Vilų skersgatvio Aldona kažin ar skaitys šią istoriją. Eilę metų jos namuose nebėra radijo ir televizoriaus. Nebešnara žurnalai ir laikraščiai. Nebeturi Aldonėlė kalendoriaus ir laikrodžio. Net laikrodžio! Jį moteriškei atstoja evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto laikrodžio dūžiai.
Nuo tada, kai palaidojusi savąjį Adomėlį, po gedulingų pietų parėjo į laidotuvių skuba prišnerkštą butą ir atsisėdo atsikvėpti prie lango, taip ji ir liko iki šiol tebesėdinti.
Kalba, kad geras žmogus buvęs jos Adomėlis. Tvarkingas, negirtuoklis, tik baisiai daug rūkęs.
Apsaugok, Viešpatie, ir dabar atsidūsta našlė, – be po nosimi smilkstančias smarvės maniškis per kambarį negalėdavo pereit. Ką ten per kambarį! Naktimis rūkydavo lovoje. Pasistatydavo šalia kėdę, pasidėdavo ant jos peleninę ir traukdavo. Jei prabudusį pradėdavau bartis, atsikeldavo, išėjęs virtuvėn atsidarydavo langą ir toliau ramiai traukdavo.
Kai numirė, daktarai atliko skrodimą ir tarė:
- Plaučių trombolija.
Nežinia, ar Adomėlis mirė nuo rūkymo. Aldonai – nuo rūkymo, giminėms ir kaimynams – visai nuo ko kitko. Mums pakaks ir to, kad Adomėlis nebuvo pirmuoju Aldonos žmogum.
Pirmasis dirbęs milicijoje. Buvęs girtuoklis, grubus, neretai prieš žmoną pakeldavo ranką. Privargusi ir prisikamavusi su juo moteriške. Vieną dieną pirmasis susiradęs jaunesnę, susirinkęs nuosavus daiktus, palikęs šeimą ir suvisam išsikraustęs. Nuo to išsikraustymo Aldonai gal ir būtų nors kiek palengvėję, jei ne du pametinukai vaikai. Dvi dukros. Vyresnioji jau beveik pirmokėlė. Nors ir grubus, girtuoklis, tačiau kiekvieną mėnesį keletą rublių pridėdavo. O dabar? Kaip dabar iš plonos medicinos sesers piniginės aprengti, išmaitinti ir į mokyklą išleisti dukras?
Apsiniaukė Aldonėlei padangė. Tirštomis sutemomis užgulė šviesą. Tačiau nieko. Kapstėsi. Klimpdama, springdama kasdienybės dumblu, tačiau kapstėsi. Verkiant reikėjo žmogaus. Dukros paaugo. Vieną dieną ims ir pabaigs vidurinę… Motinai grėsė vienatvė, o tinkamo žmogaus šalimais nesimatė.
Besidairant ir atsirado Adomas. Juodu supažindino Aldonėlės sesuo Kazimiera. Jos vyras su Adomu vienoje darbovietėje dirbo vairuotojais.
Ketvirtąją dešimtį savo nugyventų metelių įpusėjęs Adomas senberniavo, o jam peršama moteriškė nei pati nebežinojo, kuo save pavadinti. Daug metų savo buvusio vyro nebuvo nei mačiusi, nei žodeliu su juo persimetusi. Net nežinojo, kur gyvena moteriškė, pas kurią jisai išsikraustė.
- Gyvnašlė! įvardijo Kazimiera. Nei tu pirma, nei vienintelė. Nieko baisaus.
Aldonai Adomėlis patiko. Manykime, kad peršama nuotaka ir jam pasirodė dar verta kokios nuodėmės. Įpusėjus ketvirtąjį amžiaus dešimtmetį iš ko gi per daug besirinksi? Šiaip ar taip, po kelerių pabandymui pragyventų savaičių Aldona ir Adomėlis susituokė.
Pirmojo vyro dukros išsilakstė į gretimo didmiesčio mokslus. Naująjį motinos žmogų nors ir tevadindamos „dėdė Adomu“, elgėsi su juo mandagiai ir pagarbiai.
O nepraėjus nei metams po vestuvių vakarienės Aldonėlė pasijuto nėščia. Nuėjusi pas gydytoją ir patikinta, kad tikrai laukiasi, moteriškė ne juokais išsigando. Šitiek privargo ir prisikentėjo su pirmaisiais, o dabar štai, pradeda belstis dar vienas. Šitoks vėlyvas!
