Vasaros eilės

Dalia ŽIBAITIENĖ

NEIK
Neik tais takais -
čia šoko mano vasara
su vėju,
nendrynais ir miškais
ir marių pakraščiu skambėjo

Neik tais takais -
kiekvieną pėdą pažymėjo
rūku nugulę vakarai
ant drėgno smėlio,
pušų viršūnėse varpai
su saule ėjo…

Neik tais takais -
Čia mano vasara viešėjo…

MANO ŽVAIGŽDĖ
Virš Nemuno vartų,
neteisybių pasauly,
dega tavo žvaigždė -
tamsai juodai nugalėti
pasiklydusiems kelią žymėti,
prasilenkt su apgaule,
kai laivai įvilioti, -
deki, švieski, liepsnoki
neteisybių pasauly,
virš manęs,
mažoji žvaigždė.

PABIRO DIENOS
Nušvito saulė,
vedė į laimę,
pakėliau plunksną,
o ji savaime
nupaišė žemę,
surinko rasą,
išaugęs sparnas
kelia ir neša…

Ant mano kelio,
viltim žymėto,
po akmenėlį
kažkas išmėto,
mėlyną spalvą
plunksna nupaišo,
o dienos byra
iš kiauro maišo,
bandau sugaudyt,
kiek jų dar liko,
dairaus pasauly,
kas čia nutiko?

PAMARYS
Plačios pievos ir vešli žolė,
juodalksniai šaknis
į vandenį sumerkę,
Nemuno vėsa
ant pradalgės,
baltos rasos nuo žolynų verkia,

o dangaus artumas -
lyg ranka
virš galvos iškėlęs
jį pasiektum,
tiesiamės į viršų, -
jis bet ką
vėl grąžina
žemei, vandeniui ir lietui.

ATVELYKIS
Atvelykio skambesiu
per nakties trūkinėjantį ledą
ridena
dienų kiaušinius vyturiai,
prižadina,
kelia virpesiu žemę,
ataidi varpai…
Paskui įsijungia valtornos,
Užrauda obojus,
kylančio rūko fone
trenkia būgnai
ir nesustoja
gergždžianti geležis.
Kokafonija rėžia ausis,
šiurpina plaukus,
nueina pagaugais visa prisikėlus diena.
Vyturių negirdėt, -
Dar bandai atsikvėpt
Bet kita atsimainius tikrovė
Pagauna ir neša į srovę.
Kažkieno nužymėtu keliu,
Vos spėji ir jau negali
Prieštarauti,
Tenka laukti,
Kol prigesus tarškėjimui
Vėl į rūką nuguls
Į pilką arimą
Vyturių sukrauta tyla,
Kai išeisi…

p. s.
O dabar nakties vidurys,
dar nėra
žiburių,
tiktai kvepiančios tulpės ant stalo
ir ant popieriaus laša
trūkinėjančio sapno saldžioji sula…

LAIPTAI
Kilo laiptai į dangų,
Leidos laiptai į požemius,
Kad tikrieji nuvestų
Į gimtinės dirvožemius…

Ant tų laiptų susėdę
Jaunieji be bilietų,
Tokie drąsūs, pašėlę
Ir nieko nebijantys.

Jokios vietos neliko
Mums tarp jų atsistoti,-
Laiptais lipo ir lipo
Šitas laikas besotis.

KĄ SAPNUOJA DAIKTAI?
Langas sapnuoja žvaigždynus,
stalas -
krištolą, servetėles ir tai,
ką jie daro
kai suspindi raudonas vynas,
garuoja kepsniu
ir šypsenos jungias prie stalo.

Lempa sapnuoja eiles,
ilgesį rezga paveikslai ant sienų,
o klavišų virtinė nuves
prie užverto nakčiai pianino.

Mergaitę sapnuoja kėdė,
pasirietusias kojas, jos kaklą ir plaukus, -
ar sugrįš dar kada,
ar sėdės
taip toli į pasaulį išplaukus.

