Vytautas Gocentas. Eilės

KELIONĖ Į VĖJŲ ŠALĮ

Mažas auskaras Tavo ausytei…

Šnabžda vėjas į ausį vėl šnabžda –
Tam begėdžiui begalo pavydžiu,
Girgžda, rauda ir meldžia bežado
Ištylėjusią kančią patyčių – – –

Kyla, švinta ar brėkšta pro dangų –
Bunda vaizdas ir vėjo ošimas,
Nusipurto, nuplėšia už lango –
Ten kur kelias – takelis lyg rimas – – –

Smėlį pusto ir liemenį lenkia,
Plėšo burę ir kopą išpusto,
Prisikėlusi viska ištranko,
O pargriuvusi verkia – užpusto – – –

Nebeleiskit regėti tą šalį,
Nebeleiski gedėti kas rytą,
Nuvyniokite tvarsti lyg šalį
Nenustumkit, negriaukit į tylą – – –

Apkabinki, apglėbki bedalį,
Nubučiuoki, šnibždėki per naktį,
Neišleiski besotį bevalį,
Apraudoki išdegusį dagtį – – –

Vilnius,
pasakų miestas už devynių jūrų ir upių,
2006 m. sausio 12-ai dienai beauštant

KOPOS

Regėjimai, pustynė laiko, taipgi vėjo –
Aš nežinau kas būtų jei už marių tolių
Į jūras imtu ir nuplautu tartum žolę
Tą iškiliausią, mergiškąją kopų fėją – – –

Nebeturėtu žvilgsniai kur ilgai ilsėtis,
Tik ilgesingai lauktu ir gedėtu vėjo,
Tik miglos beatmintu kūną kopų fėjos –
Regėjimų pustynėje nugrimstu išgalvotas skėtis – – –

Tik atsiverski, patikėk dar kart – pakilus vėjui,
Galybėms, kuriančioms pakrantės tuščia rojų
Ir vėl išnirs, iškils, tiesiog išbėgs pro gojų
Menkų pušelių kur ne kur – ir vėl sutiksi fėją – – –

Apsikabinsi, rodos, amžinybės kopą,
Myluosi pustomą, bekraštę ir bejausmę formą,
Galiausiai grįši perkaręs lyg šuo pro fermą,
Laižysi žaizdą kol pamirši aukštą kopą – – –

Tuomet nupusto ir nuklosto miglą vėjai,
Tuomet parausta saulėje viršūnių smailės,
Tuomet sugrįžta aistros, slaptos meilės,
Tuomet ilgam ilgam užtrunka kopų fėjos – – –

Vilnius, 2004 m. birželis, po regėjimų Smiltynėje, Kuršių nerijoje

TOLMINKIEMIO KLEBONUI

Anna Regina
Kristijonui Donelaičiui

Ak, Kristijonai, mielas mano, o taipgi ir  parapijos žmonių,
Ar tu dar atmeni kai pirmą kartą pažvelgei, tuokart tarei:
Esmi klebonas, Tavo sielą aš turiu kasdien globot, ir dar sakei,
Kad padoru ir vesti būtų, tik be svodbiškai gausių minių – – –

Ak, Kristijonai, mielas mano, o taipgi ir parapijos žmonių,
Ar tu galėtum vėl eilėraštį gimtąja motinos kalba sutvert,
Ar tu galėtum prakalbėt lyg maldą ir duris stubon pravert,
Ar tu galėtum vėl pareit iš sodno, nešinas kvapniųjų obuolių – – –

Ak, Kristijonai, mielas mano, o taipgi ir parapijos žmonių,
Jei tu sugrįši, nors ir gūdžią naktį – belsk, tūzgenk užu langų,
Aš atpažinsiu ir po šimto metų – tu, tik tu pareinantis lauku,
Tik tu pavasariu į širdį vėl grįžti iš lauko, iš žolių – – –

Ak, Kristijonai, mielas mano, o taipgi ir parapijos žmonių,
Girdžiu varpai jau skambina mišias ir giesmės giedamos drauge,
Girdžiu, regėjimus matau –  tikėt nebegaliu, labai graudu,
Tu miręs, rods, o aš tave jaučiu, tave namolei vėl šaukiu – – –

Vilnius, 2014 Viešpaties metai