Nuramino Adomas. Kur nenuramins. Ar surasi senbernį. Kuris neprižadėtų moteriškei aukso kalnų vien už tai, kad ši atvesianti į pasaulį jo atžalą? Sulaukus senbernio amžiaus, atžala galėjo tapti pirma ir vienintelė.
Aldona klausėsi ir suprato: nors ir vėlyvas, tačiau purvo bristi su juo nereikės. Adomėlis kitoks. Geras ir paslaugus. Sulaukęs pirmagimio taps stačiai šilkiniu.
Taip ir nutiko.
Aldona pagimdė vėlyvą trečią mergaitę. Paauglės dukros jau studijavo tame šalimais esančiame didmiestyje. Savaitgalį grįžusios į namus, nustebo, net prunkštelėjo pamačiusios krūtimi kūdikį maitinančią motiną. Tačiau ypatingo susidomėjimo ir meilės naujajai sesei nerodė.
Laimingas jų patėvis viso to nesuprato, nors motina matė aiškiausiai. Skvarbus motinų žvilgsnis, tarsi iš rašto skaito kiekvieną pašalinio žmogaus pagalvojimą.
Pavadino naujagimę Aušra. Nutaikiusi progą, kuomet Adomėlio nebūsią namie, o dukros bus parvažiavusios, Aldona ruošėsi su jomis pasikalbėti apie Aušrą. Deja…
Džiaugsmai pradėjo griūti vienas po kito.
Įstaiga, kurioje jos ir Kazimieros vyrai dirbo vairuotojais, Vilų skersgatvyje pasistatė naują triaukštį kooperatinį namą (tą patį, kuris skersgatvio pradžioje tebestovi ligi šiolei) ir abiem šeimom toje pačioje laiptinėje skyrė po butą. Tesiskyrė tik aukštai. Aldona su Adomėliu apsigyveno pirmame, o Kazimiera su savuoju trečiajame naujojo namo aukšte.
Butas kooperatinis. Už jo statybą reikėjo nemažai sumokėti. Mokėti reikės ir vėliau. Ilgus metus. Gal net visą gyvenimą. O Aldona niekuomet nebuvo paklaususi, ar jos Adomėlis turi kokių santaupų? Patsai jis niekuomet nebuvo apie tai prasitaręs. O kai artimiausias žmogus nieko apie tai neužsimena, nejau pradėsi jam pasakotis, kokius „turtus“ iki vedybų buvai susikrovęs?
Adomėlio „turtų“ užteko ne tiktai naujajam butui, bet ir visam tam, kas buvojame reikalinga. Į porą erdvių kambarių parkeliavo žvilgantys baldai ir televizorius. Į virtuvę viskas, kas padėtų patogiau ir greičiau apsiruošti.
Aldona buvo patenkinta. Dar labiau džiaugėsi abi josios dukros. Motinai net atrodė, kad netrukus patėvį jos abi pavadins savo tėvu. Maža to, savo sesę prie savęs meiliau priglausdavo. Pašnekindavo ar net pamyluodavo. Ar visa tai būdavo tikra ir nuoširdu, Aldona tuo metu nesuprato. Paaugliškas nuoširdumas esti toksai apgaulingas. Geriau jo nenarplioti.
Galvojimą nutraukė šaižus durų skambutis. Aldona krūptelėjo ir nusipurtė. Grįžusi iš kapinių kaip atsisėdo, užsigalvojo apie laukiančią nelinksmą vienatvę, taip ir nepastebėjo, kad už lango jau tamsa. Einant prie durų, kūnu perbėgo lengvi šiurpuliukai. Tai vis nuo to ilgo sėdėjimo. Laiptinės brėkšmoje stovėjo sesuo Kazimiera.
- Viena? atsiklausė sesuo. Tačiau 1yg namiškė drąsiai žengė į vidų.
Užeik, užeik, būsime dviese, Aldonėlė uždarė duris ir žvalgėsi, kur ką nukrausčius, kad pasiūlius seseriai atsisėsti. Dviese ir tepalikome. Netoli viena nuo kitos, ačiū Dievui, sėskis.
Kazimieros vyras buvo pasimiręs anksčiau.