Durų slenkstis sapnuoja vaikus:
ir mažus,
ir tuos, kur užaugę, -
ilgos naktys buvo ir bus -
namų durys grįžtančių laukia.

Scan0598++ Scan0599++

Rimantės BUČINSKAITĖS piešiniai ir eilės.

Romas BERNOTAS

MES DAR SUGRĮŠIM
Jūs tik pažvelkit vėl vasara eina
Marių pakrantėm ir upių krantais,
O aš, paėmęs lauktuvių tik dainą,
Draugų palauksiu kol jie čia ateis.

Čia degs laužai vėl ant Nemuno kranto,
Vėjy draikysis merginų plaukai,
Čia vėl jaunystės draugus mes surandam,
Nors nesimatę jau buvom ilgai.

Gitarų stygos vėl virpins mums širdis,
O dainos skris per miškus ir laukus,
Linksmi balsai jau iš tolo mums girdis -
Vėl čia sutiksim jaunystės draugus.

Rusnė ir Ventė bangų užliūliuota,
Laukia sugrįžtančių savo vaikų,
Jau šita žemė dainom apdainuota,
Į ją sugrįžti visiems mums smagu.

Mes dar sugrįšim ant Nemuno kranto
Vėl su senais ir naujaisiais draugais,
Tie, kas dainas ir draugystę supranta,
Į šitą žemę daug kartų ateis.

Mes tau dėkojam, gražusis kampeli,
Mes tau dainuojam gražiausias dainas,
Visi  į pamarį grįžti vėl galim
Ir prisimint čia praleistas dienas.
2014 05 20

BARVAI
Skiriu kaimui, kuriame aš užaugau  ir draugams

Barvai – tai kaimelis prie Tenenio upės,
Barvai – kur aš mažas bėgiojau laukais,
Barvai – kur meldžiausi po kryžium suklupęs,
Barvai – vėl vilioja vaikystės takais.

Barvai – baltas beržas prie kelio parimęs,
Barvai – senas lieptas virš upės vagos,
Barvai – rudeniop pasipuošę arimais,
Barvai – čia rugiai tartum jūra banguos.

Barvai – su vaikystės žydėjusiom pievom,
Barvai – su gegučių skambiuoju ku – kū,
Barvai – išsipuošusiom nuometais ievom,
Barvai – ten mes grįžtam vaikystės taku.

Barvai – senas kryžius prie vieškelio pilko,
Barvai – su miškelių žaliąja skara,
Barvai – jie užaugusių čia pasiilgo,
Barvai – čia jau mūsų seniai nebėra.

Barvai – sugrąžinkite mus į vaikystę,
Barvai – jūs pakvieskit visus į svečius,
Barvai – čia mus motinos supo ir vystė,
Barvai – vėl apglėbkite mūsų pečius.

ŠILUTĖ
Kur topoliai rymo ir šnara klevai,
Kur tu nuo vaikystės dainas dainavai,
Ten girios didingos lyg rūta žalia,
Ten upės ir marios banguoja šalia.

Šilutė Šilutė – gimtinė mana,
Šilutėj skambėjo vaikystės daina,
Šilute Šilute, tarp pievų, miškų,
Tu grįžtančių lauki savųjų vaikų.

Kur Nemunas skuba į Kuršių marias,
Kur supa vakaris žaliąsias girias,
Ten jūrom banguoja išplaukę javai,
Ten mūsų dar laukia pražilę tėvai.

Šilute Šilute, tu mums lyg daina,
Tu – mūsų gimtinė esi tik viena,
Šilutėj suminti vaikystės takai,
Šilute Šilute, širdy mums likai.

Siūbuoja pušelės ant Šyšos krantų,
Dar savo jaunystės takus ten randu,
Apjuosia jie miestą vingiuotu lanku -
Dabar jau ten pėdas retai palieku.

Šilutė Šilutė – vaikystės namai,
Sugrįžęs tai žemei lenkiuosi žemai,
Šilutės padangėj užaugome visi,
Tu mūsų gimtinė buvai ir esi.
2001 03 07

1+ 3+

Audriaus ŠIKŠNIAUS eilės.