Tada labiau šuniuko

Vilma ISEVIČIŪTĖ

Naujos knygos novelė

Tik gerai įsisupusi sūpynėmis Emilija galėdavo pakilti taip aukštai, kad iš tolo per tvoros viršų pamatytų žaidžiančius savo draugus ir mažus jų šuniukus. Tačiau ta pakilimo akimirka būdavo tokia trumpa, kad ji net nespėdavo įžiūrėti, ką veikia vaikai, ir ar labai per naktį paaugo šuniukai. Netrukus Rokas pamatė Emiliją ir kyštelėjęs galvą virš tvoros šūktelėjo:

- Nagi, ateik, jau gali pasiimti šuniuką.

Sekundėlę mergaitei šmėstelėjo, kad jai draudžiama eiti ne tik į kaimynų kiemą, bet ir artintis prie tvoros, bet tuoj pat tą mintį nustelbė mintis apie šuniuką. Nušokusi nuo sūpynių, net neatsigręžusi, ji kiek įkabina kojos iškurnėjo į gatvę, o iš ten – tiesiai pas savo draugus.

Džinė vėl buvo pririšta prie būdos, o keturi maži jos šuniukai jau nelabai paisė mamos inkštimo, tik vartėsi kūlio ir lakstė paskui vaikus po kiemą. Tikras stebuklas buvo vėl paimti į rankas ir glėbyje laikyti mažutėlį, švelnų ir šiltą šuniuką – Emilija visus pliušinius savo žaisliukus būtų galėjusi į jį išmainyti. Glostė, glaudė ir bučiavo, sūpavo, mylavo ir švelniausiai kalbino mažutėlį šuniuką, kol Rokas patikino, kad tikrai galinti neštis jį namo. Atsargiai, kad neišmestų naujojo draugo iš rankyčių, ji išsėlino atgal į savo kiemą. Ir tik įžengusi pro vartelius suprato, kad mamytė nieku gyvu neleis laikyti šuniuko. Todėl sugalvojo, kad reikia jį nuo mamytės paslėpti. Tik kur?

Reikėjo skubėti, ir mergaitė tekina lakstė po kiemą ir sodą, nerasdama nė menkiausios slėptuvės savo šuniukui – o jis buvo tikras gražuolis ir labai gerai jautėsi naujosios šeimininkės glėbyje: rąžėsi ir kniurkė išpūtęs storą savo pilvuką. Nesugalvodama nieko geriau, Emilija paguldė savo uodeguotąjį draugą į lėlės Elzės vežimėlį. Apklostė nėriniuota antklodėle. Manė, kad šuniukui čia bus labai patogu ir šilta, ir jis jausis labai laimingas. Tačiau laimingas šuniukas nebuvo: vos paguldytas, ėmė muistytis, ropštis iš po antklodėlės, inkšti ir lipti iš vežimėlio lauk. Iš visų jėgų mergaitė stengėsi vėl jį paguldyti ir dar labiau apklostyti, bet šuniukas ir vėl išsiropštė iš po minkštojo Elzės patalėlio. Tada ji sugalvojo jį pasupti, bet net ir supamas šuniukas neketino nurimti ir užmigti, o netrukus graudžiai ir pratisai pravirko. Už tvoros, išgirdusi savo šuniuką verkiant, pradėjo piktai loti Džinė. Ir, žinoma, čia pat pro duris į kiemą išėjo mamytė. Vos tik išsigandusi Emilija nukreipė nuo šuniuko savo žvilgsnį į ją, šis dusliai šlumštelėjo iš Elzės vežimėlio ant žolytės ir ėmė inkšti. Mamytė kaip viesulas akimoju atskriejo nuo namo durų iki šuniuko, ir pasibaisėjusi dar garsiau nei prie vakarienės stalo ėmė barti:

- Emilija! Kada pagaliau tu liausiesi bandžiusi mano kantrybę? Kas tau leido parsinešti šitą bjaurų padarą? Ar tu žinai, kiek jo kailinėliuose knibžda blusų? Ar tu nori susirgti ir atsidurti ligoninėje? Ar tu negali žaisti su savo žaisliukais, kaip visi normalūs vaikai?!

Buvo užduota mažiausiai tūkstantis klausimų, į kuriuos mergaitė taip ir neturėjo progos atsakyti, tik apsiverkė ir graudžiu žvilgsniu nulydėjo mamytę, greitu žingsniu nešančią mylimiausią pasaulyje šuniuką atgal į kaimynų kiemą. Ji bėgo beveik tekinomis, laikydama mažylį atkišusi kuo toliau nuo savęs, tarytum labai bjaurėtųsi ar bijotų, kad jis neįkąstų, o įžengusi pro vartelius pradėjo barti vaikus ir reikalauti, kad šie pakviestų į kiemą savo mamą. Bet vaikų mamos namie nebuvo, tad Emilijos mamytė, dar kartą pareikalavusi, kad Rokas, Justas ir Viktutė paliktų jos dukterį ramybėje, apsisukusi ant kulno ir vis dar suraukusi kaktą paržingsniavo namo.

Emilija buvo labai nusiminusi. Vis galvojo, kaip ten už tvoros jaučiasi jos šuniukas. Ir kodėl jis negalėjo ramiai sau gulėti Elzytės vežimėlyje? O mamytė visą vakarą buvo pikta, truputį pralinksmėjo tik grįžus iš darbo tėveliui.

Mergaitė manė, kad tą vakarą mamytė nebeateis jai prieš miegelį paskaityti pasakėlės. Tačiau atėjo. Prigulė ant lovelės krašto ir ne pasaką sekė, o tyliai abi pasikalbėjo. Mamytė paaiškino, kad visai netrukus atsiras mažas vaikutis, todėl jokiu būdu negalima laikyti namie šuniuko. Tuo labiau kad čia jam būtų graudu ir liūdna, kasdien už tvoros girdint mamytės Džinės ir broliukų balsus. Be to, šuniukas lodamas trukdytų mažajam vaikiukui miegoti. O galiausiai mamytė paklausė, ko vis dėlto Emilija labiau norinti: šuniuko, ar mažo vaikiuko.

- Sesutės,- atsakė ši. – O jeigu broliukas, tada jau geriau šuniuko.