Nesisėsiu, Kazimiera priekabiu žvilgsniu apžvelgė kambarį. Pamaniau, kad tvarkaisi?
Neturiu ūpo nei nuotaikos, sumišusi išlemeno Aldona.- Nebėra man kur beskubėti. Iki šiol būdavo grįžta ir berakindamas duris linksmai šūkteli:
- Mamukai, ruošk greičiau vakarienę. Tavo Adomėlis miršta iš bado ir nuovargio! O dabar… Nei kas berakins, nei bešūktelės. Tačiau, tu prisėsk. Ko sustingai tarsi stulpas prie gatvės?
- Nesisėsiu. Eime pas mane. Pasėdėsi. O jei panorėsi, galėsi ir pernakvoti. Vienai nejauku tokį vakarą.
Sesuo pasisuko prie durų. Aldona klusniai nusekė jai iš paskos.
- Nepalik nerakintų durų, statydama koją ant laiptų ir matydama iš paskos sekančią seserį,- ištarė Kazimiera.
Ar maža pažįstamų durnių, kurie žino, kad nuo šiandienos pasilikai vienutėlė?
- Kad pas mus niekas niekuomet neužeina.
- Užeis. Dabar atsiras, kas užeitų.- rėžė sesuo ir ironiškai, primerktomis akimis žvilgtelėjusi į rakinančią duris Aldonėlę, nusijuokė.
Skirtingai nei Aldonos, Kazimieros butas švytėjo jaukumu ir švara. Žengdama į jos virtuvėlę, Aldona iš nuostabos net durų staktos nusitvėrė. Ant švaria staltiese uždengto stalo puikavosi rinktiniai skanumynai. Naminiai, pačios pagaminti. o Aldonėlė niekuomet tokiais valgiais neišgalėdavo svečio palepinti.
- Slinkis prie stalo. Ko čia sustingai? – pašaipiai ištarė Kazimiera ir stumtelėjusi pečiu savo sesę, prasibrovė į virtuvę.
- Kaze! – traukdamasi iš pastalės taburetę, suvapėjo Aldona. – Ar tau protas galvoje pasimaišė?
- Kodėl? Atsirėmusi į dujinę viryklę patenkinta paklausė sesuo.
- Šitokios vaišės! Apie panašius valgymus aš net per šermenis neišdrįsau pagalvoti.
- Kas ant stalo, tai mano. Nevogta ir nesusiubagauta kaip nekurių. Dėkis, ką nori. Per gedulinguosius pietus, mačiau, ne kažin ką teužkandai.
Kazimiera atidarė šaldytuvą, išsitraukė iš jo aprasojusį butelį naminukės ir oriai pastatė ant stalo. Kad Kazimiera pardavinėja naminę, Aldonėlė žinojo. Kaip prie amžinatilsio savo vyro pradėjo, taip iki šiol tebelaikė.
Gera buvo Kazimieros naminė. Neskiesta ir neprimaišyta to, ko nereikia. Ir jos klientūra buvo rinktinė. Negausi, bet rinktinė. Pritrūkę išgerti, pas ją pirkdavosi daktarai ir tarnautojai, valdininkai, o ir šiaip padorūs, retsykiais stikliuką pakilnojantys, žmonės. Latrams ir konteinerių klipatėlėms Kazimieros buto durys buvo aklinai uždarytos. Vienas kitas įkyruolis buvo net nuriedėjęs laiptais žemyn. Smarki buvo Aldonos sesuo Kazimiera. Neieškanti kišenėje žodžio ir mokanti už save pastovėti. Ir dar… Iš Kazimieros niekas niekuomet nebuvo išsiprašęs naminukės į skolą. Būk tu nors broliu – negausi! Visi tai žinojo, o Kazimiera didžiavosi.
Išvydusi butelį, Aldona godžiai šveitė Kazimieros pagamintą baltąją naminę mišrainę. Negalėdama kalbėti ji energingai sumosavo priešais save rankomis, leisdama suprasti, kad šito gėralo ji nevartosianti.
- Kas gi čia dabar per naujiena? Kazimiera nustebusi suraukė kaktą.
-Atsirado šventuolė. Lyg aš nežinau, kaip tavo Adomėlis kas vakarą parsinešdavo kokį mažą lašiuką?
- Teisybė,- sukramsnojusi mišrainę atsakė sesuo.- Žinai, kad Adomėlis vežiodavo į objektus vyrus. Po darbo šie kartais susimesdavo vienam kitam buteliukui. Adomėliui tekdavo laukti, o už vairo išgerti, žinia, negalėdavo. Vyrai jo dalį palikdavo ir atiduodavo, kad parvažiavęs j namus pasivaišintų. Geras buvo žmogus Adomėlis. Darbe jį visi labai gerbė. Net buteliuku neaplenkdavo. Nupildavo ir į namelius parsivežti įduodavo.
- Už tai mudvi ir išgersime, – Kazimiera sudribo ant dar vienos taburetės!
- Už ką taip? – nenugirdusi ar nesupratusi sumirksėjo Aldona.
- Už amžinatilsį ir jo gerus bendradarbius.
Kazimiera pripylė stikliukus ir pirmoji pakėlusi savąjį išgėrė jį ligi dugno. Aldonėlė pakartojo tą patį. Nuleidusios galvas, kurį laiką abidvi sėdėjo tylėdamos. Iš naujo pripildžiusi abu stikliukus, Kazimiera šio bei to įsidėjo į lėkštę ir truputį užkando.
- Šveisk, nesigėdyk. Tavo suvalgytų kąsnių kaip kiti neskaičiuosiu.
- Apie ką tu? sunerimo Aldona.
- Apie tave.
- Ar aš kuomet skaičiavau tavo kąsnius?
- Nes aš pas tave niekuomet nesu valgiusi. Už tai savo Adomo skaičiuodavai.
- Eik, eik…Neturi apie ką daugiau pasakot! Sesuo ėmė nervintis ir net nepajuto, kaip pirmoji griebė stikliuką.
- Teisingai, ir Kazimiera pakėlė. Geriau lašiuku paminėkim išėjusį.
- O žinai, kad skani! susiraukusi tarė Aldona. – Maniškis vis lašiuką vynuko ar buteliuką alaus parsiveždavo. Naminukės, matomai, neįpirkdavo. Tikriausiai kalti mano nervai, tačiau tu neklausk, kaip skaniai nurijau.
Šį kartą Aldona pati paėmė sparčiai tuštėjantį butelį ir pripylė abu stikliukus. Kazimiera sėdėjo nuleidusi galvą, kažką mąstė ir pirštais barbeno į stalo paviršių. Barbenimas seserį erzino, tačiau užsiminti jai Aldonėlė nedrįso. Kazimiera buvo ūmi ir tulžinga. Sesuo nebenorėjo klausytis kalbos apie skaičiuojamus kąsnius. Deja, išvengti jos nepavyko.
- Norėjau kažką pasakyti… neskubėdama tarė Kazė. Pamiršau. Išgerkime, gal tuomet prisiminsiu.
Aldona pažvelgė į Kazimierą ir tik dabar pastebėjo, kad ši gerokai apgirtusi. Nuo tų keletos kartu išgertų stikliukų ji negalėjo šitiek apgirsti. Parėjusi iš kapinių, Kazimiera buvo jau gėrusi. Viena ir ne vieną stikliuką.
- Prisiminiau! – Kazė išgėrė ir nepatenkinta nužvelgė sesę.
- Prisiminiau, apie ką tau norėjau papasakot. Pameni, kartą sėdėjome pas tave virtuvėlėje ir apie kažką šnekučiavomės. Adomėlis parėjo iš darbo ir nusiplovęs rankas puolė prie puodų. Ką juose radęs susikrovė į lėkštę ir atsisėdo prie mudviejų.
- Na ir kas? – nujausdama, kur link krypsta kalba, nepatenkinta pasimuistė Aldona.
- O tas, kad tu suklikai tarsi skerdžiamas paršas ,,Kiek tu čia rysi. Pasilik pusrytukams!“ – ir pripuolusi pradėjai mėtyti viską atgal. Žmogus net paraudo iš gėdos.
- Mamukai, aš tau kai ko parvežiau.
Nuėjęs į prieškambarį ir iš švarko kišenės ištraukęs atsinešė gerokai nugertą butelį vyno.
- Taip, Adomėlis kiekvieną vakarą ko nors parsiveždavo. Ne vien tik alaus arba vyno. Kartais vyrai palikdavo užkandą. Adomėlis ją susivyniodavo į laikraštuką ir parsiveždavo.
- Tačiau tik tuomet, kai taviškis mudviem įpylė to pigaus makalūzo, tavo žvilgsnis nebeskaičiavo jo kąsnių. Žmogus įsidėjo dar ir dar kartą. Manau, kad jo bendradarbiai šitai žinojo. Todėl ir palikdavo užkandį ar lašą kokio nors gėrimo.
Aldona spirgėjo lyg ant žarijų. Jei būtų negėrusi tos prakeiktos naminukės… Išgėrusią Kazimieros kalba ją užgavo ir įžeidė. Rado dėl ko ir kuomet priekaištauti…
- Kazyte, – šiai nepastebint, Aldonėlė greitai įsipylė stikliuką ir išgėrusi pastatė jį vieton. Žinai, kas man šovė į galvą?
- Kas pragertoje tavo makaulėje gali dar šaudyti?
Atsisuko sesuo ir, paėmusi butelį, iš naujo pripildė abu stikliukus. Aldonos išgertojo be eilės Kazimiera nematė.
- Matyt nepragertoje, jei į ją kažkas šauna.
- Na? Kazimiera surimtėjo ir pasiruošė ją išklausyti.
-   Kas, na?
- Sakyk, ką ten ta tavo galva sumedžiojo? Nesivalkiok lyg varovas po pakraščius.
Privargau, kol palaidojau savo vyrelį. Bėgsiu namo. Noriu ramybės, tik nežinau ar užmigsiu. Mintys galvoje maskatuojasi. Kaziukai!
- Ko? apsiblaususios sesers akys susidūrė su ne mažiau apsiblaususiu Aldonėlės žvilgsniu. Nemyk, o sakyk, ko norėjai?
- Gal įpiltumei man buteliuką? Parėjusi ir pagalvojusi apie savo Adomą, žinoma, verksiu, o lašas naminės padėtų šitą skausmą ištvert. Kazytukai, ką tu galvoji?
- Galvoju, kad mudviejų galvos vienodos, jei vienodos mintys jose atsišaudo, patenkinta ir aptuisusi sukikeno sesuo. Žinoma, kad padėtų. Degtinė juk tam ir skirta? Pirk. Šeši litai už butelį. Kaip seseriai vieną litą nuleisiu.
- Kazytukai, iš kur aš paimsiu? Juk žinai, kad net gedulingiems pietums teko skolintis? Kai gausiu pensiją, aš tau atiduosiu. Tą pačią minutę pas tave atbildėsiu.
- Sakai, neturi pinigų? – piktdžiugiškai išsiviepė Kazimiera.
- Iš kur aš turėsiu?
- Tuomet, motin, nieko nebus. Sėdėk ir gerk šičia. Džiaukis, kol aš tave vaišinu, o į skolą aš tau neįpilsiu. Naminukę, matai, man taip pat ne už ačiū teatveža.
Aldonėlė apmaudžiai dėbtelėjo į ištuštėjusį butelį. Pasilikus nakvoti, Kazimiera išsitrauktų dar vieną. Tačiau tie amžini jos užgauliojimai, kalbos, tarsi pati būtų didžiausia teisuolė, o ji, jos sesuo, prigimtinė nevykėlė, nemokėjusi gyventi, užauginti dukras ir be laiko nuvariusi į kapus savo vyrą.
- Tai neįpilsi? – paklausė Aldonėlė.
- Pasakiau, kad sėdėtum! Kam klausinėji be reikalo?
- Tokia tu man ir sesuo!
- Kaip ir tu man.
- Amžinatilsis mano Adomas kartodavo vis ir kartodavo: „Neprasidėk tu su ta Kazimiera, oi kaip ji man nepatinka“.
- O kad pas tą nepatinkančiąją užeidavo paprašyt duonos kąsnio, apie tai jis tau sakė? „Kazele, gal turi kokį atliekamą kąsnį? Manoji naktinėje, o namie nei sudžiūvusios kriaukšlės“…
- O kaip gi jūsų Aušra?- klausdavau.
- Aušrelė išėjo pas draugę. Pas ją ir nakvosianti. Vaikas, tikriausiai, kuo nors pavaišinsianti.
- Nepatikusi aš, matai, jos nupiepusiam senberniui!